„The Fur Country: Or, Seventy Degrees North Latitude“ ~ Jules Verne

„The Fur Country: Or, Seventy Degrees North Latitude“ (Jules Verne, 2012 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

In 1859 Lt. Jasper Hobson and other members of the Hudson’s Bay Company travel through the Northwest Territories of Canada to Cape Bathurst on the Arctic Ocean on the mission to create a fort at 70 degrees, north of the Arctic Circle. The area they come to is very rich with wildlife and natural resources. Jasper Hobson and his party establish a fort here. At some point, an earthquake occurs, and our heroes eventually realize that they are on an iceberg separated from land...

Jeigu 2016 metais aš visiems gyriausi įveikęs romaną „11/22/63“, tai šių metų mano didžiausiu darbu greičiausiai taps romano „Kailių šalis, arba septyniasdešimt laipsnių šiaurės platumos“ perskaitymas. Jį parašė ne kas kitas, o fantastinių ir nuotykinių romanų autorius Žiulis Vernas, visiems labiausiai žinomas dėl tokių savo kūrinių, kaip „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“, „Paslaptingoji sala“, ar „Kelionė į Žemės centrą“. Ši knyga tapo mano metų knyga ne dėl to, kad aš ją skaičiau užsienio kalba ir jos apimtis siekė 500 puslapių, o dėl to, kad ji yra pilna detalių aprašymų ir faktų, ką skaityti ir suprasti net ir neblogai žinant kalbą buvo be galo sunku.

Jos veiksmas mus nukels į 1859 metus, kai Kanada dar buvo pilna ledo ir sniego, kai Amerikoje ganėsi bizonų bandos, kai baltieji dar karts nuo karto kovodavo su indėnais, o gyvūnų kailiai buvo viena iš mainų prekių.

Čia būrelis medžiotojų, kareivių ir astronomas išsiruošia į šiaurės vakarinę Kanados dalį, norėdami įkurti ten medžiotojų fortą, kuris atvertų žmonėms naujus medžioklės plotus. Tam tikru momentu, jau po tvirtovės įkūrimo, apylinkes sukrečia stiprus žemės drebėjimas. Netrukus knygos veikėjai supranta, kad jų gyvenvietė įkurta ant didelio ledkalnio ir šis dabar atskilęs nuo kranto neša juos pietų kryptimi. Na o kaip įvykiai rutuliosis toliau ir ar veikėjai ras išeitį iš juos užgriuvusios negandos, aš leisiu Jums patiems sužinoti.

Kaip jau supratote, knygos siužetas yra labai paprastas, tačiau šis romanas patraukia skaitytoją ne dėl veiksmo, o dėl faktų gausos. Iš tikrųjų labai gaila, kad neturime šios knygos lietuviškai. Joje mes randame tiek daug informacijos apie to meto medžiotojų darbą ir Arkties regioną, kad net galva svaigsta.

Nudegimas – tai vienintelis žodis, kuris tiksliausiai perteikia tą jausmą, kai jūs prisiliečiate prie šalto metalo. Fiziškai, tai toks pat pojūtis. Kai organizmas patiria staigų karštą prisilietimą, arba kai kūnas taip pat staigiai netenka šilumos, pojūčiai būna visiškai vienodi.

Romanas man priminė kino filmą su Leonardu Dikapriju, kur jis buvo taip pat vienas iš kailių medžiotojų. Taip taip, aš kalbu apie filmą „Hju Glaso Legenda“ (The Revenant). Vienintelis skirtumas tarp šio filmo ir romano „Kailių šalis“ yra ta, kad knygoje indėnai jau yra tapę labiau sąjungininkais, nei priešais.

Skaitydami šį romaną mes kartu su knygos veikėjais pamatysime poliarinius gyvūnus, pabendrausime su indėnais, maitinsimės vietiniu maistu, išgyvensime audrą, susitiksime su eskimais, kirsime medžius fortui, ruošimės maisto atsargas žiemai, gėrėsimės Kanados flora ir fauna, ar net drebėsime dėl savo ateities.

Kodėl mes neturime šio kūrinio lietuvių kalba, atsakyti yra išties labai sunku. Gal daugelį jaunesnių skaitytojų atbaidytų teksto gausa ir dialogų nebūvimas*. O, galbūt, daug kas liktų pakraupę tokiu beprasmiu ištisų gyvūnų bandų naikinimu? Net ir man pripratusiam prie žiaurenybių knygose, buvo išties gaila visų tų gyvūnų, kuriuos žmonės naikino be gailesčio į kairę ir į dešinę. O, galbūt, lengviau yra perleisti jau laiko patikrintą rašytojo knygą, nei imtis naujo leidimo? Nežinau.

Šaldamas spiritas sutirštėja ir nusileidžia į butelio apačią virsdamas mažais rutuliukais. Kai gyvsidabrio termometro stulpelis užšąla, reiškia, kad temperatūra nukrito žemiau -42° pagal Celsijų.

Vieną ką aš galiu pasakyti, kad knyga yra išties šauni. Vernas rašo taip įtikinamai, kad net žadą atima. Nejučia galvoje pradeda kilti klausymai, kaip rašytojas sugebėjo tai perteikti taip įtikinamai, pats nedalyvavęs nė viename knygoje minimame įvykyje. Šis romanas tai ne šiaip grožinės literatūros kūrinys, tai enciklopedija parašyta visiems paprastiems mirtingiesiems. Jei mėgstate keliauti, mėgstate sniegą ir medžioklę, o dar ir nostalgiją seniems laikams jaučiate, tuomet romanas „Kailių šalis“ yra parašytas kaip tik Jums.

Vienas įdomesnių knygos aspektų yra tas, kad romane mes randame net kelias labai drąsias ir stiprias moteris, kas yra gan neįprasta Verno kūrybai, o ir apskritai prisiminus, kad kūrinys yra parašytas karalienės Viktorijos laikotarpiu, kai moterys buvo vaizduojamos labai silpnos ir daug alpstančios. Na o čia drąsos, ryžto ir sumanumo joms pavydėtų kiekvienas knygos veikėjas vyras.


* Dialogų yra, tačiau labai mažai.

„Martin Paz“ ~ Jules Verne

„Martin Paz“ (Jules Verne, 1852 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Aprašymo nėra.

„Martinas Pazas“ yra kiek netipinis Žiulio Verno apsakymas, kuris buvo spausdinamas prancūzų kalba kartu su kūriniu „Čensleris“. Jame pagrindiniai veikėjai yra ne anglai, amerikiečiai ar prancūzai, o indėnas vardu Martinas Pazas, bei žydė Sara. Apsakymo siužetą gan sunku nupasakoti, tačiau svarbiausia ką reikėtų paminėti, kad dėmesio centre atsiduria jaunuolių meilė. Mergina myli Martiną, tačiau tėvas ją yra pažadėjęs kitam. Martinas myli Sarą, tačiau yra priverstas sprukti iš miesto, kai peilių dvikovoje sužeidžia merginai pažadėtą vyrą. O dar sukilimas, netikras tėvas ir kiti nutikimai.

Apsakymą kaip jau supratote skaičiau užsienio kalba, konkrečiai rusų. Kol kas dar nesiryžtu imtis pilno romano, o šis kūrinys mano apsisprendimą neskubėti tik patvirtino, mat apsakymas pasirodė gan painus ir aš jį perskaičiau net du kartus, kol pagavau esmę.

Nors romano veikėjai gan netipiniai, tačiau pats pasakojimas, nuotykiai ir herojų likimai nupasakoti taip, kaip tai moka padaryti tik pats Žiulis Vernas. Meilė, drąsa, ryžtas, teisybė, nepriklausomybė, tai tos vertybės, kurias mums bando įskiepyti šis puikus rašytojas. Apsakyme taip pat nagrinėjama antisemitizmo tema, vaizdžiai piešiama aristokratija.

Pabaiga gan liūdna, mat baigiasi nelaimingai. Perskaičiau ją net kelis kartus, mat nepatikėjau, kad Žiulis Vernas gali taip užbaigti pasakojimą. Beje, pamiršau paminėti, kad apsakymo veiksmas vyksta Limoje, Peru, kažkur XIX a. pradžioje.

„The Blockade Runners“ ~ Jules Verne

„The Blockade Runners“ (Jules Verne, 2005 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

The American Civil War plot centers on the exploits of a British merchant captain named James Playfair who must break the Union blockade of Charleston harbor in South Carolina to trade supplies for cotton and, later in the book, to rescue Halliburtt, the abolitionist journalist father of a young girl held prisoner by the Confederates.

Nuoširdus, trumpas pasakojimas ėjęs kartu su kūriniu „Plūduriuojantis miestas“. Apsakyme „Blokadlaužiai“ tęsiama didžiųjų garlaivių tema, jame pasakojama blokadlaužio „Delfino“ istorija. Blokadlaužiais (blockade runner) laikomi laivai, bandantys įplaukti ar išplaukti iš blokuojamo rajono, su tikslu suteikti karinę ar ekonominę pagalbą blokuojamai šaliai ar regionui bandančiam įveikti blokadą.

Knygoje kalbama apie Federalistų blokadą Amerikos civilinio karo metu. Britų kapitonas Džeimsas Pleiferis bando pramušti Čarlstono blokadą, Pietų Karolinoje, kad iškeistų konfederatams skirtus ginklus ir drabužius į medvilnę. Vėliau kapitonas taip pat pasiryžta išlaisvinti iš kalėjimo čia įkalintą Dženi Halibot tėvą žurnalistą.

Išties puikus kūrinys, kuriame mes randame didį tikslą, įdomius veikėjus, meilės liniją ir svarbiausia drąsą ir pasiryžimą. Verno istorija įkvėpta tikrais įvykiai, kuomet ankstyvais 1860 metais daug laivų buvo paskandinti ar dingo, kuomet veikė kaip blokadlaužiai. Kūrinys pasirodė daug įdomesnis nei kartu spausdinamas ir mano prieš tai apžvelgtas „Plūduriuojantis miestas“.

Teks rimčiau pagalvoti apie Žiulio Verno knygų skaitymą užsienio kalba. Kol kas perskaičiau tik du trumpus kūrinius, bet kadangi skaitėsi išties lengvai, verta pamąstyti ir apie tolimesnį Verno knygų užsienio kalba skaitymą. Reikės pabandyti pasiimti kokį ilgesnį romaną.

„A Floating City“ ~ Jules Verne

„A Floating City“ (Jules Verne, 2002 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

A Floating City, published in 1871, enjoyed a popularity almost equal to that of Round the World in Eighty Days. The “Floating City” was the direct result of the trip which the author actually made to America in 1867, on the largest iron ship ever built. He gives us a faithful picture of the natural and usual incidents of an ocean voyage of those days, enlivening these by introducing a romance aboard ship. The pictures of the “Great Eastern”, are of course exaggerated, not so much in words themselves as in the impressions they convey. But the pictures of New York and of Niagara are the genuine imprint made upon the great writer by his visit.

„Plūduriuojantis miestas“ yra aštuntoji „Neįtikėtinų kelionių ir nuotykių“ knyga, pasakojanti apie prancūzo kelionę Atlanto vandenynu milžinišku garlaiviu „Great Eastern“. Autoriaus per prancūzo potyrius aprašo milžinišką laivą, kraštovaizdį, kelionės metu sutiktus žmones. Siužetas taip pat sukasi apie komersanto dukterį, kuriai, deja, tenka keliauja į Ameriką, kad susituoktų už nemylimo jos tėvo verslo partnerio sūnaus. Vėliau ji sužino, kad tuo pačiu laivu keliauja ir jos tikroji meilė. Neįtikėtini garlaivio aprašymai, Niagaros krioklių grožis, įdomūs personažai, autoriaus humoras – visai tai mes randame šioje knygoje. Beje parašyti romaną autorių įkvėpė kelionė iš Liverpulio į Niujorką milžinišku garlaivių, kurią autoriaus patyrė kartu su savo broliu 1867 metais. Laivas vadinosi „Great Eastern“ ir buvo didžiausias tuo metu garlaivis siekęs virš 200 metrų. Kiek anksčiau, 1859 metais, autorius lankėsi laivo statybose ir buvo sužavėtas šiuo inžinerijos stebuklu. Man labai patinka Žiulio Verno knygos. Jose vaizduojamas Viktorijos laikotarpis, kuomet klestėjo inžinerijos mokslas, buvo padaryti pirmieji didieji inžinieriniai atradimai. „Great Eastern“ – vienas iš jų. Knyga nėra kupina neįtikėtinų nuotykių ar atradimų kaip kitos rašytojo knygos, bet gan vaizdžiai pateikia kelionę šiuo milžinišku laivu. Autorius ne tik pateikia jo ilgį, plotį, kaminų skaičių ar maksimalų keleivių skaičių, jis taip pat aprašo savo potyrius ir jausmus. Kaip antai kokios mintys apima laivui siūbuojant nuo audros, kokie jausmai užvaldo laivui atsišvartavus, įgavus savo vidutinį greitį ir pan. Autorius nepamiršta ir įpinti šiek tiek intrigos, mistikos, vaizdžiai aprašo keleivių pokalbius bei būgštavimus dėl laivo saugumo ir patikimumo. Knygoje taip pat spausdinamas ir kitas romanas „Blokadlaužiai“ (The Blockade Runners), bet jį žadu perskaityti kada nors ateityje.

„Paslaptingoji sala“ ~ Jules Verne

„Paslaptingoji sala“ (Jules Verne, 2013 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Fantastinis nuotykių romanas „Paslaptingoji sala“ – vienas labiausiai skaitytojų pamėgtų Žiulio Verno romanų. Pietiečių maišto metu palikę gimtąją šalį keturi šiauriečiai JAV pilietinio karo dalyviai – inžinierius Sairas Smitas, jo tarnas Nabuchodonosaras (maloniai vadinamas Nabu), karo korespondentas Gedeonas Spiletas, jūreivis Penkrofas, jauniausias komandos narys Herbertas Braunas – bei šuo Topas po oro baliono katastrofos nukrenta į negyvenamą Ramiojo vandenyno salą. Bet ar ji tikrai negyvenama?

Naujieji „robinzonai“, kurdamiesi saloje, susiduria su daugybe paslaptingų dalykų. Jie ieško žmonių, bet jų neranda. O nuojauta sako, kad kažkas turėtų būti. Kažkas patyliukais globoja kolonistus, kai gamta jiems ruošia kažką tokio, ko įveikti nepadės jokios žinios...

„Paslaptingoji sala“ buvo mano „Numeris 1“ paauglystės knyga. Tada dar nemėgau skaityti knygų taip kaip dabar, tad šią knygą skaičiau visos vasaros laikotarpiu. Ir galiu pasakyti, kad tai buvo šaunu, nes visą vasarą patyriau puikių nuotykių, kad ir netikrų, o tik vaizduotėje. Ilgai nesiryžau pakartotinai skaityti šios knygos, nes nenorėjau susigadinti įspūdžio. Tai knyga, kuri buvo ne tik puiki pramoga, bet dar ir įkvėpė mane pačiam parašyti kažką panašaus. Ne koks iš manęs rašytojas, mat savo rašliavą rašau po šiai dienai, po porą puslapių į metus. Tačiau tai tapo savotišku laiko praleidimu ir užsiėmimu. Kaip bebūtų, perskaitęs visas Žiulio Verno knygas (kai kurias pakartotinai, ar kitu leidimu), galiausiai priėjau prie paskutinės – „Paslaptingosios salos“. Knyga nenuvylė, nors pakartotinių skaitymų metu, aš visgi savo „Numeriu 1“ dabar išsirinkau „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“. Knygos vertybės tos pačios, išaukštinamas žmogus, jo protas, drąsa, pasiryžimas, išaukštinama draugystė, bet šįkart povandeninis pasaulis mane labiau suviliojo. Galbūt savo paslaptingumu, kuris po šiai dienai žavi viso pasaulio žmones. Beje knyga laikoma pirmąją serijos apie Kapitoną Nemo knyga (antroji knyga „Paslaptingoji sala“). Kažkas šias knygas skirsto į trilogiją, pridėdami ir „Kapitono Granto vaikai“ kaip ištakas, mat „Paslaptingojoje saloje“ yra nuorodų į šią knygą. Knygoje pasakojama apie tai, kaip grupelė žmonių sprunka iš šalies oro balionu Jungtinių valstijų civilinio karo metu. Taip jau nutinka, kad balionas prakiūra ir keliautojai atsiduria kažkur vandenyne esančioje saloje. Sakytumėte, „Kokia baisi tragedija!”, tačiau Žiulis Vernas yra optimistas ir keliautojai čia nėra įkalinami, o gauna šansą pademonstruoti savo sumanumą ir išmonę. Savo viešnagės saloje metu, jie tikrąją ta žodžio prasme užkariauja salą. Jie ne tik įkuria laužą, bet ir pasigamina krosnį, įrankių, stiklo, nitroglicerino, ginklų, laivą, telegrafą, fotoaparatą ir dar daug ko. Juk neveltui jų grupelę sudaro inžinierius, jūreivis, biologijos ir medicinos žinovas. „Paslaptingąją salą“ aš prilyginčiau žymiausių Verno knygų mišiniui. Čia yra ir geografijos, biologijos, chemijos, fizikos, geologijos, psichologijos, medicinos, jūreivystės žinių, medžioklės, statybos ir kitų. Herojai gauna progą ne tik pakeliauti oro balionu ar laivu, bet dar ir kovoja su viesulu ar žiemos stichija. Knyga parodo geriausias žmogaus savybes, viena kurių yra ir smalsumas. Keliautojai greitai supranta, kad saloje vyksta keisti ir nepaaiškinami dalykai, bei pasiryžta juos įminti. Autorius knygoje nepamiršta taip pat pasamprotauti apie ateities technologijas ir mechanizmus. Vieną ką galiu pasakyti, kad knyga išties puiki! Skaičiau senu leidimu, bet yra tekę vartyti ir naujai išleistą, kuri yra su puikiomis, originaliomis iliustracijomis. Na o kol kas sakau sudie Žiuliui Vernui, lauksiu naujų knygų vertimų. O galbūt nepatingėsiu ir pasiimsiu skaityti kokią knygą užsienio kalba.

„Vėliavos akyvaizdoje“ ~ Jules Verne

„Vėliavos akyvaizdoje“ (Jules Verne, 1917 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

„Vėliavos akyvaizdoje“ – patriotinis Žiulio Verno romanas pasakojantis apie Prancūzijai ir visam pasauliui gręsiančią super ginklo naikinamąją jėgą. Tai viena tų knygų, kurioje nagrinėjamos temos taps ypač aktualios po pusės amžiaus nuo jos paskelbimo: Antrajame pasauliniame ir Šaltajame kare, kuomet puikūs mokslininkai kurs didelės naikinamosios galios ginklus, o supervalstybės lenktyniaus dėl šių nežemiško stiprumo ginklų rezervų.

Knygoje pasakojama apie mokslininką Tamą Rochą, sukūrusį neįtikėtino stiprumo ginklą galinti nušluoti viską savo kelyje. Mokslininkas pasiūlo savo nepaprastą ginklą gimtajai Prancūzijai, bet šiai atsisakius sumokėti milijardus, jam tenka ieškotis naujo pirkėjo. Taip jis gauna vis naujus „Ne!“ nuo Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir net Jungtinių Valstijų. Pastarosios tiesa jį dar uždaro į gydyklą, kad šis pažabotų savo nesveiką norą milžiniškiems turtams, taip pat jos tikisi išgirsti ir ginklo paslaptį šiam bekliedint eilinio priepuolio metu. Deja ne jie vieni nori sužinoti bepročio ginklo paslaptį. Ją ketina pasisavinti ir prancūzų šnipas Simonas Hartas, ar grafas D’Artigas su kapitonu Spade, kurie nusprendžia varguolį pagrobti. Knygos pradžia ir pabaiga pateikiama trečiuoju asmeniu, kai likusi dalis – iš pirmo asmens perspektyvos, o būtent inžinieriaus Simono Harto akimis. Čia jis pasakoja, kaip kartu su Tamu Rochu buvo pagrobtas iš gydyklos ir nugabentas į slaptą salą kažkur Bermudo salų regione. Galiausiai piratai paperka Tamą Rochą milžiniškais turtais už jo super ginklo „Fulguliatoriaus“ paslapties atskleidimą. Simonui Hartui nelieka nieko kito, kaip tik bandyti atkalbėti pamišusį mokslininką dėl savo klaidingo sprendimo. Galiausiai nugali patriotizmas. Knygoje nėra labai daug veiksmo, nei kažkokių geografinių atradimų ar istorinių datų, ji labiau įdomi tuo, kad kai Žiulis Vernas parašė šią knygą, jis buvo paduotas į teismą chemiko Eženo Turpeno, už tai, kad neva jame aprašomas pats mokslininkas ir jo išrasta Pikrino rūgštis (TNP), kurią jis vėliau nesėkmingai bandė parduoti Prancūzijai. Pikrino rūgštis vėliau buvo plačiai naudojama Pirmajame pasauliniam kare. Kaip bebūtų, Žiulis Vernas buvo sėkmingai apgintas teisme Raimondo Puankarė, vėliau tapusio Prancūzijos prezidentu. Pagal Žiulio Verno laišką broliui peršasi išvada, kad Turpenas visgi buvo Tamo Rocho prototipas. Taip pat romanas galėjo būti įkvėptas ir Alfredo Nobelio išradimu.

Naudinga: epaveldas.lt

„Paslaptingas keleivis“ ~ Jules Verne

„Paslaptingas keleivis“ (Jules Verne, 1939 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Knygos dėmesio centre atsiduria konfrontacija tarp dviejų Rygos miesto partijų. „Slavų“ partijos, remiamos žemesniųjų visuomenės sluoksnių – proletariato bei valstiečių, ir „vokiečių“ partijos, remiamos aukštesniųjų visuomenės sluoksnių – bajorų ir buržuazijos. Rygoje vyksta arši kova dėl valdžios miesto taryboje, kai tuo metu Livonijoje nužudomas pinigus vežęs banko tarnautojas. Įtarimas krinta ant profesoriaus Dimitrijaus Nikolevo. Pabėgę iš tremties Sibire jam į pagalbą skuba revoliucionierius, teisininkas ir profesoriaus dukters sužadėtinis Vladimiras Yanovas.

Ko jau ko, bet detektyvo iš Žiulio Verno tai tikrai nesitikėjau. Gan neįprastas, mano manymu, žanras Vernui, neįprasta ir knyga. Jei atvirai, tai visai neprimena Žiulio Verno kūrybos. Jei kas duotų perskaityti knygą ir pasiūlytų atspėti, kas jos rašytojas, niekaip neatspėčiau. Knygoje praktiškai nėra jokių datų, geografinių ar istorinių detalių. Veiksmas plėtojasi gan greitai, nenukrypstama į apmąstymus ar detales. Knyga visai kaip ir kitas Žiulio Verno romanas „Caro kurjeris“, vyksta grynai tik Rusijos teritorijoje. Šį karta tai Livonija, istorinis regionas dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje. Čia nužudomas vienas banko tarnautojas, o jo kaltininku tampa profesorius Dimitrijus Nikolevas ir smuklininkas Krofas. Kaltinimai profesoriui dar labiau sustiprėja, kai šis atsisako pasiaiškinti kur keliavo ir kodėl ankstų rytą pasišalino iš smuklės, kur buvo nužudytas tarnautojas. Netrukus visuomenė susipriešina. Slavų kilmės asmenys palaiko rusą Nikolevą, o vokiečių kilmės – smuklininką Krofą. Jei atvirai pasakius, gėda sakyti apie meistro Žiulio Verno darbą, bet knyga gan nuobodi. Kaltinamąjį irgi nesunku atspėti, nes veikėjų vos keli. Vernas yra parašęs nemažai knygų, tad ar yra daugiau jo detektyvinių romanų – nežinau. Bet susidarė toks įspūdis, kad rašytojas įbrido ne į tuos vandenis, nukrypo nuo jam būdingo stiliaus. Knyga man priminė A. Konano Doilio detektyvus ne iš Šerloko Holmso serijos. Jie skaitėsi gan lengvai, bet buvo tokie per vidurį, nesudarė konkurencijos Holmsui. Visgi buvo įdomu perskaityti ir atrasti kitokį Žiulį Verną.

„Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“ ~ Žiulis Vernas

„Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“ (Žiulis Vernas, 1981 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Fantastiniame romane prancūzų rašytojas Ž. Vernas (1828-1905) aprašo povandeninį laivą „Nautilius“, kuriuo paslaptingasis kapitonas Nemas plaukioja pasaulio jūromis ir vandenynais, įvarydamas siaubą visiems laivams. Po karštų ginčų prieinama nuomonė, kad vandenynuose pasirodė nežinomas milžiniškas gyvūnas, kuris skandina laivus. Jo gaudyti siunčiama ekspedicija. Trys tos ekspedicijos dalyviai patenka į „Nautiliaus“ nelaisvę, iš kurios po visokių nuotykių išsivaduoja.

Turbūt, geriausias Žiulio Verno kūrinys, kuriam prilygti gali nebent tik „Paslaptingoji sala“. Buvau knygą skaitęs vaikystėje iš serijos „Iliustruota didžioji klasika“. Dabar nusprendžiau perskaityti originalą ir galiu pasakyti, kad jis tiesiog nepakartojamas. Apžvelgdamas Žiulio Verno knygas aš dažnai parašau vos kelis sakinius. Bet tik todėl, kad man neužtenka žodžių įvertinti šio rašytojo darbus. Lieka tik žavėtis ir pritariamai linkčioti. Knygoje pasakojama apie profesorių Aronaksą, kuris leidžiasi ieškoti didžiulės jūrų pabaisos. Kaip vėliau pasirodo, ji beesanti plienu kaustytas povandeninis laivas. Paslaptingojo kapitono Nemo paimtas į nelaisvę, profesorius Aronaksas susipažįsta su Nemo išrasto nepaprasto povandeninio laivo „Nautilius“ atliekamais tyrinėjamais. Bet Aronaksui kyla įtarimas, kad kapitonas Nemo beveik kraustosi iš proto ir yra priverstas sprukti. Tai nepaprasta kelionė į jaudulių ir pavojų kupiną pasaulį. Knygoje labai daug faktų apie povandeninio pasaulio gyventojus, tačiau jie pateikti saikingai ir įdomiai. Istorija yra įtraukianti, veikėjai pilnai išplėtoti. Ypač patiko kapitono Nemo portretas, kuris buvo labai ryškus ir paslaptingas. Net knygos herojams iškilo klausimas, ar jis piktas genijus, ar tik nekaltas tyrinėtojas? Kiek žinau knyga pirmą kartą buvo išleista berods 1869 metais, penki metai po to, kai buvo paleistas pirmas karinis povandeninis laivas „H. L. Hunley“. Deja laivas pilnai nepaniro, o po pirmojo savo sėkmingo puolimo nuskendo nespėjęs sugrįžti į bazę. Konfederacija prarado 21 įgulos narį. Kaip bebūtų, manau, galima sakyti, kad Žiulis Vernas numatė technologijos pažangą ir atspėjo, kaip netolimoje ateityje ji plėtosis. Buvo įdomu skaityti, kaip rašytojas įsivaizdavo „tokį“ laivą, kuo jis bus varomas, kaip valdomas ir pan. Pati istorija irgi yra labai įtraukianti, tad skaitant nebuvo kada nuobodžiauti. Knyga įkvėpė daug ateities rašytojų, net teko girdėti tokių teorijų, kad pagal „Nautilius“ paveikslą buvo sukurtas kitas garsus laivas „Enterprise“ („Žvaigždžių kelias“). Nežinau kiek tame tiesos, bet kad kūrinys įkvėpiantis tai jau tikrai. Pagal knygą sukurtas ne vienas filmas, komiksas, žaidimas ir t. t. Manau, knygą turėtų perskaityti kiekvienas mokslinės ir fantastinės literatūros mėgėjas ir puoselėtojas.

„Kelionė į Žemės centrą“ ~ Žiulis Vernas

„Kelionė į Žemės centrą“ (Žiulis Vernas, 2002 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Profesorius Olas Lidenbrokas su savo palydovais jaunu mokslininku Akseliu ir islandu medžiotoju Hansu leidžiasi į nepaprastą kelionę – jie pasiryžę pasiekti Žemės centrą ir įminti mūsų planetos paslaptis. Romane gausu gamtos mokslo žinių, tačiau skaitytoją labiausiai žavi keliautojų drąsa, ryžtas ir fantastiški atsitikimai. „Kelionė į Žemės centrą“ – poetiškas pasakojimas apie Žemės praeitį – prikausto skaitytojų dėmesį, priverčia drauge su autoriumi leistis į nežinomybę ir išgyventi nepaprastus nuotykius.

Neseniai skaičiau Edgaro Barouzo knygą apie pasaulį žemės gelmėse. Žiulio Verno kūrinys „Kelionė į Žemės centrą“, toliau plėtoja šią temą. Iššifravus rankraštį, trys keliautojai leidžiasi į ilgą kelionę link Žemės centro. Turbūt vienas labiausiai fantastiškų rašytojo kūrinių. Čia nėra tiek daug mokslo faktų, kaip kitose rašytojo knygose, šiek tiek kalbama apie Islandiją, jos geografinius ir maisto ypatumus, apie uolienų tipus ir priešistorinius gyvūnus. Pagrindinis knygos variklis – jauno keliautojo įspūdžiai ir išgyvenimai kelionės metu. Kaip ir Edgaro Barouzo knygoje, giliai po žeme klaidžioja nuo Žemės paviršiaus seniai išnykę gyvūnai. Man patiko kaip Žiulis Vernas įsivaizdavo šviesą tokiame pasaulyje. Jei Barouzas įsivaizdavo kaip danguje kabančią saulę, kuri visada šviečia, tai Vernas pasirenka labiau tikėtiną mokslinį paaiškinimą, t. y. viską apšviečia elektrinė šviesa. Tiek vienas, tiek kitas rašytojas įsivaizdavo, kad tokiame pasaulyje nėra dienos ir nakties kaitos, jame auga seniai išnykę augalai, klaidžioja priešistoriniai gyvūnai. Nors knyga yra persmelkta fantazijos, visgi lyginant su Barouzo kūriniu „Pelusidaras“, aš jai neduočiau amžiaus cenzo. Ji turėtų patikti tiek vaikui, tiek suaugusiam. Na o šiaip, tai „Kelionė į Žemės centrą“ yra bene geriausias rašytojo kūrinys, pelnęs rašytojui literatūrinę šlovę ir skaitytojų simpatijas. Žemiau pateikiamas detalesnis aprašymas iš knygos: Pirmojo savo romano „Penkios savaitės oro balionu“ sėkmės paskatintas, Žiulis Vernas plačiai išskleidžia fantazijos sparnus ir sklando svaiginančiame nuotykių pasaulyje. Rašytojo galvoje, o netrukus ir popieriuje gimsta net trijų romanų apmatai: „Kelionė į Žemės centrą“, „Kapitono Hatero kelionė ir nuotykiai“ ir „Iš Žemės į Mėnulį“. Žiulis Vernas sugeba pavergti skaitytoją, prikaustyti jo dėmesį, priverčia kartu leistis į nežinomus pasaulius ir drauge išgyventi nepaprastus nuotykius. Knyga „Kelionė į Žemės centrą“ parašyta 1864 metais ir netrukus išleista. Kaip ir kitų romanų, svarbiausias veikėjas – mokslininkas, šį kartą – vokiečių mineralogijos profesorius Otas Lidenbrokas. Į nepaprastąją kelionę taip pat išvyksta „šiek tiek neryžtingas jaunuolis“ Akselis ir „ramybės įsikūnijimas“ islandas medžiotojas Hansas. Rašytojas, gana smulkiai aprašęs kelionės motyvus, Islandijos gamtą ir salos gyventojų papročius, veda skaitytoją į Žemės gelmes, pateikdamas daugybę geologijos, mineralogijos, paleontologijos, zoologijos, botanikos ir kitų mokslų žinių. Gerai žinome, kad Žiulis Vernas buvo ne lik puikus literatas, bet ir mokslo propaguotojas. „Kelionė į Žemės centrą“ iš pirmo žvilgsnio tarsi Žemės istorijos skerspjūvis – smalsiam rašytojui viskas įdomu ir tuo smalsumu jis užkrečia skaitytoją, kuriam anais laikais mokslo žinios dar nebuvo plačiau prieinamos, tiesa, kai kurios išvados šių laikų žmogui gali atrodyti gana keistos ir geologijos ar paleontologijos dalykus labiau išmanantis skaitytojas pateiktus faktus bei hipotezes gali pavadinti naiviomis. Tačiau dėl to rašytojo negalime smerkti: rašyta beveik prieš pusantro šimto metų, kai mokslo lygis buvo visai kitoks, o kita vertus, tai fantastinis romanas, bet ne vadovėlis. Manoma, kad imtis šios temos Žiulį Verną paskatino pašnekesiai su žinomu geologu Šarliu Šen Kleru Deviliu, kuris buvo nusileidęs į užgesusio Strombolio ugnikalnio kraterį. Vaizdingi geologo pasakojimai žadino rašytojo vaizduotę. Nėra abejonių, Žiulis Vernas skaitė ir apie kito mokslininko nepaprastą žygį. Senovės graikų filosofas Empedoklis, gyvenęs prieš 2500 metų, garsėjęs ir kaip poetas, oratorius, gydytojas ir stebukladarys, pabandė pateikti pirmąją materialistinę Žemės sandaros teoriją. Jis teigė, kad Žemes viduje siautėja ugnies vandenynas (centrinės ugnies teorijos Šalininkas – ir šio romano herojus Akselis). Norėdamas daugiau sužinoti apie ugnikalnius, Empedoklis tyrinėjo Etną. Manoma, kad šis mokslininkas – pirmasis žmogus, prasiskverbęs į Žemės gelmes per veikiančio ugnikalnio kraterį. Empedoklio ir Devilio bruožų, be abejo, galime rasti Oto Lidenbroko paveiksle. „Kelionė į Žemės centrą“ – ne tik poetiškas pasakojimas apie Žemės geologinę praeitį bei gamtos mokslo idėjų pateikimas fantastine forma. Tai taip pat pasakojimas apie žmogaus nerimą, likimą, pasiaukojimą, ryžtą ir pasišventimą mokslui. Be to, šį romaną reikia skaityti truputį kitaip nusiteikus negu kitus Žiulio Verno romanus. Literatūros tyrinėtojai teigia, kad „Kelionę į Žemės centrą“ rašytoją paskatino kurti ne tik minėtieji mokslininkai, bet ir Amerikos poeto ir prozininko Edgaro Po siaubo, nerimo ir paslaptingumo elementų kupini kūriniai. Juk ir Žiulio Verno romane daug paslapties, „stebuklingų“ įvykių, siaubo. Rašytojas mus atveda į keistą požemio jūrą, kurioje gyvena priešistorinės pabaisos. O mastodontų bandą ganančio piemens paveikslas sukurtas visiškai pagal Edgaro Po manierą. Tačiau vis dėlto Žiulio Verno veikėjai – realūs žmonės ir veikia ne mistinėje, o „realioje“ aplinkoje. Įdomu štai dar kas. Beveik tuo pačiu metu, kai Žiulis Vernas rašė romaną „Kelionė į Žemės centrą“, ir kiti rašytojai sukūrė panašios tematikos kūrinių. Tarp jų – Žorž Sand. Matyt, tuo laiku ši tema buvo gana populiari. Romanas, vos pasirodęs, sulaukė prieštaringų vertinimų. Atsirado ir tokių, kurie apkaltino Žiulį Verną plagijavimu. Antai kažkoks ponas Delma pareiškė, jog Žiulis Vernas nukopijavęs jo novelę „Minervos galva“ ir pareikalavo iš Žiulio Verno 10 000 frankų. „Kodėl ne dešimt milijonų?“ – paklausė rašytojas. Šį faktą savo knygoje apie senelį pateikė Žanas Žiulis-Vernas. Jis cituoja ir „Kelionės į Žemės centrą“ autoriaus žodžius: „Tarp šių siužetų nėra jokio ryšio, stebina tik vienas panašus dalykas: karsto vietą nurodo šešėlis, kurį meta lazdelė mėnulio šviesoje, o mano romane – kalno viršūnė saulės šviesoje nurodo angą, pro kurią galima nukeliauti į Žemės gelmes. Štai ir viskas!“. 1875 metais įvyko teismas. Ponas Delma bylą pralaimėjo. Jam buvo priteista sumokėti ir teismo išlaidas. Gyvenimo pabaigoje Žiulis Vernas rašė: „Mano gyvenimas buvo sklidinas tikrų ir įsivaizduotų įvykių. Mačiau daug nuostabių dalykų, bet dar nuostabesni gimė mano fantazijose“.

„Klaudijus Bombarnakas“ ~ Žiulis Vernas

„Klaudijus Bombarnakas“ (Žiulis Vernas, 1999 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Romano veiksmas plėtojasi XIX a. pabaigoje Rusijos Turkestane (Vidurinėje Azijoje). Prancūzų reporteris Klaudijus Bombarnakas vykdo laikraščio užduotį – aprašyti kelionę tiesiogine geležinkelio (dalies jo ir Šiandien nėra) magistrale iš Tifliso i Pekiną. Kelione kupina nuotykių ir spalvingų keleivių paveikslų. Kita vertus, romane gausu geografinių ir istorinių realijų, ir mūsų laikais turinčių pažintines reikšmes.

Nuostabi knyga pasakojanti apie vieno korespondento kelionę traukiniu nuo Baku (Azerbaidžano) iki Pekino. Nors didesnė knygos dalį sudaro keliautojo įspūdžiai iš kelionės (vietos aprašymai ir pan.) knyga neprailgsta, o kaip tik sužavi savotiška kelionės aistra. Buvo visai įdomu skaityti apie man nežinomus kraštus, jų kultūrą, maistą, pastatus ir t. t. Kelionėje traukiniu neapseinama be kuriozų, dramos, klastingų užmačių. Leidykla „Anbo“ tikrai verta medalio už tiek daug išleistų Žiulio Verno kūrinių. Žemiau pateikiu detalesnį knygos aprašymą iš knygos: Savaime aišku, kad svarbiausias pretekstas parašyti „Klaudijų Bombarnaką“ buvo Užkaspijo geležinkelio nutiesimas. Negalima sakyti, kad Ž.Vernas atidžiai sekė, kaip plėtojasi mokslas ir technika Rusijoje, tačiau jis nuolatos domėjosi rusų laimėjimais tokiose gyvenimo srityse, kaip jūrų laivyba, geografiniai tyrinėjimai, gimstanti oreivystė. Pradėdamas rašyti šį romaną, Ž. Vernas jau turėjo kuo remtis: jis sukaupė gausybę laikraščių ir žurnalų iškarpų, skaitė geležinkelio tiesimo per Karakumų smėlynus ataskaitas, rusų ir užsienio žurnalistų publikacijas ir užrašus. Pavyzdžiui, gana nuodugniai Užkaspijo kraštą savo knygoje „Kelionė į Mervą“ aprašė prancūzas inžinierius E. Bulanžjė, kurį mini ir Ž. Vernas. Be to, tuo metu jau buvo paskelbti keli veikalai apie Užkaspijo geležinkelio tiesimą, kuriuose nagrinėjama jo ekonominė reikšmė, prognozuojama ateitis. Rusija pradėjo grobti Užkaspijo žemes XIX a. septintame dešimtmetyje ir tęsė beveik du dešimtmečius. Šioje apžvalgoje neverta plačiau gvildenti tų užkariavimų naudos ir žalos, todėl tik trumpai priminsime faktus. 1874 metais rusai organizuoja Aralo-Kaspijos ir Amudarjos geografinę ekspediciją, kurios metu tyrinėjami reljefas, dirvožemis, augmenija, gyvūnija, vandens resursai ir klimatas. 1877 m. rusų kariuomenė užėmė Kizyl Arvatą, turkmėnų įtvirtintą punktą prie Kopetdago kalnų. O jau 1880 m., kai rusai rengėsi nukariauti visą Turkmėniją, generolai M. Skobelevas ir M. Anenkovas iškėlė mintį nutiesti 26 varstų ilgio geležinkelį nuo Michailovsko įlankos iki Molakaros. Magistralė turėjo tenkinti tik karo poreikius, pirmiausia – gabenti amunicijos atsargas ir pašarą. Taigi trasa pradėta tiesti 1880 m. rugpjūčio 25 dieną ir baigta po dešimties dienų. Tais pačiais metais nutarta magistralę tęsti dar 217 varstų į Užkaspijo gilumą iki Kizyl Arvato. Pirmasis traukinys į Kizyl Arvatą atvyko 1881 m. rugsėjo 4 dieną. Po kurio laiko Rusijos valdžia, beveik visur įvedusi savo tvarką, pradėjo geležinkeliu gabenti ne tik karinius, bet ir civilinius krovinius bei keleivius. Prijungus Mervo oazę (1884 m.), rusų interesai susidūrė su Anglijos užmačiomis, – prasidėjo kariniai susirėmimai su afganais, kuriuos kurstė anglai. Šie įvykiai paskatino toliau į rytus tęsti Užkaspijo karinį geležinkelį. 1885 m. rusai vėl kloja smėlynuose bėgius; netrukus traukiniai jau vyksta į Ašchabadą. Po metų magistralė pasiekia Mervą, o po pusmečio, įveikę bevandenius Karakumų smėlynus, tiesėjai jau prie Amudarjos. Tuo pat laiku pradinį geležinkelio punktą rusų vyriausybė perkelia nuo Michailovsko įlankos į Uzun Adą. 1887 metais rusų traukiniai pasirodo Bucharoje; dar po pusmečio – ir Samarkande. Taigi tuo metu rusų karinis geležinkelis jau siekė 1343 varstus (apie 1430 kilometrų). XIX amžiaus pabaigoje geležinkelis buvo pati greičiausia ir techniškai tobuliausia transporto priemonė. Todėl aišku, kad Ž. Vernas, būdamas karštas technikos pažangos propaguotojas ir šalininkas, labai domėjosi geležinkelių transporto plėtote visame pasaulyje. Taigi neturėtume labai stebėtis, jog rašytojas stengėsi aplenkti realius įvykius, kūrė prognozes ir „klojo“ plieno bėgius pačiose netikėčiausiose ir sunkiai pasiekiamose vietose: per kalnus ir dykumas, per Kaukazo kalnagūbrį, palei pietinę Kaspijos pakrantę, po Gibraltaro sąsiauriu ir pan. Be abejonės, autoriaus prasimanymas – ir Transazijos magistralė, kurią jo fantazija nutiesė per Kašgarijos dykumą ir Pamyro plokščiakalnį. Ž.Vernas visiškai nesidomi, ar realiai įmanoma įvykdyti vieną ar kitąjo „projektą“. Rašytojo tikslas – parodyti neribotas technikos galimybes, be to, dar sykį priminti senas, bet ir šiandien nepraradusias reikšmės dvi tiesas: vienybė užtikrina sėkmę net ir sunkiausiomis aplinkybėmis; bendros įvairių tautų pastangos jas suartina, praturtina ir ekonomiškai, ir dvasiškai, kelia bendrą gerovę. Literatūrologai ir kritikai nevienodai vertina „Bombarnaką“. Vieni teigia, kad autorius pateikia tiesiog stebinančias dokumentines žinias, – tiesa, nurodo savo šaltinius. Kita vertus, Vidurinės Azijos skaitytojai randa nemažai netikslumų. Tačiau negalima iš rašytojo reikalauti be galo tikslaus geografinio aprašymo, nes jis savaip regi tikrovę, taigi ir gamtą. Skirtingai negu kiti rašytojai, Ž. Vernas mano, kad nuotykius reikia įterpti ar kaitalioti su rimtomis žiniomis. „Bombamake“, kaip ir kituose savo kūriniuose, rašytojas juos pateikia natūraliai, neprimestinai, organiškai sieja su geografijos, technikos, etnografijos žiniomis. Kiti mano, kad „Bombamakas“ – tai tik „Aplink Žemę per 80 dienų“ pakartojimas. Su šiuo teiginiu, žinia, negalima sutikti. Tuo įsitikins ir pats skaitytojas. Reikia tarti keletą žodžių ir apie šio romano herojus. Beveik jų visų pavardės, pasak šiuolaikinių tyrinėtojų, turi fonetinę potekstę, kuri tarsi ir parodo, kaip pats autorius vertino vieną ar kitą personažą. Bene įdomiausia aktorių Katema šeima. Vyro, komiškų operečių tenoro, prototipu esą buvęs Polis Savema, kuris dainavo Amjene ir net draugavo su Ž. Vernu. Madam Katema vardas – Karolina, kuris daug reiškė autoriui, nes jaunystėje jis buvo įsimylėjęs giminaitę Karoliną Tronson. Kita vertus, vokiečio barono pavardė – Veisšnitcerderferis – leidžia rašytojui pasišaipyti iš vokiečių, kurių jis nemėgo; anglas seras Frensis Traveljanas – tiesiog karikatūra, koncentruojanti anglų išdidumą, panieką kitoms tautoms, šaltumą, perdėtą išskirtinumą. Ruso Noltico pavardė rodo jo vakarietišką orientaciją, taip sakant, jis yra tikras europietis.

„Pietų Afrika. 1854-ieji“ ~ Žiulis Vernas

„Pietų Afrika. 1854-ieji“ („Trijų rusų ir trijų anglų nuotykiai pietų Afrikoje“, Žiulis Vernas, 2001 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Romane Žiulis Vernas dar sykį pakviečia smalsų skaitytoją į mokslo, atradimų ir mokslininkų pasaulį, kuriame irgi netrūksta nuotykių. Trys anglų ir trys rusų mokslininkai nuvyko į dar laukinę Pietų Afriką išmatuoti dienovidinio vieno laipsnio dydį, kuris XIX a. kėlė nemažai ginčų. Romano siužetą ir sudaro jų ekspedicijos istorija, įveiktos gamtos kliūtys, susidūrimai su vietos gyventojais, grėsę dideli pavojai ir mokslinė pergalė.

Vienas iš daugelio rašytojo aprašytų ekstraordinarių kelionių nuotykių, šį kartą vykstantis pietų Afrikoje. Knygoje gausu nuotykių, spalvingų gamtos peizažų, įvairios gyvūnijos ir augmenijos – visko, kas ir pridera Žiulio Verno knygoms. Nelabai tik supratau iki galo, ką tie keliautojai ten matavo. Kažkokius dienovidinius, atstumus, trikampius ir pan. Jei atmesime visus su matavimais susijusius mokslinius faktus ir nuobodžius terminus, gaunasi tikrai įdomus ir nuotykių kupinas kūrinys. Gaila, kad vaikystėje jo neskaičiau. Įspūdis būtų daug stipresnis. Žemiau pateikiamas kūrinio aprašymas iš knygos: skaitytojas netrukus atvers pirmąjį romano puslapį ir pasiners į mums gana tolimą, menkai pažįstamą ir suprantamą pasaulį – Pietų Afriką. Nors europiečiai Juodojo žemyno pietuose pasirodė XVII amžiaus viduryje, tačiau apie vidinius jo rajonus bemaž nieko nenutuokė dar net ištisą šimtmetį. Šias sritis tyrinėjo tiktai atskiri misionieriai, kurie, ištaikę šiek tiek laiko nuo svarbiausios savo misijos – gelbėti vietos gyventojų sielas, nuosekliau ar paviršutiniškiau kreipė žvilgsnius į nepažįstamąjį žemyną. Bene svarbiausias tyrinėjimų centras buvo misijų stotis Kurumane, kurią 1820 metais įsteigė Robertas Mofetas. 1841 metų kovo mėnesį čia pasirodė jaunas škotas Deividais Livingstonas, kuriam likimas lėmė tarti naują žodį Pietų Afrikos tyrinėjimų istorijoje. Beveik šešiolika metų jis gyveno vidiniuose Pietų Afrikos rajonuose, steigė vietos gyventojams mokyklas, gydė ligonius (buvo gydytojas), studijavo čiabuvių kalbas ir papročius, darė geografinius, geologinius ir biologinius stebėjimus. Nuo 1848 metų Livingstonas ne sykį perėjo Kalahario dykumą, gyveno tarp bečuanų ir makololų, keliavo palei Zambezę, klaidžiojo po miškingus Angolos užkampius. Šis gydytojas ir misionierius žemėlapyje pažymėjo daugelį Afrikos teritorijų, apie kurias nieko nežinojo europiečiai. 1856 metų gruodžio mėnesį Livingstonas grįžo į Londoną, čia buvo labai pagerbtas ir gavo nemažai mokslinių apdovanojimų. Po metų jis išleido knygą „Misionieriaus kelionės ir tyrinėjimai Pietų Afrikoje“, kurioje paprastai ir nuoširdžiai pasakojo apie savo klajones ir nuotykius, žinia, jis visai nesirūpino ir nesistengė kaip nors išgražinti savo tekstą literatūrinėmis puošmenomis. Galimas daiktas, kad jo paprastumas, griežtas dokumentalumas, gausybė faktinės medžiagos, aiškiai išreikšta simpatija vietos gyventojams ir patraukė skaitytojus. Taigi knyga labai išgarsėjo, netrukus buvo pakartotinai išleista. 1858-1864 metais Livingstonas vėl keliavo po vidines Pietų Afrikos sritis, o grįžęs parašė kitą knygą – „Pasakojimas apie keliones Zambeze ir jos intakais“ (1865 m.). D.Livingstono darbai, taip pat ir jo knygos, greitai išgarsėjo visoje Europoje. Be abejonės, jų nepastebėti negalėjo ir Žiulis Vernas. Jis buvo bene pats pirmasis rašytojas, savo grožiniuose kūriniuose panaudojęs žinias, kurias pateikė didysis keliautojas. Kaip matysime, jo romane Pietų Afrika. 1854-ieji gausu nuorodų ir apeliacijų į mokslininko veikalus. Žiuliui Vernui Deividas Livingstonas buvo neabejotinas autoritetas, žinia, tai neturėtų stebinti šių dienų skaitytojo, nes dar net kelis dešimtmečius nė vienas mokslininkas negalėjo lygintis su garsiuoju tyrinėtoju surinktos medžiagos išsamumu ir kokybe. Ž. Vernas norom nenorom turėjo gausiai remtis Livingstonu, nes jo pasirinktoji romano tema – trianguliacinio tinklo nubrėžimas ir geodeziniai matavimai – visiškai netiko nuotykiniam kūriniui. Kas turėjo reikalų su geodezija, puikiausiai žino, kad tie matavimai yra be galo nuobodūs, monotoniški ir standartiški. Matyt, ir pats Ž. Vernas netrukus įsitikino, jog pasirinko gan nedėkingą temą, todėl, ilgai nedelsdamas ir pateikęs tik būtiniausias žinias, sutelkė dėmesį į antraeilius epizodus, parodė tikrai išskirtinę išmonę, pradžiugino skaitytoją aukščiausios prabos literatūrinio meistriškumo puslapiais. Kas be ko, Ž.Vernas šiame romane išjuokė primityvų nacionalizmą, kuris privertė bendrą sunkų darbą dirbančius žmones beprasmiškai ir nuožmiai susipykti. Matyt, šią siužetinę liniją autoriui padiktavo sustiprėjęs Rusijos ir Didžiosios Britanijos imperijų priešiškumas. Tačiau Ž. Vernas buvo didelis humanistas, be galo tikėjęs žmogaus protu ir jo veikla, todėl pavojaus akivaizdoje privertė savo herojus suvokti, jog „čia dabar nėra nei rusų, nei anglų, yra tiktai europiečiai, susivieniję pavojaus akimirką“. Dviguba anglų-rusų mokslinė ekspedicija turėjo išmatuoti dienovidinio vieno laipsnio dydį, taigi atlikti tais laikais tikrą mokslinį žygdarbį. Ž.Vernas kaip paprastai gebėjo ekspedicijos kasdienius sunkumus susieti su spalvingais veikėjų charakteriais, įtikinamai aprašyti nuotykius, bet nenutolti nuo realybės ir nepasiduoti vaizduotei, nors niekas anais laikais nebūtų jo įtarę perdedant: ne, jis rėmėsi mokslo turimomis žiniomis net piešdamas peizažą ar aprašydamas gyvūnus. Skaitytoją vis labiau trauks europiečių kelionė per dykumą ir susidūrimas su priešiška makololų gentimi. Po ilgo išsiskyrimo abi grupės – anglų ir rusų – vėl susijungia Skorcefo kalno viršūnėje, kai gresia mirtinas pavojus, nes šimtai čiabuvių kėsinasi juos sučiupti. Vis dėlto europiečiai išsigelbsti ir toliau tęsia darbą. Nepamiršta Ž.Vernas papildyti savo pamėgtų keistuolių mokslininkų galerijos. Šiame romane tai – Nikolajus Palanderis, kuris, tikrindamas logaritmus, nuklysta nuo būrio, kelias dienas nei valgo, nei geria, kol bičiuliai jį išgelbsti bemaž iš krokodilų dantų. Kitas išsiblaškėlio nuotykis – jį užpuola babuinas ir atima visą ekspedicijos dokumentaciją – rejestrus. Žodžiu, romane veikia nuostabūs žmonės nuostabioje gamtoje, turėdami nuostabų tikslą – gausinti žmonijos žinias. Sunku šiais laikais nepasiilgti tokių asmenybių...

„Amžinasis Adomas“ ~ Žiulis Vernas

„Amžinasis Adomas“ (Žiulis Vernas, 2003 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Apsakyme „Amžinasis Adomas“ rašytojas, mąstydamas apie žmonijos ateitį, išeities tašku pasirinko katastrofos hipotezę, amžių sandūroje buvusią labai madingą tarp mokslų apie Žemę atstovų.

Puikus apsakymas, tiesa kiek pesimistiškas, trumpai apžvelgiantis galimą žmonijos ateities scenarijų. Manau, išplėtojus, buvo galima parašyti net ir visą romaną. Žemiau pateiktas aprašymas iš pačios knygos: Apsakymas „Amžinasis Adomas“ pirmą sykį buvo išspausdintas pomirtiniame rinkinyje „Vakar ir rytoj“ ( 1910 m.). Publikaciją lydėjo lakoniškas Mišelio Verno paaiškinimas: „Žiulio Verno paskutiniaisiais gyvenimo metais parašyta ir iki šiol nepaskelbta novelė pasižymi tuo, kad daro gana pesimistiškas išvadas, prieštaraujančias išdidžiam jo optimizmui, įkvėpusiam „Nepaprastąsias keliones“. Ir iš tikrųjų, mąstydamas apie žmonijos ateitį, rašytojas išeities tašku pasirinko katastrofos hipotezę, amžių sandūroje buvusią labai madingą tarp mokslų apie Žemę atstovų. Dabar dauguma specialistų, geologų ir geofizikų nepalaiko tokių pažiūrų. Dar daugiau – paaiškėjo, kad fiziškai neįmanoma, jog į vandenyno gelmes nugrimztų ištisi žemynai, nes žemynų žemės pluta lengvesnė už vandenynų plutą. Tačiau turbūt skaitytoją ne tiek domina, kiek rašytojo mokslinės pažiūros atitinka mokslo tiesą, o jo pažiūrų į išgyvenusius katastrofą žmones evoliucija. Jeigu ankščiau Vernas, vaizduodamas išsigelbėjusiųjų po įvairių nelaimių ir katastrofų gyvenimą, aktyviai padėjo savo herojams, apdovanodamas juos išradingumu, energija, sumanumu ir veiklumu, tai dabar, baigdamas literatūrinį kelią, pavargęs metras atsisako, regis, jau visų pripažintos tezės, kad būtent kūrybiškas ir reikalaująs proto pastangų darbas ir suformavo žmogų. „Amžinojo Adomo“ herojai nežūsta anomaliomis aplinkybėmis, ne, jie laimi kovą prieš rūsčią gamtą. Kaip biologinė rūšis žmonija išlieka, deja, išsigelbėję nuo fizinės žūties, bet atsidūrę ant apatinių evoliucijos pakopų, žmonės išsigimsta, protiškai degraduoja. Taigi, šį apsakymą galime traktuoti kaip didžiojo rašytojo perspėjimą, skirtą tiems bedvasiams ir silpnapročiams žmonėms, kurie dėl savo nežaboto egoizmo pasirengę rizikuoti pasauliu (sakykime, politikai, kurie mėgsta grasinti atominiu, bakteriologiniu, cheminiu ginklu...).

„Vilhelmo Štorico paslaptis“ ~ Žiulis Vernas

„Vilhelmo Štorico paslaptis“ (Žiulis Vernas, 2003 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Romane skaitytojas susidurs su gan paslaptingu siužetu ir seks nelengvos kovos su nematomu priešininku peripetijas.

Labai netradicinis Žiulio Verno romanas, pasakojantis kaip vieno prancūzo Anri Vidalio brolis Markas laišku praneša apie jo jungtuves su jauna dama. Netrukus po to Anri išvyksta į Vengriją aplankyti brolio. Čia jo brolis švyti iš laimės, nesulaukia vedybų. Tačiau jo ir mylimosios laimė greitai užgula paslaptingi įvykiai, kai pasirodo Vilhelmas Štoricas, mįslingo mokslininko palikuonis, kuris jau kažkada piršosi jaunajai ir buvo atstumtas. Jis pažada, kad vedybos niekada neįvyks, o jaunoji priklausys tik jam, arba niekam kitam... Paprastai Verno romanai būna fantastiniai, tačiau juose būna daugiau mokslo nei fantastikos. Šis romanas buvo visiškai kitoks, jame nesiremiama jokia Vernui būdinga logika. Kažkaip dar tikėjausi knygos gale kokio paaiškinimo, neva tai haliucinacijos ar pan, bet ne, nieko panašaus. Net nelabai yra ką labiau ir be pridurti. Jei tikslas buvo nustebinti skaitytoją, tada pasisekė puikiai. Gal kiek šviesos įneš aprašymas iš knygos: Daugelio Žiulio Verno kūrinių herojai dažniausiai leidžiasi į tolimas ir nežinomas šalis, keliauja patirdami nuotykius, kurie ir atskleidžia autoriaus sumanymą, – pasaulis pažinus ir puikus, žmogus gali jį valdyti ir aiškinti, naudotis jo turtais. Tačiau kitąsyk jo herojai vaikosi ne visiškai aiškias svajones, kelia sau ne iki galo suvoktus tikslus, t. y. jie keliauja ne fiziškai, o dvasiškai. Paėmęs į rankas romaną „Vilhelmo Štorico paslaptis“, skaitytojas susidurs su gan paslaptingu siužetu ir seks nelengvos kovos su nematomu priešininku peripetijas. Šis romanas gerokai nukrypsta nuo autoriaus kūrinių esminės nuostatos – visada realistiškai mąstyti, remtis tikrais mokslo laimėjimais ir tik truputį „pagerinti padėtį“, t. y. vaizduoti tai, kas dar neišrasta ar neatrasta, tačiau gali netrukus pradėti egzistuoti (lėktuvai, povandeniniai laivai, automobiliai ir pan.). Ir štai mūsų pamėgtasis „realistinis fantastas“ imasi atvirai pasakiško siužeto, beje, jau žinomo Europoje, – prieš ketverius metus (1897 m.) H. Velsas paskelbė „Nematomąjį žmogų“. Literatūrologai teigia, kad H. Velso įtaka „Vilhelmo Štorico paslapčiai“ gana apčiuopiama ir neginčytina. Trumpai apžvelkime panašumus. Galima paminėti, jog Ž. Vernas įdėmiai skaitė „Nematomąjį žmogų“ ir savo kūrinyje daug ką iš jo panaudojo – nuo siužeto vingių iki atskirų detalių (sakykime, veikimo vieta – neegzistuojantis miestas; mėginimas sugauti nematomąjį apsupus jį iš visų pusių; nematomojo žūtis; nematomojo kūno „išryškėjimas“ po mirties ir t. t.). Nedaug ką išmanydamas ir biologijos, ir optikos moksluose, Žiulis Vernas net nemėgina nutolti nuo pirmtako idėjų. Romane pasakojama pirmuoju asmeniu, – su skaitytoju bendrauja XVIII amžiaus viduryje Paryžiuje gyvenęs inžinierius Anri Vidalis. Turėjo jis nenuoramą dailininką brolį Marką, kuris leidosi į pasaulį ir, galima sakyti, įstrigo anų laikų Austrijos-Vengrijos imperijoje. Čia jis pagarsėjo kaip gabus dailininkas, o kadangi buvo jaunas, tai negalėjo neįsimylėti. Jo mylimoji gyveno ne Vienoje ar Budapešte, o provincijos mieste Ragze – pusiau vengriškame, pusiau serbiškame. Žinia, švelnūs jausmai virto troškimu vesti savąją išsvajotąją Mirą Roderich. Anri nori nenori reikėjo dalyvauti Šioje ceremonijoje, taigi keisti įprastą gyvenimo būdą ir keliauti į nelabai žinomą Šalį, kur ir stebuklai ne naujiena. Romane Žiulis Vernas imasi jau sau įprasto metodo – kartu su Anri keliauja per Europą ir prancūzų skaitytojui pateikia šiokių tokių žinių apie žemyno pietryčių kraštą: Vieną, Dunojų, vengrų stepes, vadinamas pušta, Budapeštą ir pan. Kelionėje, žinia, pasitaiko gan keistokas atsitikimas – savo neapykantą jam pademonstruoja vokietis, irgi plaukiantis laivu, nešamu Dunojaus vandenų. Toks romano prologas. Kas buvo toliau, skaitytojas sužinos skaitydamas knygą. Gal verta paminėti, jog Žiulis Vernas ir šiame romane kaip ir daugelyje kitų savo kūrinių itin neigiamai vaizduoja vokiečius, mėgsta iš jų pasišaipyti, priskirti jiems daugybę nuodėmių ir blogų polinkių. Garsusis rašytojas vis nepamiršta 1870-1871 metų Prancūzijos – Prūsijos karo, kai vokiečiai nugalėjo ir net buvo užėmę Paryžių. Užtat labai pagarbiai ir su simpatija kalba apie vengrus, jų tautinį išdidumą, malonius papročius ir pan. Matyt todėl 1901 metais parašytas kūrinys šviesą išvydo jau po autoriaus mirties (1910 metais). Keista, tačiau leidėjas Etcelis, išleidęs bene visus Ž. Verno kūrinius, nepanoro „Vilhelmo Štorico paslapties“ spausdinti tokio, kokį gavo iš autoriaus rankų. Jis pareikalavo esminių taisymų. Leidėjui reikalaujant, Ž. Verno sūnus Mišelis romano veiksmą perkėlė iš XIX a. į XVIII-ąjį. Tą liudija Mišelio laiškas leidėjui (1913 m.), kuriame randame žodžius: „Štorico atžvilgiu jūs pageidavote tokio reikšmingo dalyko kaip pakeisti romano veiksmo laiką. Tokiam pakeitimui aš niekada nejaučiau didesnio polinkio, o ir dabar neįžiūriu kokios nors prasmės“. Taigi galime daryti išvadą, kad veiksmo laiką pakeitė ne pats autorius, o jo sūnus. Mišelis padarė ir kitokių pakeitimų. Anūkas Ž. Žiulis-Vernas rašo, esą Mišeliui atrodę, kad pranašumai, kuriuos Štoricui teikęs nematomumas, gana banalūs, – jam labiau patikusi Velso koncepcija, jog ši savybė teikusi tik nepatogumus. Sūnus, neprastai išmanydamas tėvo rašymo metodą, gebėjo puikiausiai imituoti Žiulį Verną. Ne sykį jis tuo gyrėsi Etceliui: „Ne tiktai nė vienas kritikas nesuabejojo pomirtinių kūrinių tikrumu... beje, vienas mano tėvo kūrybos specialistas ypač gyrė tą romano dalį, kurios net pėdsako nebuvo tikrajame rankraštyje“. Svarbiausias šio romano pertvarkymas – sūnus pakeitė finalą. Mišelis parašė laimingą pabaigą: Mira Roderich, pagimdžiusi kūdikį, pasidarė vėl matoma. Žiulis Vernas to nebuvo parašęs, – jo Mira visam laikui liko nematoma. Tikrasis Ž. Verno mašinėle parašytas tekstas buvo surastas tik XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai literatūros istorikas italas Pjeras Gondolas dela Riva gavo iš Etcelio šeimos didžiojo fantasto „pomirtinių romanų“ kopijas. Tada garsūs literatūros tyrinėtojai pripažino, jog Mišelis rimtai pakeitė tėvo romano prasmę. Lietuvių skaitytojui vis dėlto pateikiame tradicinį romano variantą, kurį „pagerino“ Mišelis Vernas. Nepaisant to, romane plaka didžiojo literatūros meistro širdis, kupina humaniškos meilės žmonėms ir mokslui, aidi grakštūs dialogai, liete liejasi netikėti nuotykiai...

„Vieno kino vargai Kinijoje“ ~ Žiulis Vernas

„Vieno kino vargai Kinijoje“ (Žiulis Vernas, 2000 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Romano „Vieno kino vargai Kinijoje“ herojus Kin Fo negali patirti natūralių žmogiškų jausmų, nes nestokoja nei turtų, nei sėkmės, nei pagarbos. Todėl autorius jį sviedžia į išmėginimų srautą – klajones po visą Kiniją gelbstint savo gyvybę.

Neblogas Verno nuotykinis romanas. Pasakoja apie vieno kino norą pasitraukti iš gyvenimo ir su tuo susijusiais vėlesniais padariniais. Nuotaikingas, žinių apie Kiniją kupinas romanas, kuriame sužinosime ne tik apie Kinijos miestus ir svarbiausius kultūrinius paminklus, bet ir kaip rengiamasi laidotuvėms ar vedybų ceremonijai. Asmeniškai man labiausiai patiko scena kur herojai apsirengę hidrokostiumais ir išskleidę bures plaukioja vandeniu. Knygos pradžia kiek vangoka ir perkrauta žinių apie Kiniją, bet visumoje, tikrai neblogas rašytojo romanas. Žemiau pateikiu detalų kūrinio aprašymą iš pačios knygos: „Vieno kino vargus Kinijoje“ Žiulis Vernas parašė 1878 metais. Šis kūrinys nebuvo eilinis literatūrinis jo nuotykis ar pasažas, o gimė kaip trijų mėnesių kelionės po Viduržemio jūrą padarinys, – po ilgesnės pertraukos autorius vėl susibičiuliavo su sūriais vandenimis, išskleidęs „Šen Mišelis III“ jachtos bures. Kitais metais romanas pradėtas spausdinti „Tan“ laikraštyje, o rugpjūčio mėnesį Etcelis jį išleido atskiru leidiniu. „Vieno kino vargus Kinijoje“ Ž. Vernas sumanė kaip lengvo turinio ir patrauklų romaną, kuriam nepagailėjo švelnaus ir sau gan būdingo humoro porcijos. Svarbiausias knygos herojus – jaunuolis Kin Fo, puikiai išsilavinęs, daug kuo besidomintis, o bene labiausiai – anų laikų technikos idėjomis, be to, kaip ir romano autorius – didelis fizikos ir chemijos šalininkas ir gerbėjas, tačiau nerandantis rimto užsiėmimo. Todėl jį nuolatos slegia apatija, niūri melancholija, nepasitenkinimas gyvenimu. Beje, filosofas Vangas, Kin Fo draugas, tokio nuobodaus egzistavimo apskritai nelaiko gyvenimu: „Iki šiol tu ne gyvenai, o tiktai egzistavai – be kovos, aistrų, tikslo!“ Šiaip ar taip, šis romanas tarsi iliustruoja ir plėtoja Vango žodžius: „Prašau pakelti taures už tai, kad Dievas išmėgintų mano bičiulį, pasiųsdamas jam nelaimę!“ Vangas diagnozuoja tokią Kin Fo ligą: „Mano geriausiasis bičiulis yra nelaimingas, nes jam pernelyg sekasi. Laimės, kaip ir sveikatos, jeigu nori ją visą patirti, reikia kuriam laikui netekti... Iki šiol tu nežinojai, kas yra skurdas ir rūpesčiai. Štai ko tau trūksta! Kaip galima tiksliai įvertinti laimę ar sėkmę, bent trumpam nepraradus fortūnos malonės?“. Vangas samprotauja ne kaip kinas, o kaip grynas europietis. Gana panašiai svarstė ir įžymusis filosofas A. Šopenhaueris, parašęs štai tokį aforizmą: „Mūsų nepasitenkinimo šaltinį maitina nuolatos atsinaujinantys mėginimai didinti savo reikalavimus“. Taigi žmogų reikia išmėginti nelaime. Tai lengviausia padaryti keliaujant ir klajojant po pasaulį. Todėl mūsų herojus leidžiasi į kelionę, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nenaudinga ir beprasmė. Romane gausu rytiečių egzotikos, kurią Ž. Vernas perėmė iš katalikų misionieriaus tėvo Davido aprašymų, beje, gan paklusniai pakartojęs minėto keliaujančiojo dvasininko klaidas ir netikslumus. Žinia, jeigu nuvalytume šias spalvingas apnašas, rastume visiškai europietišką herojų. Tai dar sykį įrodo, kad autorius nuoširdžiai propaguoja bendražmogiškuosius elgesio kriterijus. Ši nuostata itin išryškėja, kai Žiulis Vernas supažindina skaitytojus su „didžiojo išminčiaus“ mintimis: „Žmona privalo labai stipriai gerbti tą, kurio pavardę ji priima, ir būti jo verta; namuose žmona turi būti panaši į nebylų šešėlį ir tyrą aidą; vyras – žmonos Dievas“. Be abejonės, šiuos žodžius autorius skiria ne tiek Kin Fo sužadėtinei, kiek savo žmonai Onorinai. Galbūt verta priminti, kad Ž. Vernas rašė romaną tuo metu, kai ilgam susižavėjo gražiąja rumune Luiza Toič, turėjusia progos apdovanoti savo pasirodymu provincialų Prancūzijos miestelį. Daug vietos romane skiriama ir taipingams – sukilusiems kinų valstiečiams, kuriuos Žiulis Vernas laiko paprasčiausiais plėšikais. Šią autoriaus poziciją gana nesunku paaiškinti, kadangi tik prieš du dešimtmečius (1850-1864 m.) jo tėvynainiai prancūzai kovėsi Kinijoje, padėdami imperatoriaus vyriausybei nuslopinti galingą tautos judėjimą. Šis revoliucinis judėjimas kilo Pietų Kinijoje po to, kai 1843 metais būsimasis vyriausiasis taipingų veidas Chung Siucvanas įkūrė kuklią Aukščiausiojo valdovo garbinimo draugiją. Ši religinė bendrija ėmė skleisti be galo radikalias idėjas ir suvaidino itin svarbų vaidmenį rengiant sukilimą. Kai 1850 metų vasarą pietinėje Gvangsi provincijoje prasidėjo valstiečių bruzdėjimai, Chungo draugija jais pasinaudojo ir sukūrė judrią bei drausmingą armiją, kuri vėliau paskelbė „Didžiosios palaimos Dangaus valstybę“. Po kurio laiko taipingai ėmė propaguoti žemės reformą, kuri turėjo pertvarkyti bendruomenes, suformuoti sukarintą patriarchalinę sistemą, paremtą vadinamuoju „valstiečių komunizmu“. Ši programa labai patraukė plačiąsias valstiečių mases. 1852 metais sukilėlių armija jau turėjo apie 500 tūkstančių karių ir pradėjo žygį į centrinius Kinijos rajonus. Taipingai čia laimėjo kelis didelius mūšius ir užėmė milžiniškas teritorijas. Savo sostine jie paskelbė Nankiną. Tačiau čia jų sėkmė ir baigėsi. Netrukus taipingų vadai ėmė tarpusavyje nesutarti, geriausieji iš jų žuvo mūšiuose. Tuo pat metu anglai ir prancūzai pradėjo karą prieš Kiniją (vadinamąjį antrąjį Opiumo karą). Užėmę pietinį Gvangdžou miestą, europiečiai pradėjo veržtis į šiaurę, į Džilio provinciją, kurioje įsikūręs Pekinas, ir privertė imperatorių pasirašyti labai nenaudingas sutartis. Tačiau anglams ir prancūzams to nepakako, todėl 1860 m. jie užėmė Tiendziną ir Pekiną. Taigi tie kinai, kurie kovėsi su europiečiais, ir prancūzams, ir pačiam Žiuliui Vernui atrodė esą paprasčiausi banditai (kaip mūsų laikais rusams atrodo čečėnai). Romano siužetą sudaro gana anekdotiškas atsitikimas – turtingajam Kin Fo iš Amerikos pranešama, kad žlugo ta firma, kurios akcijų jis buvo daug nusipirkęs. Supratęs, kad bankrutavo, sugalvoja apdrausti savo gyvybę, o vėliau, sumokėjęs kelis pajus, baigti žemiškąją kelionę, o apdraustąją sumą palikti mylimiesiems. Čia Kin Fo turėjo padėti jo mokytojas Vangas. Bet po kurio laiko paaiškėja, kad Kin Fo ne bankrutavo, o priešingai – net praturtėjo, nes firma, paskelbusi apie savo žlugimą, supirko atpigusias akcijas. Dabar mirti nebebuvo prasmės, todėl Kin Fo, saugomas dviejų draudimo kompanijos agentų, nori pasislėpti nuo Vango, kuris pažadėjo jį nužudyti, – mat Vangas dingo iš namų ir pasiėmė raštelį. Turtuolis klajoja po visą Kiniją, kol galiausiai viskas laimingai baigiasi.

„Daktaras Oksas“ ~ Žiulis Vernas

„Daktaras Oksas“ (Žiulis Vernas, 2000 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Apysakoje „Daktaras Oksas“ Ž. Vernas išjuokia anuo metu išpopuliarėjusius fiziologus, kurie manė galintys pakeisti žmogaus temperamentą ir jausmus. Kaip tikras humoro meistras jis piešia be galo lėtą Flandrijos miestelio gyvenimą, kurį trumpam pakeičia Okso eksperimentas.

Ne pats įdomiausias Verno kūrinys, nors atomazga ir pats eksperimentas pakankamai įdomūs. Blogiausia, kad labai trumpas. Vernas panaudodamas satyrą vaizduoja kaip blogas mokslininkas siekia nedidelio kaimelio gyventojus išvaryti iš proto. Daugiau neaušinsiu burnos, o pateiksiu aprašymą iš pačios knygos: Apsakymus Ž. Vernas pradėjo rašyti 1851 metais, t.y. gerokai anksčiau, negu sumanė savo garsiąją mokslo fantastinę ir geografinių atradimų romanų seriją. Dar jaunystės metais, studijuodamas teisę, jis gyvai domėjosi gamtos mokslais ir technika, geografinių atradimų istorijomis, navigacija ir plaukiojimu, sudarė kartoteką, kurioje žymėjosi įvairiausias žinias apie mokslo atradimus ir išradimus, kaupė duomenis apie mokslininkus ir keliautojus, o ir šiaip mėgo klausytis mokslinių disputų ir pranešimų. Pradedantysis rašytojas rinko medžiagą savo kūriniams iš tokių, regis, tolimų grožinei literatūrai šaltinių kaip oreivystės knygos, Lotynų Amerikos šalių istorijos ir geografijos mokslų veikalai, Arktikos ekspedicijų ataskaitos ir t. t. Nuo 1851 m. iki gyvenimo pabaigos Žiulis Vernas parašė daugiau kaip dvidešimt apsakymų ir apysakų. Nors šie literatūros žanrai ir neužima labai reikšmingos vietos garsiojo romanisto kūryboje, tačiau vienas kitas trumpasis kūrinys vertas atidesnio žvilgsnio. Humoristinę apysaką „Daktaras Oksas“ autorius paskelbė 1872 metais viename Paryžiaus žurnale, o jau 1874 m. Varjetės teatre pagal „Daktaro Okso“ siužetą buvo pastatyta Žako Ofenbacho operetė, irgi pavadinta „Daktaru Oksu“. Kritikai teigė, kad tai buvo bene geriausia inscenizacija Ž. Verno kūrinių siužetų pagrindu. „Daktaro Okso“ sumanymą autoriui padiktavo eksperimentai, kuriuos anuo metu vykdė prancūzų chemikai ir fiziologai, analizavę, kaip deguonis veikia žmones ir gyvūnus. Tačiau Ž. Vernas mokslinę bandymo pusę pasitelkė tik tam, kad sukurtų be galo komišką situaciją: jeigu deguonis iš tikrųjų turėtų tokių ypatybių, kokių jam priskyrė mokslininkai, štai kaip atrodytų daktaro Okso bandymo paveiktas geografijos žemėlapyje neegzistuojantis Flandrijos miestelis Kikandonas. Visa ši linksma, bemaž F. Rablė stiliumi parašyta bufonada leidžia Ž. Vernui smagiai ir sąmojingai išjuokti miesčioniškąją „gerovę“, parodyti, kaip baisiai atsilikusi jų psichologija svetima viskam, kas nauja, kaip ji priešinasi pažangai. Vos tik baigėsi Okso bandymas ir liovėsi tekėti deguonis, Kikandone viskas grįžo į ankstesnę vagą. Baigdamas apysaką, autorius kreipiasi į skaitytojus, pateikdamas gan juokingą klausimą: „Nejaugi narsą, vyriškumą, talentą, gilų protą, vaizduotę – visas šias nuostabias žmogaus sielos savybes – lemia tiktai deguonis?“ – ir pats atsako: „Tokia tai buvo daktaro Okso teorija, bet mes turime teisę jos nepripažinti, todėl ryžtingai ją atmetame visais požiūriais, nepaisydami fantastinio bandymo, kurį savo kailiu patyrė garbingasis Kikandono miestelis“. Žiulis Vernas ir šioje apysakoje jau naudoja vėliau itin pamėgtą būdą charakterizuoti savo personažams, duodamas jiems specifinius vardus. Daktaro Okso ir jo asistento Igeno pavardės, sudėtos į krūvą, sudaro deguonies – oksigenas – pavadinimą. Oksas ir Igenas yra alegoriškos figūros, jos įkūnija deguonies ypatybes. Todėl autorius juos vaizduoja gana punktyriškai ir miglotai, skirtingai negu kitus veikėjus, kuriems nepagaili ryškių spalvų, – sakykime, kad ir burmistrui Van Trikasui, patarėjui Niklosui, policijos komisarui Pasofui ir kitiems „vegetuotojams“.

„Penki šimtai begumos milijonų“ ~ Žiulis Vernas

„Penki šimtai begumos milijonų“ (Žiulis Vernas, 1997 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

„Penkiuose šimtuose begumos milijonų“ pasakojama be galo pagauli ir įtaki istorija apie prancūzo Sarazeno ir vokiečio Šulcės idėjų ir darbų dvikovą, apie pasaulio ateitį.

Moralistinis Žiulio Verno romanas pasakojantis apie tai, kaip Daktaras Sarazenas netikėtai paveldi indų baroneto titulą ir didesnį negu pusė milijardo frankų palikimą. Žmona, sūnus Oktavas ir mažoji Žana netveria savo kailyje. Dideli turtai – didelės galimybės. Jie tarsi jau mato tuos pinigus prieš akis, kuria planus kaip juos leis. Juk visas pasaulis dabar jų. Tik Oktavo draugas Marselis nerimauja. Dėl daktaro jis nesijaudina, na bet namiškiai gali ir visai pamesti galvas. Nenoriu prasitarti kaip įvykiai rutuliojasi toliau, tik paminėsiu, kad daktaras nusprendžia už gautus pinigus pastatyti utopinį miestą ir sudaryti jame tokias sąlygas, kurios sveikais moraliniais ir fiziniais pagrindais padėtų ugdyti geriausias žmonių savybes ir drąsias kartas. Na bet deja ne visiems utopinė daktaro idėja prie širdies. Netrukus atsiranda aršus priešininkas, kitas milijonų paveldėtojas, vokietis Šulcė. Jis mano, kad utopinio miesto gyventojai gali būti tik arijų kilmės žmonės. Šis puikus, trumpas romanas spausdinama su kitu kūriniu „Juodoji Indija“. Pastarąją aš trumpai apžvelgiau jau anksčiau. Abu romanai labai geri, be to parinkti labai puikiai, nes tiek pirmame, tiek antrame (tik mažiau) veiksmas vyksta šachtose. Pasakoja apie mokslo pažangą ir pritaikymą šiuolaikiniam žmogui. Galiu tik prie vieno prisikabinti. Galima buvo labiau išplėtoti utopinio miesto idėją, norėjosi, kad detaliau viskas būtų pavaizduoja: kaip žmonėms sekasi tokiame mieste gyventi, kuo jie užsiima ir pan. Labiau susitelkta ties grėsme kybančia virš gerų darbų. Kaip visada atsiranda koks nevykėlis kuris nori viską sugadinti...

„Aplink Žemę per 80 dienų“ ~ Žiulis Vernas

„Aplink Žemę per 80 dienų“ (Žiulis Vernas, 1977 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Tada dar nebuvo lėktuvų ir kitų greito keliavimo priemonių, kai anglų džentelmenas Filijus Fogas susilažino iš 20000 svarų sterlingų, kad jis apkeliaus pasaulį per 80 dienų. Savo kelionėje jis sutinka gražuolę indų princesę, apsirinka patikėjęs pagarsėjusiu nusikaltėliu, yra persekiojamas leidimą jį areštuoti turinčio detektyvo. Pasekite jo fantastišką kelionę per keturis žemynus, drąsiai įveikiant laiko spąstus. Tai kupina veiksmo, nuotykių ir pavojų, įtempta ir labai romantiška kelionė.

Buvau skaitęs šią knygą anksčiau, vaikystėje, bet iš serijos „Iliustruota didžioji klasika“ (sutrumpintas iliustruotas variantas). Dabar nusprendžiau perskaityti pilną knygą ir galiu pasakyti, kad kūrinys išties puikus. Jam jau virš 140 metų, bet jis vis dar traukia ir žavi savo skaitytoją. Knygoje veikia, galima sakyti, tik trys personažai, bet jų nuotykiai užkabina ilgam. Ilgos kelionės, gražūs gamtos peizažai, miesto panoramos ir galybė nuotykių. Ko dar galima norėti iš tokios knygos? Tiesa, asmeniškai man filmas patiko labiau nei knyga. Kalbu apie tą su Džeki Čanu (buvo ir senesnių ekranizacijų, bet jų nemačiau). Nors filmas paėmęs tik knygos herojus ir dar kelias smulkmenas, visgi mane sužavėjo labiau. Pirma, tiesiog kad kino juosta apskritai labiau atskleidžia šios knygos esmę. Visą tą gamtos, miesto grožį ir pan. Knyga to negali perteikti taip, kaip tai padaro vaidybinis filmas, o ir pati knyga man pasirodė ne tokia vaizdinga. Labiau buvo susitelkta ties kelione ir transporto priemonėmis. Visos knygos metu jautėsi tas toks skubėjimas, įtampa, kiek atsikvepiama tik knygos pabaigoje. Žiulis Vernas puikiai moka išlaikyti intrigą iki paskutinių puslapių. Kaip bebūtų, man patiko tiek knyga, tiek knygos interpretacija filmo forma. Na o apskritai kalbant, kas nėra girdėjęs apie Filiją Fogą, Žaną Paspartu ar Auda. Tai herojai, kurie jau daug metų žavi skaitytoją, o jų nuotykiai niekada nenusibosta. Knygos pabaiga neskaičiusį skaitytoją tikrai nustebins, bent jau nustebino mane kai skaičiau pirmą kartą. Puikus romanas, kaip ir dauguma šio autoriaus knygų.

„Karpatų pilis“ ~ Žiulis Vernas

„Karpatų pilis“ (Žiulis Vernas, 1998 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Skaitytoją pasiekia tikrai įdomus ir nuotykių kupinas romanas: autorius, propaguodamas XIX a. pabaigoje nuolat tobulinamą fonografą – šiuolaikinių grotuvų pirmtaką, – vaizduoja nuošalią Karpatų kalnų pilį, kur ir rutuliojasi visas veiksmas, – joje vyksta paslaptingi įvykiai, sujaudinę aplinkinius kaimiečius. Be gausybės nuotykių, Ž. Vernas dar sykį demonstruoja tikėjimą kūrybine žmogaus mintimi.

Esu skaitęs šią knygą paauglystėje, bet kadangi jau užsimiršo, nusprendžiau perskaityti dar kartą. Norėčiau perskaityti visas Žiulio Verno knygas lietuvių kalba, nes dauguma, apie 95 procentai, yra tikrai vertos dėmesio. Ši, viena iš nedaugelio Žiulio Verno knygų, kuriose sklando mistika, padavimai ir antgamtiniai reiškiniai. Jos siužetas gan paprastas. Yra nedidelis kaimelis kažkur Rumunijoje. Kaime, tiksliau ant kalvos, stūkso didinga Karpatų pilis. Jos šeimininkas baronas Rudolfas Fon Horstas jau seniai ją apleido. Gyventojai tiki, kad kai vieno kaimo medis numes visas savo šakas, sugrius ir pilis. Bet kol kas ji stovi apleista ir negyvenama, kol vieną dieną piemuo Frikas, pasinaudojęs iš keliautojo pirklio įsigytu žiūronu, pastebi iš pilies bokšto kylančius dūmus. Kaimelis sunerimsta. Negi pilyje apsigyveno vaiduokliai ar piktosios dvasios? Viską išsiaiškinti pasiryžta girininkas Nikas Dekas ir daktaras Patakas. Jie išvyksta apžiūrėti pilies, tačiau greitai grįžta išsigandę piktųjų dvasių kurios juos užpuolė pilies papėdėje. Kaimas skendi išgąstyje, kol vieną dieną į vieną vietinę smuklę užsuka grafas Fransas Detelekas. Jis nenusigąsta ir pareiškia, kad dvasių nebūna. Jis pasižada viską išsiaiškinti pats. Kaip klostosi įvykiai vėliau nutylėsiu, bet pasakysiu, kad knyga tikrai verta dėmesio, nors ir trumpa.

Vernas neišliktų savimi, jei knygos pabaigoje, kaip ir kūrinyje „Juodoji Indija“, nepaaiškintų visus antgamtinius reiškinius. Neturiu ką daugiau ir pridurti, tik tai, kad tai šauni knyga, persmelkta Viktorijos laikų atmosfera, apgaubta mistika ir baime. Žiulis Vernas dar kartą įrodė, kad ir paprastus dalykus galima pateikti įdomiai ir intriguojančiai. Žadu dabar po truputį skaityti jau skaitytas, bet turimas knygas. Tad ateityje dar sulauksite komentarų apie šias knygas: „20 000 mylių po vandeniu“, „Kelionė į Žemės centrą“, „Paslaptingoji sala“, „Aplink pasaulį per 80 dienų“. Sakyčiau tai knygos patenkančios į Top 5 rašytojo knygų. Bent asmeniškai man.

„Čensleris“ ~ Žiulis Vernas

„Čensleris“ (Žiulis Vernas, 1998 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Įtempto siužeto romane, prisodrintame gausių realistinių detalių ir sugestyvaus psichologizmo, su skaitytoju susitinka „Čenslerio“ keleiviai ir jūreiviai didžiojo išmėginimo laiku, kai palengva nuskęsta jų laivas, kai vargais negalais persikelia ant plausto, o čia išgyvena nežmoniškas bado, troškulio, nežinomybės kančias. Autorius meistriškai veda savo herojus iki nužmogėjimo ribos, bet paskutinę valandėlę jų pasigaili.

Esu skaitęs šią knygą dar paauglystėje. Ji man paliko išties gilų įspūdį. Prabėgus nemažai metų, knygai užsimiršus, vėl pasiėmiau šį nuostabų kūrinį. Dabar suprantu, kad kartais užmaršumas yra geras dalykas, nes gerus dalykus galima patirti dar kartą, vėl ir vėl. Knyga pasakoja apie laivą „Čensleris“ ir jo įgulą. Parašyta vieno asmens dienoraščio forma ji mums pateikia laivo kelionės istoriją nuo gaisro iki skendimo, kol galiausiai visi keleiviai yra priversti palikti laivą. Knyga pažvelgia į giliausias žmogaus sąmonės kerteles. Užduoda tokius klausimus, į kuriuos sunku rasti atsakymus. Kada iš tiesų žmogus tampa piktas? Kokios yra troškulio ir bado ribos? Kiek toli gali nužengti asmuo siekdamas išlikti gyvas? Nepaprasta knyga prasidedanti kaip nuotykių kupina kelionė laivu ir pasibaigianti kaip išlikimo iššūkis kiekvienam. Man kiek priminė epizodus iš neseniai skaityto E. A. Po apsakymo „A. Gordono Pimo nuotykiai“, tik labiau išbaigta ir turiningesnė. Lenkiu galvą prieš Žiulį Verną, nuotykinės ir mokslinės literatūros pradininką. Toliau pateikiu detalesnį knygos aprašymą: „„Čensleris“. Keleivio Dž. R. Kazalono dienoraštis“ romanas atskiru leidiniu skaitytojus pasiekė 1875 metais; tačiau, kaip pats Žiulis Vernas pranešė leidėjui Etceliui (J.Hetzel) 1871 metų vasario 14 dienos laišku, autorius jį parašė Prancūzijos-Prūsijos karo metu, plaukiodamas jachta „San Mišelis“. „Čensleris“ išlaiko vadinamojo „jūrų“ romano formą ir tradicijas, – tokius romanus rašė anglų ir amerikiečių rašytojai D.Defo, T. Smoletas, F. Marietas, F. Kuperis, H. Melvilis ir kt. Šio pobūdžio romanai išpopuliarėjo ir prancūzų literatūroje. Prancūzijoje XIX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje labai išgarsėjo Eženo Siu, G. de Lalandelio, R. de Naveros ir kitų autorių „jūriniai“ romanai. Bet niekas iki šiol nesugebėjo pralenkti ir neparašė šios tematikos talentingesnių kūrinių už Žiulį Verną. „Nepaprastųjų kelionių“ autoriaus domėjimąsį navigacijos istorija ir jūrininkyste randame daugelyje jo knygų. Be „Čenslerio“, skaitytojai, gal būt, yra skaitę kitus jo jūrų tematikos kūrinius, kaip antai: „Nuostabūs dėdulės Antifero nuotykiai“, „Žano Mari Kabiduleno istorijos“, „Maištininkai iš „Baunčio““, jau nekalbant apie daugelį kitų, kurių veiksmas vyksta jūrose ir vandenynuose.

Savotišką „Čenslerio“ siužetą Žiuliui Vernui, galima sakyti, padiktavo stiprus įspūdis, kurį jam paliko prancūzų dailininko romantiko Teodoro Žeriko garsusis paveikslas „Medūzos plaustas“. Žeriko itin įspūdingai pavaizdavo kančias žmonių, išsigelbėjusių po laivo žūties ir dabar mirštančių ant plausto vidury vandenyno iš bado, troškulio ir audrų. Atskirus epizodus ir detales Ž.Vernas rankiojo skaitydamas ataskaitas apie laivų sudužimus, kurias spausdino Didžiosios Britanijos kasmetinis leidinys. Apie tragiškus „Čenslerio“ keleivių ir jūreivių nuotykius pasakoja žmogus, kuriam teko dalia pačiam patirti visas romane aprašytas nelaimes. Tai stiprina kūrinio literatūrini efektą ir psichologinį poveikį. Tikslūs dialogai, realistiškai pavaizduotos katastrofos detalės itin dera su gan santūria pasakojimo maniera. Nuolatos stiprėjančios tragedijos baigties pojūtį ūmai keičia džiaugsmas ir laimė žmonių, netikėtai grįžusių į gyvenimą, kai pasiekė Brazilijos pakrantę.