Reconstitué à partir des coupures de Gil Blas et Le Figaro, de 1892 à 1896.
Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas ir žurnalistas, daugeliui žinomas kaip Arseno Liupeno, vagies-džentelmeno, tėvas. Jo sukurto veikėjo nuotykiai pasakojami net šešiasdešimtyje romanų ir apsakymų, dalis jų virto kino filmais. Na o viskas prasidėjo nuo to, kad Morisas metė teisės studijas tam, kad vieną dieną taptų rašytoju. 1905-ais metais jam buvo pavesta parašyti kriminalinę istoriją prancūzų periodiniam leidiniui „Je sais tout“, kur jis publikavo apsakymą „Arseno Liupeno areštas“. Pastarasis sulaukė tokios didelės ir ilgalaikės sėkmės, dėl ko rašytojas likusią savo karjeros dalį nusprendė pašvęsti detektyvo žanrui. Daugelis autoriaus istorijų buvo pritaikytos kinui, teatrui ar netgi radijui! Aišku ne visi žino, bet be detektyvinių romanų ponas Leblanas yra parašęs ir gana daug „gidemopasano“ stiliaus pasakojimų, kalbančių apie meilę, neištikimybę, mirtį ar gyvenimo beprasmybę. Dalį šių pasakojimų mes randame ir knygoje „Slėpiningos valandos“, kuriame yra surinktos net dvidešimt šešios tragiškos, komiškos ar netgi labai kontraversiškos istorijos. Štai apsakymas „Geležinė mergelė“ kalba apie labai baisų žmonių kankinimų įrengimą, kuris vieną dieną įgauna sąmonę. Iš pradžių „geležine mergele“ pavadintas įrengimas pagalvoja, kad gimė iš didelės žmonių kančios ir yra skirtas kankinti kitus, tačiau vėliau suvokia, kad yra labiau išvaduotojas, padedantis nutraukti visų nelaimingųjų ir nuskriaustųjų kančias... Prie baisesnių istorijų priskirčiau ir apsakymą „Ateities žudikas“, kuriame kalbama apie vyrą, nugyvenusį ilgą gyvenimą ir dabar laukiantį giltinės pasirodymo. Ir visgi jis to visiškai nebijo, nes laiko save didžiu išvaduotoju. Juk jis dirbo gydytoju, dariusiu abortus moterims. Pasak jo paties, tokiu būdu jis ne tik išvadavo tūkstančius nekaltų sielų nuo nelaimių ir skurdo, bet ir neleido joms kęsti nevilties ir liūdesio šiame pasaulyje. Jis tiki, kad atliko didį žygdarbį, už kurį jam bus atsilyginta šimteriopai. Prie linksmesnių istorijų priskirčiau pasakojimą apie jaunąją Fernandą, kurią prausiantis vonioje pamato svetimas vyras. Moteris lieka tiek pažeminta šiuo poelgiu, kad puola į gilią depresiją. Visgi vieną dieną ji nužvelgia savo nuogą kūną veidrodyje ir pamato, kad neturi ko gėdytis. Istorija baigiasi tuo, kad Fernanda įsibrauna į ją išniekinusio vyro kambarį, išsirengia, o tada pasiūlo jam geriau į ją įsižiūrėti, mat pirmąjį kartą jis neturėjo tam pakankamai laiko... Knygoje mes rasime ir gana daug aktualių šiai dienai istorijų, kaip kad pasakojimas apie du jaunuolius (merginą ir vaikiną), kurie pradeda susirašinėti laiškais. Jaunuoliai taip įsijaučią į šį užsiėmimą, kad net pradeda švaistytis tokiais žodžiais, kaip kad „aš tave myliu“. Visgi tik susitikę akis į akį jie supranta, kad neturi ką vienas kitam pasakyti. Juk žodžius „aš tave myliu“ užrašyti yra daug lengviau, nei pasakyti... Vienas įdomesnių ir šventiškesnių pasakojimų vadinasi „Kalėdine pasaka“ ir kalba apie neturtingą vyrą, Kalėdų dieną pavogusį savo sergančiai dukrai pigią lėlę. Tokį poelgį vyras padaro pirmą kartą savo gyvenime, tačiau vėliau tiek įsisvajoja apie atsivėrusias galimybes, kad nusprendžia daugiau niekada nešvaistyti laiko sąžiningam darbui. Ne nuošalyje liks, žinoma, ir kitos autoriaus istorijos, kurios kartu paėmus taps tiesiog neįtikėtina dovana kiekvienam Moriso Leblano gerbėjui. Visos jos kažkada buvo publikuotos periodiniuose leidiniuose, tokiuose kaip „Gil Blas“ ar „Le Figaro“, visos jos demonstruoja kitą (ne detektyvinę) Moriso Leblano pusę. Netolimoje ateityje žadu perskaityti ir daugiau autoriaus apsakymų, kurie yra ne tik puiki pramoga, bet ir yra pamąstymų apie gyvenimo paradoksą šaltinis...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą