Romano veiksmas plėtojasi XIX a. pabaigoje Rusijos Turkestane (Vidurinėje Azijoje). Prancūzų reporteris Klaudijus Bombarnakas vykdo laikraščio užduotį – aprašyti kelionę tiesiogine geležinkelio (dalies jo ir Šiandien nėra) magistrale iš Tifliso i Pekiną. Kelione kupina nuotykių ir spalvingų keleivių paveikslų. Kita vertus, romane gausu geografinių ir istorinių realijų, ir mūsų laikais turinčių pažintines reikšmes.
Nuostabi knyga pasakojanti apie vieno korespondento kelionę traukiniu nuo Baku (Azerbaidžano) iki Pekino. Nors didesnė knygos dalį sudaro keliautojo įspūdžiai iš kelionės (vietos aprašymai ir pan.) knyga neprailgsta, o kaip tik sužavi savotiška kelionės aistra. Buvo visai įdomu skaityti apie man nežinomus kraštus, jų kultūrą, maistą, pastatus ir t. t. Kelionėje traukiniu neapseinama be kuriozų, dramos, klastingų užmačių. Leidykla „Anbo“ tikrai verta medalio už tiek daug išleistų Žiulio Verno kūrinių. Žemiau pateikiu detalesnį knygos aprašymą iš knygos: Savaime aišku, kad svarbiausias pretekstas parašyti „Klaudijų Bombarnaką“ buvo Užkaspijo geležinkelio nutiesimas. Negalima sakyti, kad Ž.Vernas atidžiai sekė, kaip plėtojasi mokslas ir technika Rusijoje, tačiau jis nuolatos domėjosi rusų laimėjimais tokiose gyvenimo srityse, kaip jūrų laivyba, geografiniai tyrinėjimai, gimstanti oreivystė. Pradėdamas rašyti šį romaną, Ž. Vernas jau turėjo kuo remtis: jis sukaupė gausybę laikraščių ir žurnalų iškarpų, skaitė geležinkelio tiesimo per Karakumų smėlynus ataskaitas, rusų ir užsienio žurnalistų publikacijas ir užrašus. Pavyzdžiui, gana nuodugniai Užkaspijo kraštą savo knygoje „Kelionė į Mervą“ aprašė prancūzas inžinierius E. Bulanžjė, kurį mini ir Ž. Vernas. Be to, tuo metu jau buvo paskelbti keli veikalai apie Užkaspijo geležinkelio tiesimą, kuriuose nagrinėjama jo ekonominė reikšmė, prognozuojama ateitis. Rusija pradėjo grobti Užkaspijo žemes XIX a. septintame dešimtmetyje ir tęsė beveik du dešimtmečius. Šioje apžvalgoje neverta plačiau gvildenti tų užkariavimų naudos ir žalos, todėl tik trumpai priminsime faktus. 1874 metais rusai organizuoja Aralo-Kaspijos ir Amudarjos geografinę ekspediciją, kurios metu tyrinėjami reljefas, dirvožemis, augmenija, gyvūnija, vandens resursai ir klimatas. 1877 m. rusų kariuomenė užėmė Kizyl Arvatą, turkmėnų įtvirtintą punktą prie Kopetdago kalnų. O jau 1880 m., kai rusai rengėsi nukariauti visą Turkmėniją, generolai M. Skobelevas ir M. Anenkovas iškėlė mintį nutiesti 26 varstų ilgio geležinkelį nuo Michailovsko įlankos iki Molakaros. Magistralė turėjo tenkinti tik karo poreikius, pirmiausia – gabenti amunicijos atsargas ir pašarą. Taigi trasa pradėta tiesti 1880 m. rugpjūčio 25 dieną ir baigta po dešimties dienų. Tais pačiais metais nutarta magistralę tęsti dar 217 varstų į Užkaspijo gilumą iki Kizyl Arvato. Pirmasis traukinys į Kizyl Arvatą atvyko 1881 m. rugsėjo 4 dieną. Po kurio laiko Rusijos valdžia, beveik visur įvedusi savo tvarką, pradėjo geležinkeliu gabenti ne tik karinius, bet ir civilinius krovinius bei keleivius. Prijungus Mervo oazę (1884 m.), rusų interesai susidūrė su Anglijos užmačiomis, – prasidėjo kariniai susirėmimai su afganais, kuriuos kurstė anglai. Šie įvykiai paskatino toliau į rytus tęsti Užkaspijo karinį geležinkelį. 1885 m. rusai vėl kloja smėlynuose bėgius; netrukus traukiniai jau vyksta į Ašchabadą. Po metų magistralė pasiekia Mervą, o po pusmečio, įveikę bevandenius Karakumų smėlynus, tiesėjai jau prie Amudarjos. Tuo pat laiku pradinį geležinkelio punktą rusų vyriausybė perkelia nuo Michailovsko įlankos į Uzun Adą. 1887 metais rusų traukiniai pasirodo Bucharoje; dar po pusmečio – ir Samarkande. Taigi tuo metu rusų karinis geležinkelis jau siekė 1343 varstus (apie 1430 kilometrų). XIX amžiaus pabaigoje geležinkelis buvo pati greičiausia ir techniškai tobuliausia transporto priemonė. Todėl aišku, kad Ž. Vernas, būdamas karštas technikos pažangos propaguotojas ir šalininkas, labai domėjosi geležinkelių transporto plėtote visame pasaulyje. Taigi neturėtume labai stebėtis, jog rašytojas stengėsi aplenkti realius įvykius, kūrė prognozes ir „klojo“ plieno bėgius pačiose netikėčiausiose ir sunkiai pasiekiamose vietose: per kalnus ir dykumas, per Kaukazo kalnagūbrį, palei pietinę Kaspijos pakrantę, po Gibraltaro sąsiauriu ir pan. Be abejonės, autoriaus prasimanymas – ir Transazijos magistralė, kurią jo fantazija nutiesė per Kašgarijos dykumą ir Pamyro plokščiakalnį. Ž.Vernas visiškai nesidomi, ar realiai įmanoma įvykdyti vieną ar kitąjo „projektą“. Rašytojo tikslas – parodyti neribotas technikos galimybes, be to, dar sykį priminti senas, bet ir šiandien nepraradusias reikšmės dvi tiesas: vienybė užtikrina sėkmę net ir sunkiausiomis aplinkybėmis; bendros įvairių tautų pastangos jas suartina, praturtina ir ekonomiškai, ir dvasiškai, kelia bendrą gerovę. Literatūrologai ir kritikai nevienodai vertina „Bombarnaką“. Vieni teigia, kad autorius pateikia tiesiog stebinančias dokumentines žinias, – tiesa, nurodo savo šaltinius. Kita vertus, Vidurinės Azijos skaitytojai randa nemažai netikslumų. Tačiau negalima iš rašytojo reikalauti be galo tikslaus geografinio aprašymo, nes jis savaip regi tikrovę, taigi ir gamtą. Skirtingai negu kiti rašytojai, Ž. Vernas mano, kad nuotykius reikia įterpti ar kaitalioti su rimtomis žiniomis. „Bombamake“, kaip ir kituose savo kūriniuose, rašytojas juos pateikia natūraliai, neprimestinai, organiškai sieja su geografijos, technikos, etnografijos žiniomis. Kiti mano, kad „Bombamakas“ – tai tik „Aplink Žemę per 80 dienų“ pakartojimas. Su šiuo teiginiu, žinia, negalima sutikti. Tuo įsitikins ir pats skaitytojas. Reikia tarti keletą žodžių ir apie šio romano herojus. Beveik jų visų pavardės, pasak šiuolaikinių tyrinėtojų, turi fonetinę potekstę, kuri tarsi ir parodo, kaip pats autorius vertino vieną ar kitą personažą. Bene įdomiausia aktorių Katema šeima. Vyro, komiškų operečių tenoro, prototipu esą buvęs Polis Savema, kuris dainavo Amjene ir net draugavo su Ž. Vernu. Madam Katema vardas – Karolina, kuris daug reiškė autoriui, nes jaunystėje jis buvo įsimylėjęs giminaitę Karoliną Tronson. Kita vertus, vokiečio barono pavardė – Veisšnitcerderferis – leidžia rašytojui pasišaipyti iš vokiečių, kurių jis nemėgo; anglas seras Frensis Traveljanas – tiesiog karikatūra, koncentruojanti anglų išdidumą, panieką kitoms tautoms, šaltumą, perdėtą išskirtinumą. Ruso Noltico pavardė rodo jo vakarietišką orientaciją, taip sakant, jis yra tikras europietis.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą