Kieno jūs pusėje, ponai, – Ostapo Benderio ar apmulkintų jo aukų? Kokį dievišką talentą reikia turėti, kad užkietėjusį sukčių sugebėtum paversti ne tik šmaikščiu, bet ir simpatišku herojumi... Kad keltų juoką jo daromos skriaudos, o jo nesėkmės – liūdesį.
Čia ir slypi neblunkantis „Aukso veršio“ paradokso žavesys – kai aukštyn kojom apversta vertybių skalė tikrąsias vertybes tik dar labiau išryškina.
Sykiais tiesiog būtina pasidairyt po pasaulį ir iš tokios padėties – idant geriau pažintum, perprastum ir įsisąmonintum jo reliatyvumą. Šiuosyk ne fizinį, bet dvasinį.
Nežinau kokiais žodžiais reikėtų pradėti šią apžvalgą. Ar pasakymu, kokio velnio aš pasiėmiau skaityti šią knygą? Ar konstatavimu, kad nesuprantu aš šios serijos knygų ir nors tu ką. O gal visgi reikėtų kiek nusiraminti ir pirmiausia parašyti apie ką knyga, juk nė vienas knygos leidimas to dorai nepadarė.
Siužeto čia nėra daug, visgi romano dėmesys yra sutelktas į trisdešimtųjų Tarybų Rusijos pavaizdavimą, kuomet Rusijoje buvo pradėta vykdyti Lenino Naujoji ekonominė politika, o šalį vis dar kaustė masinė kolektyvizacija. Romanas vaizduoja to meto gyventojus, politiką, darbą, žmonių kultūrą ir pan. Romano idėja – didysis kombinatorius Ostapas Benderis pasirodęs knygoje „Dvylika kėdžių“, pavargsta verstis „leitenanto Šmito sūnumi“, juolab, kad tokių „sūnų“ Tarybų Rusijoje buvo net trisdešimt. Susipažinęs su dar dviem panašiais avantiūristais, jis sužino, kad pietų mieste Čiornomorske gyvena tikras užsislėpęs milijonierius, Aleksandras Ivanovičius Koreika. Jis nusprendžia apiplėšti jį, tačiau ne bet kaip, o taip, kad šis milijonierius savo milijonus jam atiduotų pats.
Taigi tokios tokelės. Jei reikėtų palyginti su romanu „Dvylika kėdžių“, tai pirmosios knygos nuotykiai man buvo labiau prie širdies, juk ten randame ne bet ką, o deimantų medžioklę.
Grįžtant prie apžvalgos pradžios, tai norėčiau pabandyti paaiškinti pradžioje išsakytas pastabas. Klausimas – kokio velnio aš pasiėmiau skaityti šią knygą? man kilo dėl to, kad ji labai skiriasi nuo kitų mano skaitomų romanų. Kaip jau supratote, daugiausia skaitau detektyvus, kuriuose romanų dėmesys yra sutelktas į įdomius veikėjus, dar įdomesnius dialogus ir stiprią detektyvinę liniją. Na o čia daugiausia susitelkta ne į siužetą, o į satyrą, kuria knyga yra persmelkta. Na o satyra yra išreiškiamas pasipiktinimo jausmas prieš negatyvius reiškinius, išjuokiamos ydos ir silpnybės. Jos tikslas – gerinti ir skaidrinti žmogaus prigimtį, sukeliant pasipiktinimą neteisingais reiškiniais, visuomenės pajuokimu, dėl to, kas yra nenormalu, kas man buvo nauja. Veikėjų čia per daug (vos ne kiekvienas skyrelis pasiūlo po atskirą veikėją), dialogai neišskirtiniai, o siužeto čia išvis beveik nėra. Antras dalykas, kurį aš paminėjau yra tai, kad nesuprantu šios serijos knygų. Gal aš per mažai esu matęs to sovietmečio, o gal mano problemos ir nepasitenkinimo objektai yra kiek kitokie, tad dauguma romano situacijų man buvo nesuprantamos.
Humoras čia kitoks, kiek rimtesnis, kai mane labiau juokina, nepatikėsite, detektyvo Džeko Frosto antro galo juokeliai.
Bandžiau sekti iš ko juokiamasi knygoje, bet supratau tik mažą dalį visų pasišaipymų. Tarkim supratau pasišaipymus iš pėsčiųjų ir vairuotojų, iš senolių, perpardavinėjimo, stipriųjų gėrimų, vestuvių liudininkų, kaimynų nelaimių, darbuotojų nepasitenkinimo ir t. t.
Ir nors daug ko nesupratau, visgi norėčiau pagirti rašytojus už išties labai juokingus kai kuriuos palyginimus, kurių, deja, nė vieno neužsirašiau ir dabar negaliu Jums pateikti.
Apibendrindamas pasakysiu, jog, manau, esu visai kitos kartos žmogus ir daugelis situacijų man neartimos ir nesuprantamos. Galbūt, kai būsiu nugyvenęs ir kiek daugiau matęs gyvenimo, aš galėsiu tinkamai įvertinti šį kūrinį ir iš širdies pasijuokti. Va tada aš, galbūt, ir pasakysiu – o va čia, tai tikra klasika. O, galbūt, vėlesnėms kartoms jau apskritai kiek per vėlu skaityti šios serijos knygas? Kaip Jums atrodo?
Pabaigai dar norėčiau pasakyti, kad romanas visai kaip ir pirmoji knyga „Dvylika kėdžių“, yra sudarytas iš atskirų skyrelių, kurie pateikia vis skirtingą situaciją, tačiau kuriuos jungia kiek mažiau matoma bendra gija – milijonų pasisavinimas.
Nors nesu matęs nė vieno serijos filmo, bet, manau, knygos yra daug geresnės nei filmai. Vien dėl to, kad viską ką randame knygose, paprasčiausiai neįmanoma sutalpinti viename, ar keliuose filmuose.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą