Bandydamas įkopti į Paraskotopetlio kalno viršūnę kažkur Ekvadore, alpinistas Nunesas paslysta ir nukrenta į kitą kalno pusę. Kalno apačioje, po sniego šlaitu, šešėlyje, jis atranda slėnį, atskirta nuo likusio pasaulio. Nieko nenutuokdamas, jis atsiduria legendinėje „Aklųjų šalyje“...
Nuostabus trumpas Velso pasakojimas, kalbantis apie tai, kaip vienas alpinistas atsiduria legendinėje „Aklųjų šalyje“, kur jis pasijaučia didesniu neregiu, nei šalies gyventojai. Jis jiems pabando paaiškinti, kas yra regėjimas ir ką jis duoda, bet susiduria su esmine problema – kaip paaiškinti neregiui, kas yra regėjimas, spalvos ir pan. Galiausiai jis įsimyli vietinę merginą, tačiau atsisako paaukoti savo regėjimą dėl jos. Sunku pasakyti, ką rašytojas norėjo pasakyti šiuo kūriniu. Jei pagrindinis veikėjas būtų atsisakęs regėjimo, sakyčiau – triumfavo meilė. Na o dabar, man atrodo, kad šio pasakojimo esmė yra tame, kad jei turi kažkokių neeilinių gabumų, tai dar nereiškia, kad esi pranašesnis už kitus. Jei Jūs kūrinį supratote kitaip, pasidalinkite savo nuomone komentarų skiltyje.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą