Pietinės Ramiojo vandenyno dalies viduryje, tūkstančio pėdų gylyje rastas milžiniškas, nugrimzdęs į dugną laivas. Amerikiečių mokslininkų grupelė leidžiasi į jūros gelmes ištirti šį stulbinantį atradimą. Tai, ką jie randa, meta iššūkį jų vaizduotei ir tampa tikru pasityčiojimu iš bandymų paaiškinti viską logiškai. Tai fenomenalaus dydžio kosminis laivas, nukritęs iš dangaus netgi neapgadintas. Labiausiai stebina tai, kad jam ne mažiau, kaip trys šimtai metų... „Sfera“ – tai istorija apie žmones, jų santykius ir (ne)gebėjimą suvaldyti turimas galias.
Yra kelios temos, kurių knygas ir filmus aš visada renkuosi. Tai keliavimas laiku, robotai, ateities vizija ir nežemiška gyvybė, arba trumpai – ateiviai. Romane „Sfera“ kalbama keliomis mano išvardintomis temomis, o knygą parašė niekas kitas, o pats technotrilerio tėvas Maiklas Kraitonas. Kas gali būti geriau?
Šioje knygoje pasakojama apie Ramiojo vandenyno dugne aptiktą kosminį laivą. Laivas yra pusės mylios ilgio, jo skersmuo šimtas devyniasdešimt pėdų. Pagal formą jis panašus į raketą, yra sudarytas iš metalo ir turi sudėtingą vidaus struktūrą. Objektas nukrito į vandenyną prieš mažiausiai tris šimtus metų ir yra apie mylios gylyje po vandeniu.
Ištirti laivą sudaroma „NGF“ komanda, arba kitaip sakant kontakto komanda, sąveikaujanti su nežinoma gyvybės forma. Į ją parenkamas daktaras Normanas Džonsonas – psichologas, Betė Halpern – zoologė, dar vadinama „raumeningąja gamta motinėle“, Tedas Fildingas – astrofizikas, Haris Adamsas – matematikas ir kiti.
Romane mūsų tyrėjams teks leistis po vandeniu į laivą, kur jie aptiks keistą darinį sferos formos. Jis bus neapsakomai tvirtas, bus glotniai nupoliruotas, apytiksliai dešimties metrų skersmens, pagamintas iš nežinomo metalo lydinio, greičiausiai nežemiškos kilmės. Jo viduje aptinkamas... o va čia aš daugiau nieko plačiau neaiškinsiu, nes nenoriu Jums sugadinti skaitymo malonumo. Pasakysiu tik tiek, kad knyga yra puikus pavyzdys to, kaip turi atrodyti geras romanas pasakojantis apie pažangią technologiją, kosminį laivą ir nežemišką gyvybę.
Romane visų pirma svarstoma ar žmogus galės užmegzti ryšį su nežemiška gyvybės forma, juk jų mastymo būdas, kaip ir fizinis sudėjimas, galėjo pasukti visai kita linkme. Kalbama apie gyvybės atsiradimą Žemėje ir už jos ribų, juk vienaląstė gyvybė atėjo į Žemę prieš 3,9 milijardo metų ir tai yra unikalus įvykis privedęs prie protingos gyvybės formos. Kalbama apie erdvę ir laiką, apie juodąsias skyles, apie tai, kokiu būdu nežemiškos gyvybės forma bandytų susisiekti su mumis, apie ateivių grėsmę, naudą bei kitus dalykus.
Romano įtampa auga po truputį, po trupinėlį, kaip kažkas neišvengiamo ir neatidėliotino, tikroviški veikėjų paveikslai priverčia trokšti pažinoti juos realiame gyvenime, veiksmas rutuliojasi gan greitai ir nenuspėjamai, dialogai gyvi bei prikaustantys dėmesį, istorija unikali ir be galo įdomi. Na o jei keliais žodžiais, kūrinys yra puikus maistas vaizduotei, nors pagrindinė mintis ir pasiskolinta iš Stanislavo Lemo romano „Soliaris“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą