Herbertas Velsas yra vienas iš fantastikos žanrų įkūrėjų, nuspėjęs daugelį XX amžiaus atradimų. Garsusis jo romanas „Pirmieji žmonės mėnulyje“ pasakoja įdomius pono Keivoro ir jo draugų nuotykius skrendant į Mėnulį.
Su knyga „Pirmieji žmonės mėnulyje“ baigiu skaityti visus Herberto Velso fantastinius kūrinius lietuvių kalba. Mėgti Žiulį Verną ir neperskaityti visų Herberto Velso fantastinių romanų būtų paprasčiausiai nuodėmė. Taigi galiausiai prisėdau prie šio rašytojo knygų ir baigiau viską vienu prisėdimu.
Šiame kūrinyje pasakojama apie mokslininko Keivoro ir jo naujojo draugo pono Bedfordo kelionę į Mėnulį. Jei Žiulis Vernas tai pasiekė iššaudamas galingą patranką, tai Herbertas Velsas mums pristato mokslininko Keivoro išrastą naują medžiagą keivoritą, kurios neveikia Žemės trauka. Bičiuliai pasigamina kažką panašaus į sviedinį ir sulipę į jo vidų išskrenda į Mėnulį. O štai čia ir prasideda visa fantastika. Turiu pasakyti, kad romanas „Pirmieji žmonės mėnulyje“ man, šių dienų skaitytojui, buvo net didesnė fantastika, nei, tarkim, Velso romanai „Pasaulių karas“ ir „Laiko mašina“. Ką gali žinoti, gal vieną dieną Žemę tikrai aplankys ateiviai, ar bus išrastos kelionės laiku, o štai mėnulyje aptikti sniegą, deguonį, augalus, grybus, vabzdžius, ar net ateivių civilizaciją, mano šiuolaikiniam protui buvo kiek per daug. Visgi kada knyga buvo parašyta, o tai įvyko 1901 metais, tai turėjo būti tikra sensacija. Gyvybė mėnulyje! Nuostabu!
Kaip bebūtų, kai kurios Velso teorijos, kaip pasirodė vėliau, nebuvo jau tokia fantastika ir net lenkia kai kuriuos Žiulio Verno pamąstymus. Tarkim, skrendant pirmu, taip pavadinkim, kosminiu laivu, mūsų bičiuliai patiria, kas yra nesvarumas (romane jei gerai supratau veikėjai tai pajunta dėl keivorito), patiria šaltį kuris yra kosmose, o mėnulyje jų svoris tampa šešis kartus mažesnis. Nežinau kiek toli tuo metu buvo pažengusi astronomija ir kiti mokslai, bet šios prielaidos pasirodė gryniausia tiesa!
Visgi romano centre atsiduria ne tik moksliniai spėliojimai, fantastinė kelionė ar gyvybės mėnulyje suradimas, o taip pat ir filosofiniai pamąstymai apie luomų pasiskirstymą, hierarchiją, evoliuciją, karą ir kt. Atrasti fantastiniuose romanuose gilesnę potekstę man pasirodė kažkas labai netikėti ir įdomaus, ko aš labai pasigendu detektyviniuose romanuose, kurie labiau susitelkia į pramogos ir mįslės skaitytojui garantavimą.
Romane veikėjai atranda ateivių tautą – selenitus – mažus, skruzdėles primenančius padarus melsva oda, trumpomis kojomis, pailgu veidu ir didelėmis akimis šonuose, kurie gyvena ir dirba po žeme. Jie surakina ir įkalina mūsų herojus požemyje, tačiau jiems pavyksta pasprukti.
Pabaigai pasakysiu, kad šią knygą turėtų perskaityti kiekvienas vaikas ir paauglys, o tėvų pareiga būtų ją savo vaikams nupirkti. Tikrai gailiuosi, kad neskaičiau jos vaikystėje, nes įspūdis būtų buvęs žymiai didesnis.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą