Paieška

2021 m. liepos 5 d.

„Les Lèvres Jointes“ ~ Maurice Leblanc

„Les Lèvres Jointes“
(Maurice Leblanc, 2021 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Marie Émile Maurice Leblanc est un écrivain français né le 11 décembre 1864, à Rouen, et mort le 6 novembre 1941, à Perpignan. Auteur de nombreux romans policiers et d’aventures, il est le créateur du célèbre personnage d’Arsène Lupin, le gentleman-cambrioleur. Relégué au rang de « Conan Doyle français », Maurice Leblanc est un écrivain populaire qui a souffert de ne pas avoir la reconnaissance de ses confrères mais a toujours suscité un solide noyau d’amateurs...

Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas gimęs 1864 m. lapkričio 11 d., Ruane. Jis studijavo teisę, tačiau atsisakė jos siekdamas kūrėjo karjeros. Iš pradžių jis rašė apsakymus įvairiems periodiniams leidiniams, vėliau sukūrė savo pirmąjį romaną „Moteris“. Prancūzijoje, kaip ir visame pasaulyje jis išgarsėjo tik pradėjęs apsakymų ir romanų seriją apie Arseną Liupeną. Liupenas buvo vagis-džentelmenas, maskavimosi meistras, pirmą kartą pasirodęs 1905-ais metais apsakyme „Arseno Liupeno areštas“. 1908-ais metais Leblanas Liupeno jėgas surėmė su pačiu Šerloku Holmsu, bene garsiausiu Anglijos sekliu! Nors šiandien rašytojas yra labiausiai žinomas kaip Arseno Liupeno tėvas, Morisas Leblanas yra parašęs ir gana nemažai trumpų, meilės tema kalbančių, istorijų. Knygoje „Susiglaudusios lūpos“ mes randame net trisdešimt meilės istorijų, pirmą kartą publikuotų tokiuose dienraščiuose kaip „Le Journal“ ar „La Lanterne“. Visos šios istorijos kalba apie meilę, vieną svarbiausių ir bene tyriausių jausmų žemėje. Aišku Morisas Leblanas nebūtų Morisu Leblanu, jei neparodytų mums visų meilės jausmo teikiamų atspalvių. Todėl stebėtis tuo, kad trisdešimtyje knygos istorijų mes pamatysime dvejojančią, pagiežingą, tyrą, apgaulingą, idealizuotą, teisiančią ir net besąlyginę meilę, nederėtų. Meilė šioje knygoje veikėjus ne tik įkalina ar išvaduoja, bet ir priverčia viską pamiršti ar net atima gyvybę! Nors šiame rinkinyje daugiausia kalbama apie sutuoktinių meilę, visgi čia pateikiama ir meilė tarp meilužių, įsimylėjėlių ar net tėvų ir vaikų. Rinkinys „Susiglaudusios lupos“ prasideda nuo pasakojimo „Tas, kuris laukia“ ir kalba apie nelaimingą meilę. Apie moterį, laukusią savo princo ant balto žirgo net dešimt metų ir apie vyrą, kuris pasitaikius progai pasinaudoja šiuo ilgu moters laukimu. Istorija baigiasi tuo, kad moters laukimo jausmas persiduoda ir pačiam „svajonių princui“, kuris po vienos nakties nuotykio pradeda kentėti nuo tokių pat ilgesingų ir aistringų jausmų. Apsakyme „Nekaltos akys“ Morisas Leblanas kalba mums apie svajingą, vienos moters vaizduotėje užgimusią, meilę. Reginos mintyse užgimusi meilė padeda jai ne tik pereiti tokius meilės etapus kaip susižavėjimas ar pavydas, bet netgi leidžia pajausti nuovargio, ar nuobodulio kančias. Trečiame pasakojime Morisas Leblanas supažindina mus su nepasotinama meile, mat parodo mums moterį, kuri įsimyli visus, pro jos kambario langą praeinančius, gražius vyrus. Ir nors daugeliui žmonių tokia meilė sukels pasišlykštėjimą, Morisas Leblanas neteis šios moters, o, atvirkščiai, pagirs ją už jos instinktų, svajonių ir idealų harmoniją. Ketvirtas apsakymas kalba apie įkalinančią meilę, mat pasakoja apie Ženevjevą, kuri pasitraukia iš savo santuokinio gyvenimo po to, kai pamilsta vyro draugą. Tą ji padaro ne tiek dėl keistos likimo išdaigos, kiek iš pagarbos vyrui, kurio vardo nenorėjo apjuodinti. Prie įdomesnių kūrinių priskirčiau ir apsakymą „Dvi motinos“, kuriame autorius kalba apie neblėstančią motinišką meilę. Čia sumaišius du kūdikius, o vėliau vienam iš kūdikių mirus, dvi motinos tampa vieno vaiko gimdytojomis. Kadangi nė viena iš mamų nesuranda jėgų atsisakyti savo prigimtinių instinktų, jos abi nusprendžia prisiimti sau mamos vaidmenį... Savo knygą vagies-džentelmeno autorius baigia pasakojimu „Fiktyvi nuoroda“, kuriame jis kalba apie tyrą tėvo meilę dukrai. Pastaroji savo tėvo tapatybę sužino tik po dvidešimties metų laikotarpio ir atsako į jo jausmus su tokiu pat atsidavimu... Knyga „Susiglaudusios lūpos“ yra išties šaunus apsakymų rinkinys. Nors kai kurios rinkinio istorijos yra ganėtinai komiškos, visgi autorius čia išlaiko gana rimtą, skrupulų neturintį, pasakojimo toną. Juk meilė yra ne tas objektas apie kurį norisi, ar reikia juokauti. Paprastai ji kelia gana dideles kančias, dažnai tampa barnių ar ašarų priežastimi. Manau, visi Gustavo Flobero ir Edgaro Alano Po gerbėjai čia ras kažko savito, kažko džiūgaus, ar sielvartingai liūdno. Pabaigoje paklauskime savęs, kas tai yra meilė? Kaip šis jausmas mus pakeičia? Ir kas trukdo mums mylėti kitą žmogų iš tikrųjų, iš visų jėgų? Pagalvokime apie jausmą, kuris mus, vienu metu, padaro ir be galo pažeidžiamus, ir be galo stiprius...

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

Komentarų nėra