2022 m. birželio 11 d.

„La Pitié“ ~ Maurice Leblanc

„La Pitié“
(Maurice Leblanc, 1912 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Pièce en 3 actes, 1912.

Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas ir žurnalistas, Artūro Konano Doilio ir Gastono Leru amžininkas. Daugeliui pasaulio skaitytojų jis yra žinomas kaip Arseno Liupeno, vagies-džentelmeno, tėvas. Morisas Leblanas buvo labai produktyvus rašytojas, per savo kūrybinį gyvenimą parašęs virš 60 romanų, jau nekalbant apie kelis šimtus apsakymų! Jo garsusis herojus Arsenas pirmą kartą pasirodė kriminalinėje istorijoje „Arsenas Liupenas suimtas“, po ko išgarsėjo toli už Prancūzijos ribų! Arsenas Liupenas yra Simono Templaro (Šventojo) ir Artūro J. Rafleso veikėjų prototipas, vagis-džentelmenas, turintis garbės kodeksą ir gyvenantis tik vardan nuotykių bei sudėtingų mįslių. Nors šis Moriso Leblano veikėjas sutinkamas keliose dešimtyse detektyvinių romanų ir apsakymų, visgi autorius yra žinomas ir dėl kelių savo teatro pjesių. Viena jų vadinasi „Gailestis“ (La Pitié) ir pasakoja apie nelaimingą dviejų sutuoktinių, Žako ir Žermenos, santuoką... Žako santuoka su Žermena tikrai nėra rožės žiedlapiais klota. Žakas yra teatro pjesių rašytojas, praeityje turėjęs gana daug meilės nuotykių. Jo žmona Žermena dėl to jaučiasi labai nelaiminga, kas verčia ją elgtis pavydžiai ir labai neapgalvotai. Ji yra be galo nelaiminga moteris, norinti tokiu pačiu padaryti ir savo vyrą. Ji neleidžia jam nei rašyti pjesių, nei linksmintis su draugais, nei leisti laiką teatre. Iki šiol Žakas jai viskuo pataikavo, juk jis ją myli, ar bent jau manė mylintis. Juk jo žmona yra nelaiminga moteris, kurios meilės troškimą gali pasotinti tik jo paties svajonių ir ambicijų atsisakymas. Tačiau tik kai Žaką aplanko senas draugas Robertas, o jo žmona padaro viską, kad juos išskirtų, Žakas supranta, kad vienintelis jausmas, kuris dar laiko jį šioje tragedija virtusioje santuokoje yra gailestis žmonai. Juk net pačiomis žiauriausiomis akimirkomis, kai maišto impulsas verčia jį sulaužyti santuokinius pančius, kai apima agonija ir viltis apie išsilaisvinimą, jis pradeda galvoti apie žmonos kančią ir neviltį, apie jos ašarų užpiltas akis, verčiančias atsisakyti bet kokių idėjų apie išsilaisvinimą ir laimę. Tačiau kai šio eilinio barnio metu moteris pradeda žarstytis grasinimais apie kerštą jam per jo draugus, Žakas supranta, kad jo žmona yra ne tik nelaiminga, bet dar ir pikta. Na o gailėti galima tik silpnus kurie kenčia, arba stiprius, kurie yra sugniuždyti, bet niekada – piktus! Būtent tai paskatina Žaką viską mesti ir galų galiausiai priimti teisingą sprendimą... Teatro pjesė „Gailestis“ yra viena įdomiausių mano kada nors skaitytų pjesių! Paprastai aš nemėgstu skaityti panašaus pobūdžio kūrinių (nesu jų daug ir skaitęs), nors pliusų jie turi nemažai. Visų pirma, veikėjų kėslai pjesėse žiūrovams yra žinomi jau nuo pat pradžių, sumaištyje yra atsidūrę tik patys aktoriai. Visų antra, emocijos tokio pobūdžio istorijose tiesiog liejasi per kraštus, jau nekalbant apie veiksmo gausą, kuri yra pateikiama dialogų forma. Visų trečia, skaitydamas pjeses tu nejučia kuri prieš savo akis tą gyvą teatro sceną, kuri negali nekelti susižavėjimo net ir patiems skeptiškiausiems. Būtent šie elementai daro teatro pjesių skaitymą labai įdomiu bei suteikiančiu daug naujų patirčių. Grįžtant prie pačios „Gailesčio“ pjesės, tai ji man pasirodė pakankamai nebloga, kalbanti gyvenimiškomis temomis. Prieš imdamas ją skaityti visiškai nežinojau jos siužeto, tad bet kurią akimirką laukiau kaži kokios žmogžudystės (visgi Morisas Leblanas daugiausia rašė detektyvus)! Deja to nebuvo, tad likau kiek nusivylęs. Kaip bebūtų, man ji patiko ir aš norėčiau ją išvysti viename iš tų mažesniųjų Lietuvos teatrų.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

Komentarų nėra: