Paieška

2021 m. birželio 15 d.

„Contes Héroïques“ ~ Maurice Leblanc

„Contes Héroïques“
(Maurice Leblanc, 2021 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Dans ces seize contes historiques publiés en feuilleton en 1915, Maurice Leblanc dévoile toutes les facettes du drame collectif que fut la Première Guerre mondiale. Découvrez les campagnes, les villes, au front et à l’arrière, et le conflit qui a bouleversé les mœurs, les relations, et la vie des français. Que l’on soit brigand, soldat, fuyard, citoyen ou infidèle, la guerre remet en question l’égoïsme individuel qui prévalait, et révèle les vertus enfouies: le sacrifice, le courage, l’honneur – l’héroïsme à tous les niveaux.

Une lecture incontournable pour les fans du père d’Arsène Lupin.

Maurice Leblanc (1864-1941) est l’auteur de nombreux romans policiers, mais il est surtout le père du fameux Arsène Lupin. Né d’une famille de négociant, il fuit en Ecosse durant la guerre franco-allemande, puis revient étudier à Rouen. Déjà, il fréquente Gustave Flaubert et Guy de Maupassant. Il refuse de faire le travail imposé par son père dans une fabrique de cadres, et s’oriente vers le métier d’écrivain. Avec ses romans-feuilletons («Une femme», en 1893) il attise la curiosité de quelques auteurs célèbres, dont Alphonse Daudet. Mais c’est lorsqu’il publie en 1905 «L’Arrestation d’Arsène Lupin», sur le modèle de Sherlock Holmes, qu’il connaît un succès retentissant. Il continue sur sa lancée avec «Arsène Lupin contre Herlock Sholmès» qui provoque la colère de Conan Doyle. Il renforce son personnage Arsène Lupin au fil de sa carrière, et aujourd’hui encore, on ne cesse d’apprécier ce gentleman-cambrioleur en livre, en film ou en série.

Morisas Leblanas yra prancūzų rašytojas, gimęs 1864-ais metais gruodžio 11-tą dieną. Visame pasaulyje jis žinomas kaip Arseno Liupeno, vagies-džentelmeno, tėvas. Per savo karjerą rašytojas parašė daugybę knygų, dauguma kurių priskiriamos detektyvo ir nuotykinio romano žanrui. Tinkamu metu įvertintas Ž. Renaro ir A. Dodė jis ne tik išgarsėjo visame pasaulyje, bet ir įkvėpė tokius garsius rašytojus, kaip Gastonas Leru, Pjeras Suvestras, ar Marselis Alenas. Knygoje „Herojiški pasakojimai“ Morisas Leblanas surinko šešiolika karo istorijų, kuriuose visą savo dėmesį skyrė Pirmajame pasauliniame kare besikovusiems kareiviams. Na o viskas prasidėjo nuo to, kad 1915-tų metų kovo mėnesį, po „Le Journal“ redaktoriaus prašymo, jis prisijungė prie nacionalinio dienraščio serijos, skirtos herojiškiems pasakojimams. Šiuose pasakojimuose Arseno Liupeno tėvas nusprendė išreikšti mintis apie tai, kaip karas sutrikdė prancūzų socialinius santykius ir papročius, kaip jis paveikė ištisas šeimas, ar net šeimų šeimas. Rašytojas čia daug dėmesio skyrė kolektyvinei dramai, parodo mums žmonių požiūrį į vyravusią suirutę, išaukština žmonių siekį prikelti savo širdyse tokias dorybes, kaip didvyriškumas, pasiaukojimas, garbė, drąsa, meilė ar ištikimybė. Nesvarbu, kas yra Moriso pasakojimo veikėjas – nusikaltėlis, valkata, bailys ar valstietis – visi jie yra didvyriai, jei tik siekia taikos ir elgiasi patriotiškai. Pasakojime „Sužeistas kareivis“ Morisas Leblanas kalba apie karį, kuris karo ligoninėje sutinka savo buvusią žmoną ir visiškai reabilituojasi jos akyse. Moteris visiškai pamiršta tai, kad vyras ją paliko. Jai svarbiau yra tai, kad sunkiu momentu jis nepabijojo ir gynė savo šalį. Istorijoje „Piniginė“ autorius išaukština karių sąžiningumą, mat pasakoja apie du kareivius, kurie mūšio metu nukovę priešininką ir radę jo kišenėje piniginę, jos nepasisavina, o parašo raštelį, kuriame pasižada visus pinigus išsiųsti nukautojo motinai. Vienas iš įdomiausių pasakojimų vadinasi „Šv. Blandinė“ ir kalba apie jauną kareivį, kuris kulkoms zvimbiant keliavo per karo lauką su sunkia našta. Pasiekęs pulką ir paklaustas kapitono ką jis tokio sunkaus neša, kareivis prisipažįsta gabenantis bažnytines relikvijas. Visgi kapitoną labiausia nustebina ne tiek sunki jaunuolio našta, kiek pasirinkimas. Pasirodo vietoje auksinių kryžių ir inkrustuotų taurių jis pasiėmė su savimi tik medinę Šv. Blandinės statulą. Tokį jo pasirinkimą lėmė nepaprastas jos grožis ir meistriška išpildymo kokybė... Išskirtinį dėmesį rašytojas skiria ir moteriškajai lyčiai, mat tiek žmonos, tiek motinos Morisui yra tokios pat karo aukos, kaip ir jų vyrai ar sūnūs. Juk kol vyrai kaunasi mūšiuose, jų merginos gimdo vaikus, o motinos apverkia žuvusiuosius. Jos tarsi tas vaikystės, gimtųjų namų ir apylinkių vaizdas, kurį prisiminti malonu kiekvienam kareiviui. Bene nuoširdžiausias pasakojimas vadinasi „Motina“ ir kalba apie tris kareivius, iš kurių tik vienas tebeturėjo mamą. Visgi jie visi džiaugėsi savo bičiulio laiškais iš namų, mat tai ką rašė jo susirūpinusi mama, galima buvo pritaikyti bet kuriam iš jų... Knyga „Herojiški pasakojimai“ yra išties įstabus apsakymų rinkinys. Jis kalba apie pareigos jausmą, didvyriškumą, patriotizmą ir tą neblėstančią meilę šaliai. Jame autorius visiškai pamiršta tą iki šiol dominavusį žmonių savanaudiškumą ir egoizmą, savo dėmesį jis labiau skiria išaukštinti žmogaus sielą, drąsą ir kilnumą. Šiuose pasakojimuose autoriui svarbūs yra žmonių santykiai ir emocijos, o ne karas, kuris sutrikdė įprastą gyvenimą. Jam nesvarbu, kas yra jo istorijos veikėjas, svarbiausia jo auka, drąsa, garbė ir didvyriškumas visais lygmenimis. Čia nebus jokių pokštų, sarkazmo ir ironijos, kaip Arseno Liupeno knygose! Ne! Čia bus tik meilė šaliai ir jos ištikimiems žmonėms.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

Komentarų nėra