Je vous remercie de tout mon coeur pour le plaisir très vif, très neuf et délicat que m’a donné la lecture de votre volume de nouvelles... Je ne vous connaissais pas, ou bien peu; maintenant, je me languis déjà de votre prochain livre, et vous avez, au rayon des subtils et des passionnels, une place d’honneur dans la bibliothèque de mes lectures préférées. Alphonse Daudet.
Morisas Leblanas yra prancūzų romanistas, gimęs 1864-ais metais gruodžio 11-tą dieną. Jis yra daugybės detektyvinių ir nuotykinių romanų autorius, labiausiai išgarsėjęs savo literatūriniu Arseno Liupeno, vagies džentelmeno, personažu. Gimęs prekybininkų šeimoje, per Prancūzijos-Vokietijos karą jis pasitraukė į Škotiją. Karui pasibaigus jis grįžo į Ruaną, kur pabaigė studijas universitete. Atsisakęs tėvo peršamo darbo fabrike, 1888-ais metais išvyko į Paryžių. Čia pradėjęs dirbti žurnalistu jis davė startą savo literatūrinei karjerai. Vis dėlto didžiausią proveržį kūryboje Morisas patyrė 1905-ais metais, išleidęs apsakymą „Arseno Liupeno areštas“. Būtent šis personažas pelnė rašytojui pasaulinę šlovę, pagal jo nuotykius buvo sukurta begale filmų, serialų, pjesių ir net radijo pastatymų. Nepaisant Liupeno populiarumo, ankstyvieji autoriaus darbai tai pat yra verti dėmesio, didelę jų dalį mes galime rasti ir knygoje „Kenčiantieji“. Ten Morisas Leblanas, Arseno Liupeno tėvas, atskleidžia mums likimo sužalotų vyrų ir moterų gyvenimus. Gyvenimus žmonių, apie kuriuos mes retai susimąstome, ypač kai mums patiems viskas sekasi kuo puikiausiai. Šiame „sergančių sielų“, kankinančių žvilgsnių ir graudžių minčių rinkinyje mes rasime trisdešimt liūdnų, tačiau kartais ir gana komiškų istorijų. Didelė jų dalis vyksta Normandijoje, regione, kuriame Morisas augo. Savo rinkinį autorius pradeda apsakymu „Melas!”, kuriame visą savo dėmesį skiria meilės kančių iškankintam jaunuoliui. Vėliau autorius mums kalba apie merginą, kuri „užaugus“ krūtinei tampa vyrų apžiūrinėjimo ir moterų pavydo objektu. Pasakojimas baigiasi tuo, kad mergina paguodą randa tik atokiame vienuolyne. Po apsakymo „Našta“ seka pasakojimas apie vieną vyrą, kuris stengėsi nupenėti savo globojamą paauglę. Jo nelaimei, to padaryti nepavyksta net po kelerių metų priežiūros. Istorijos pabaigoje Gavartas sužino, kad didesnę dalį savo kalorijų Estelė sudegindavo šeimininko tarno kambaryje. Apsakyme „Šv. Maclou vartai“ kalbama apie kunigą, kuris išniekina bažnyčios vartus, po to, kai ant jų pamato du pusnuogius satyrus. Nors už vartų išniekinimą kunigas yra nuteisiamas, visgi šis poelgis pasitarnauja jam kopiant pašvęstojo karjeros laiptais. Vienas iš baisiausių ir tuo pat metu komiškiausių apsakymų pasakoja apie grafą, kuris po žmonos mirties labai stipriai pradeda bijoti tamsos ir savo pustuščio dvaro. Kartą po išgertuvių savo miegamajame jis pamato baltą šmėklą, po ko griebiasi ginklo. Tik išsiblaivęs šeimininkas supranta, kad išvakarėse pašovė savo paties atvaizdą veidrodyje! Komiška yra ir istorija „Skaistuolė“, kurioje jauna, tėvų apsuptyje augusi mergina, po pirmojo bučinio pamano esanti nėščia. Mergina dėl to taip susikrimsta, kad po ilgų kančios metų savo gyvenimą pabaigia savižudybe. Bene įdomiausias pasakojimas vadinasi „Fernanda“ ir kalba apie vyrą, kuris po žmonos mirties įsimyli nuosavą šunį, nes jo žvilgsnyje atranda savo mirusios žmonos atspindį. Vis dėlto tai nesutrukdo gedinčiam vyrui nušauti keturkojį, kuomet vedamas instinktų šis susiporuoja su kitu šunimi. Galiausiai savo knygą autorius baigia apsakymu „Guodėjas“, kuriame jis kalba apie vyrą, ieškojusį prasmės kenčiančiųjų kančiose... Knyga „Kenčiantieji“, yra apsakymų rinkinys, kurio istorijos buvo spausdinamos periodiniame leidinyje „Gil Blas“. Ten Morisas Leblanas dirbo metraštininku nuo pat 1892-tų metų. Šiame rinkinyje autorius mums atskleidžia „sergančių sielų“ kančias. Kančias, kurios dažnai kyla iš gana juokingų ir grotestiškų situacijų! Visos istorijos yra trumpos, tačiau labai įsimintinos. Dalis jų yra juokingos, dalis – verčiančios susimastyti. Visas jas vienija visiems pažįstamas autoriaus sarkazmas, kurio tikslas šioje knygoje yra parodyti mums, kad beviltiškų situacijų nėra! Kartais į viską reikia tiesiog pažvelgti su šiokiu tokiu humoru ir ironija. Kelių istorijų veiksmas vyksta mano jau minėtoje Normandijoje, kai kurios iš jų, neabejotinai, slepia autobiografinius elementus. Bendrai imant knyga „Kenčiantieji“ yra puikus rinkinys, kuriuo kelis ilgus vakarus galės pasimėgauti visi ištikimi rašytojo gerbėjai.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą