Mažame miestelyje dingsta mergina. Jos kūnas nerastas. Byla laikoma išaiškinta, nusikaltėlis nubaustas, nors tamsių vietų joje apstu.
Daugiau nei po dvidešimties metų Olofas Hagstriomas ryžtasi grįžti į kažkada jo atsisakiusios šeimos namus. Vos atsidūręs prie paradinių durų, kurių raktas, kaip ir kadaise, guli paslėptas po tuo pačiu akmeniu, jis supranta, kad nutiko kažkas baisaus. Viduje, tarsi išprotėjęs, draskosi šuo, tvyro baisus dvokas, ant grindų telkšo vanduo. Olofo tėvas, kuris nebendravo su juo du dešimtmečius, tįso negyvas duše.
Šios keistos mirties tyrimas policijos detektyvei Eirai Sjodin pažadina seniai pamirštus košmarus. Jai tebuvo devyneri, kai keturiolikmetį Olofą Hagstriomą, pripažinę kaltu dėl vietinės mergaitės išžaginimo ir nužudymo, išsiuntė į pataisos namus. Šis nusikaltimas paliko pėdsaką visų miestelio gyventojų sąmonėje. Tarsi negyjanti žaizda, baimė aptemdė ir Eiros vaikystę.
Niekas niekada miestelyje Olofo daugiau nematė. Iki dabar.
Tove Alsterdal yra švedų rašytoja, žurnalistė ir dramaturgė, gimusi Malmėje, Švedijoje, 1960-ais metais. 2009-ais metais ji debiutavo savo pirmuoju detektyviniu romanu „Moteris paplūdimyje“, kuris nuo to laiko buvo išverstas į daugelį kalbų. Tove taip pat rašė scenarijus kinui ir teatrui, dirbo Lizos Marklund kriminalinių romanų redaktore. 2020-ais metais ji išleido romaną „Žinau, kad prisimeni“, kuris buvo pripažintas geriausiu 2021-ų metų kriminaliniu romanu ir netgi laimėjo „Stiklinio rakto“ apdovanojimą. Autorės kūrinį įvertino ir žurnalas „People“, kuris pripažino jį „Geriausia rudens knyga“. Kūrinyje Tove kalba apie vieną berniuką, prisipažinusį nužudžius keliais metais vyresnę mergaitę. Būdamas vidutinio amžiaus vyru, jis staiga apsilanko savo vaikystės namuose, kur atranda nuosavo tėvo lavoną. Žmogžudystės tyrimu susidomi policininkė Eira Sjodin, kuri gimė ir augo skandalingame Adalene, pietų Ongermanlande. Dabar ji grįžo rūpintis demencija sergančia mama, tačiau nusprendžia nelikti nuošalyje, mat vaikystėje dažnai sapnuodavo košmarus apie šaltakraujišką nusikaltimą įvykdžiusį paauglį... Romanas „Žinau, kad prisimeni“ yra tikrai neblogas kūrinys. Jame autorė sujungia praeities įvykius su dabartyje įvykdytu nusikaltimu. Knyga kalba apie kaltę ir atmintį, atskleidžia tamsiąją policijos kasdienybės pusę – kartais tiesa gali būti melas, o melas gali būti tiesa. Būtent po tokių tiesų išaiškėjimo ir įvyksta „lūžiai“, po kurių netgi pakeičiami jau nusistovėję įstatymai. Romano veiksmas vyksta Adaleno slėnyje, Švedijoje, miškingose teritorijose šalia Angermanelvenso upės krantų. Miestelis čia mažas, apsuptas senų eglių, gūdžios tamsumos, apsamanojusių akmenų, senų namų ir vaivorų krūmų. Šios teritorijos dar nėra atrastos turistų, nors grožio joms tikrai nestinga. Visgi net ir čia slypi baisios paslaptys, kurias įminti tikrai nėra lengva. Manau autorei puikiai pavyko perteikti ne tik šio nuošalaus miestelio istoriją, bet ir tamsius kampelius, ar gana įtarius gyventojus. Tove parašė puikų trilerį, kuriame neįsivaizduojamo grožio teritorijose perteikiamos dvi, didesniu nei dvidešimties metų laikotarpiu, atskirtos žmogžudystės. Abi šios bylos yra labai sudėtingos, kalba apie emocinį prisirišimą ar jo trūkumą. Manau ateityje skaitysiu ir daugiau autorės knygų, mat jos yra parašytos ne tik labai sklandžia kalba, bet ir turi tą neapčiuopiamą žavesį, kuriuo gali pasigirti tik patys geriausi „nuaro“ stiliaus detektyvai.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą