L’Enthousiasme a été édité en 1901, soit quatre années avant la première apparition d’Arsène Lupin – à bord du paquebot La Provence, comment l’oublier ?
Ce très beau roman est largement autobiographique, puisqu’il relate les jeunes années de son auteur, et ses premières passions amoureuses.
Maurice Leblanc a toujours affirmé que ce livre était, de toute son œuvre, celui qu’il préférait.
Un texte de plus de 300 pages, injustement tombé dans l’oubli, réédité avec soin et enrichi d’une introduction de Florence Leblanc, la petite fille de l’auteur, et d’une préface instructive signée de Jacques Derouard, le spécialite incontesté de tout ce qui a trait à Maurice Leblanc.
Une vraie découverte, en somme.
Morisas Leblanas yra XX a. pradžios Prancūzijos rašytojas, publicistas ir dramaturgas, savo karjerą pradėjęs nuo trumpų istorijų publikavimo įvairiuose periodiniuose leidiniuose. Tačiau tikrąją šlovę jis pelnė sukūręs vieną žinomiausių literatūrinių personažų – Arseną Liupeną. Pastarasis tapo savotiška džentelmeniško elgesio ikona, nes buvo neįtikėtinai protingas ir žavus personažas, vagis, skriaudęs tik turtinguosius ir nusikaltėlius. Nepaisant Arseno Liupeno sėkmės, Morisas Leblanas taip pat parašė daugybę apsakymų ir novelių, kuriose daug dėmesio skyrė nuotaikingoms istorijoms ir neįprastoms, šiek tiek net komiškoms, situacijoms. Jis žaidė su žanrais ir stiliais, nebijodamas eksperimentuoti ir įtraukti į savo kūrybą nuotykių, fantastikos ir net humoristinių elementų. Jis taip pat daug dėmesio skyrė dramaturgijai ir parašė kelias teatro pjeses. Vienas iš labiausiai užmirštų ir kolegų rašytojų nepripažintų jo romanų yra „Entuziazmas“ (L’Enthousiasme). Tai yra vienintelė Moriso Leblano knyga, kuri yra visiškai autobiografinė. Kai 1914 m. vasarį laikraštis „L’Intransigeant“ atliko garsių rašytojų apklausą norėdamas gauti atsakymus į du klausimus: „Kuri iš jūsų knygų jums labiausiai patinka?“ ir „Kuri iš jų jums buvo sėkmingiausia?“, Arseno Liupeno tėvas, paklaustas atsakė, kad jo mėgstamiausia knyga yra „Entuziazmas“. Na o sėkmingiausia – „Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“, kuri, jis pridūrė, „buvo tarp šešių serijos tomų, kuri man patiko mažiausiai“. Tuo metu Morisas Leblanas dar nebuvo visiškai atsigavęs nuo jį užplūdusios sėkmės, mat pradėjęs leisti vagies-džentelmeno knygas, jis visiems laikams į istoriją įėjo kaip „Arseno Liupeno tėvas“, norėjo jis to, ar ne. Na o jo mėgstamiausia knyga „Entuziazmas“, tiesiog paskendo užmarštyje. Tai romanas, kuriam parašyti prireikė kelių mėnesių sunkaus darbo. Vienintelė jo knyga, kurios rankraštį jis išsaugojo, milžinišką rankraštį, perkrautą nesuskaičiuojama daugybe pataisymų. Savo pirmosiose knygose Morisas Leblanas labai tiksliai aprašė tikrąsias romanų veiksmo vietas, na o autobiografiniame romane „Entuziazmas“ jis pakeitė tikruosius veikėjų vardus, kadangi norėjo garantuoti jo išpažinčių nuoširdumą. Taip knygoje minimas miestas Ruanas virto Saint-Jore, o Jumièges – Bellefeuille. Dėdė Grandchamp tapo seneliu Hamelin, mažoji sesuo Georgette gavo Claire vardą, o jos geriausia draugė Arabelle tapo Catherine. Hermine, kuria Morisas buvo labai susižavėjęs ir kuri jam pelnė tremtį į Angliją, pasirodė Geneviève vardu. Nepamirškime, žinoma, ir paties Moriso, kuris čia slėpėsi po Pascal Devrieux vardu. Tie, kurie gerai pažinojo rašytoją, šiame romane rado viską, kas pažymėjo jo jaunystės metus: terorą, patirtą per 70-ųjų karą, vaiką, perpildytą meilės ir svajonių, švelnumą, kurį jis jautė savo motinai, ramų gyvenimą buržuaziniame name „Rue du Bailliage“, paslapčių keitimąsi su mažąja sesute Georgette, ir žinoma, motinos draugę Hermine, kuri visiškai sujaukė rašytojo protą. 1900 m. sausį, baigdamas kurti romaną, Morisas savo draugui René Boylesve iš Nicos rašė: „Mano romanų pabaiga visada nulemia išskirtinio ir skausmingo negailestingumo laikotarpius, kai labai norisi jų atsikratyti. Baigsiu knygą rašyti antroje kovo pusėje. Baigsiu! Suprantama reikės daug ką pakeisti, mat ši knyga yra baisiai sunki. Ji gali tapti visiška nesėkme, kaip visada maniau, bet, po šimts, kiek darbo aš į ją įdėjau!“ Knygą 1901 metų vasario pradžioje išleido Paul Ollendorff, oficialus Moriso Leblano leidėjas nuo jo pirmojo romano „Moteris“ išleidimo. Ir nors laikraščiuose gausu naujausių Marcelio Prévosto, René Boylesve ar Paul Bourget publikacijų, „Entuziazmas“ tiesiog ignoruojamas. Net „Mercure de France“ ir „Courrier français“, kurie palankiai vertindavo ankstesnius Moriso darbus, nieko nepasako apie „Entuziazmas“. Tik praėjus kelioms savaitėms pasirodo pirmosios recenzijos, iš kurių, gal net didesnė dalis – ganėtinai kuklios. Kai kas parašo, kad „...tai jaunos meilės išaukštinimas, slegiančiame ir šaltame provincijos miestelyje“. Kiti recenzentai pažymi, kad „kai kuriuose skyreliuose dvelkia išpažinties atmosfera...“, ar net pabando romano dedikacijoje, skirtoje autoriaus seseriai, įžvelgti paslėptų minčių... Kodėl šių apžvalgų reikėjo laukti tiek ilgai, turbūt neatsakytų nė vienas tikras Moriso Leblano gerbėjas. Net pats autorius yra pasakęs, kad „ši knyga, kuri man kainavo dvejus metus pastangų ir apmąstymų, nusipelnė bent trupučio kolegų dėmesio...“ Tiesa vėliau rašytojas pasiguodžia draugui pasakydamas, kad jie „bent jau cituoja ir kalba apie knygą taip, tarsi būtų iš tiesų ją skaitę“. Nuo XX a. pradžios buvo perpublikuoti kiti „ikiliupeniški“ Moriso Leblano romanai, pavyzdžiui, „Moteris“, kurią 1908 m. išleido P. Ollendorff, tikėdamasis pakartoti Arseno Liupeno sėkmę. Na o „Entuziazmas“ buvo perleistas tik kartą, 1933 metais, tačiau ir vėl sulaukė abejingumo. Visgi dabar, kai elektroninis šios knygos variantas jau yra prieinamas internete nemokamai, mes galime patys ją perskaityti ir išsiaiškinti, ar Morisas Leblanas buvo teisus, sakydamas kad laiko ją daug geresne nei jo personažo Arseno Liupeno nuotykiai? Aš ją perskaičiau ir likau tiek pat sužavėtas, kiek ir sutrikdytas. Ji kalba apie jaunuolį, įsimylėjusį ištekėjusią jo motinos draugę. Dėl kilusio skandalo herojaus senelis išsiunčia anūką mokytis anglų kalbos užsienyje, po ko seka metai armijoje. Vėliau jis grįžta į gimtinę, kur prislėgtas išsiskyrimo kaltės ir liūdesio jausmų bando pažaboti juos priešakinėse teatro scenose ir užkulisiuose, gerdamas klubuose ar besilinksmindamas su moterimis. Ir tik dar kartą pamatęs Geneviève jis vėl užsiplieskia paaugliška meile, kuriai knygoje lemta patirti tūkstančius kliūčių, primestų gyvenimo provincijoje tiems, kurie myli nepaisydami išskirtinių taisyklių. Taip, „Entuziazmas“ yra drąsus ir stiprus kūrinys, tačiau jis yra ir šiek tiek baugus, kadangi kalba apie herojų, kurio protas yra tiek sujauktas meilės jausmo, kad kiekvienas jo poelgis veda į vis didesnę destrukciją. Jeigu tai ir yra meilė, tada ponas Leblanas nusipelnė aukščiausio įvertinimo ar net apdovanojimo. Kitu atveju, tai tik užsispyrusio vaiko dejonės, kuris niekaip nesugeba patenkinti savo keistų norų ir troškimų bado...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą