Los Andželo centre, 45-ame dangoraižio aukšte vyksta pompastiškas milžiniškos japonų kompanijos Nakamoto ofiso atidarymas. Vienu aukštu aukščiau, tuščioje konferencijų salėje kažkas išprievartauja ir nužudo merginą. Netrukus žmonės aptinka gražuolės kūną. Prasidėjęs tyrimas iškart virsta nutrūktgalvišku persekiojimu painiame pramoninės intrigos labirinte. Kriminalinis nusikaltimas atskleidžia netikėtą konfliktą, o japonų posakis „Verslas – tai karas“ tampa šio nepaprastai įtikinamo ir įtempto korporacinio detektyvo realybe...
Didelės japonų korporacijos posėdžių salėje randama pasmaugta mergina. Nužudymo tyrimas patikimas Japonijos kultūros žinovui ir Los Andželo pareigūnui. Kaip vėliau paaiškėja, mirusi mergina yra tik ledkalnio viršūnė brutaliame ir intrigomis apipintame korporacijų kare. Kad išnarpliotų šį galvosūkį, mūsų herojai pasineria į slaptą pažangių technologijų pasaulį, kur vyrauja senos tradicijos ir įsivaizduojamas lojalumas...
Taigi perskaičiau dar vieną Maiklo Kraitono romaną, kurio centre šį kartą atsidūrė nužudyta prostitutė, bei du tyrėjai: Piteris Džeimsas Smitas ir Džonas Konoras. Romanas yra pateikiamas Piterio akimis, kuris yra Los Andželo policijos departamento specialiųjų tarnybų skyriaus leitenantas, išsiskyręs, gyvena su savo dviejų metų dukryte. Jo žmona mato dukrą retai, dažnai nepasirodo sutartais savaitgaliai, pamiršta alimentus, tad visa tėviška našta tenka ant jo vieno pečių. Policininkas yra labai atkaklus, darbštus, patikimas ir atsidavęs.
Kitas tyrėjas, yra į pensiją išėjęs Džonas Konoras – japonų kultūros žinovas, kurį laiką gyvenęs Japonijoje, kur gilino japonų kalbos ir kultūros žinias. Kažkuriuo metu septintajame dešimtmetyje jis buvo vienintelis sklandžiai japoniškai kalbantis pareigūnas. Prieš keletą metų Konoras atsistatydino, bet su juo dirbę ryšių pareigūnai pripažįsta, jog jis buvo geriausias. Vyrukas dirbo labai sparčiai, dažnai išspręsdavo bylą per kelias valandas. Turėjo prityrusio detektyvo ir ypatingo kvotėjo reputaciją, galėdavo kaip niekas kitas išgauti liudytojų informaciją, bet labiausiai ryšių pareigūnai liaupsino jo nešališką požiūrį. Plačiapetis, praplikęs, tvarkingais ūsiukais, aštrių bruožų, veriančiomis akimis, giliu balsu, ramus, savotiškas Šerloko Holmso analogas šių dienų pasaulyje.
Romane šiems dviem iš pažiūros skirtingiems veikėjams teks tirti Nakamoto bokšte keturiasdešimt septintame biurų aukšte nužudytos baltosios moters, apie dvidešimt penkerių metų bylą. Tačiau nužudymas yra labiau tik šalutinė linija, kurią pasitelkęs rašytojas norėjo papasakoti apie tekančios saulės šalį Japoniją, o tiksliau apie jos verslo pasaulio įtaką Amerikai.
Rašytojas išsako amerikiečių susirūpinimą, jog Amerika gali tapti Europos arba Japonijos kolonija. Ypač Japonijos. Dauguma amerikiečių junta, kad japonai grobia šalies pramonės šakas, poilsio zonas, net miestus. Kai kurie amerikiečiai baiminasi, kad Japonija įgys galios formuoti ir numatyti Amerikos ateitį. Juk meilėje ir kare tinka visos priemonės, o japonams verslas yra karas. Japonų tikslas – įsigyti pagrindą, išnaikinti konkurentus, pasiekti rinkos kontrolę.
Knygoje išsakoma daug niuansų ir kolizijų susijusių su Japonija ir Amerika. Tarkim, japonai niekada nepirktų amerikietiškos jautienos. Bet jei šeimininkas parduos savo ūkį japonams, jautieną eksportuoti galės. Arba, jei japonas gyvenantis Japonijoje norės nusipirkti amerikietišką automobilį, jam automobilio patikra bus daroma tik atvykus į dokus, o jei tas pats japonas pirks japonišką automobilį, jam dar bus suteiktos įvairios nuolaidos ir pan. Kitaip sakant Japonijos korporacijos ir valdžia taiko kartais ne visai sąžiningus rinkos metodus, dėl ko japoniškos prekės po truputį užima Amerikos rinką, išstumdamos vietinius gamintojus.
Taip pat rašytojas parodo šių dviejų šalių kultūrinius skirtumus. Pavyzdžiui, japonai galvoja, kad visi, kurie nėra japonai, tikri barbarai. Dvokiantys, vulgarūs, kvaili barbarai. Jie mandagiai tyli, nes supranta, jog niekaip negali atitaisyti nesėkmės, jog negimei japonu. Arba, jei kas nors Japonijoje tavimi nepatenkintas, jis niekuomet tau nepasakys į akis. Jis pasakys tavo draugams, kolegoms, bosui, tik ne tau pačiam.
Ir nors visgi, manau, kad šis romanas labiau turėtų patraukti skaitytojus amerikiečius, jis bus įdomus ir visiems kitiems susirūpinusiems dėl savo šalies likimo ir norintiems užbėgti kai kuriems knygoje išsakytiems įvykiams už akių. Manau, ši knyga yra išties įdomi ir kaip detektyvas (ji puikiai pavaizduoja įtampą ir adrenalino antplūdį), ir kaip savotiškas Japonijos verslo kultūros pavyzdys.
Romanas, kaip jau minėjau yra pasakojamas iš pirmojo asmens perspektyvos Piterio Smito akimis, kas čia tiko kaip niekur kitus. Jis suteikė kietumo ir rimtumo atspalvį, bei stipriai pagyvino romaną.
Detektyvinė linija yra labai įdomi, o technologiniai laimėjimai falsifikuojant vaizdo įrašus, kad ir pasenę, tačiau patraukė dėmesį ir atrodė įtikinami. Tiesa pasakius, tik dabar sužinojau, kad vaizdo medžiaga teisme nepripažįstama įkalčiu, kadangi yra lengvai padirbama.
Na o pagrindinis įdomumas turėtų būti, kurio čia, deja, nėra – sužinoti, kaip visa ta Amerikos ir Japonijos situacija pasikeitė nuo knygos parašymo pradžios. Ar buvo imtasi kokių nors priemonių ar ne.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą