Įtempto siužeto romane, prisodrintame gausių realistinių detalių ir sugestyvaus psichologizmo, su skaitytoju susitinka „Čenslerio“ keleiviai ir jūreiviai didžiojo išmėginimo laiku, kai palengva nuskęsta jų laivas, kai vargais negalais persikelia ant plausto, o čia išgyvena nežmoniškas bado, troškulio, nežinomybės kančias. Autorius meistriškai veda savo herojus iki nužmogėjimo ribos, bet paskutinę valandėlę jų pasigaili.
Esu skaitęs šią knygą dar paauglystėje. Ji man paliko išties gilų įspūdį. Prabėgus nemažai metų, knygai užsimiršus, vėl pasiėmiau šį nuostabų kūrinį. Dabar suprantu, kad kartais užmaršumas yra geras dalykas, nes gerus dalykus galima patirti dar kartą, vėl ir vėl. Knyga pasakoja apie laivą „Čensleris“ ir jo įgulą. Parašyta vieno asmens dienoraščio forma ji mums pateikia laivo kelionės istoriją nuo gaisro iki skendimo, kol galiausiai visi keleiviai yra priversti palikti laivą. Knyga pažvelgia į giliausias žmogaus sąmonės kerteles. Užduoda tokius klausimus, į kuriuos sunku rasti atsakymus. Kada iš tiesų žmogus tampa piktas? Kokios yra troškulio ir bado ribos? Kiek toli gali nužengti asmuo siekdamas išlikti gyvas? Nepaprasta knyga prasidedanti kaip nuotykių kupina kelionė laivu ir pasibaigianti kaip išlikimo iššūkis kiekvienam. Man kiek priminė epizodus iš neseniai skaityto E. A. Po apsakymo „A. Gordono Pimo nuotykiai“, tik labiau išbaigta ir turiningesnė. Lenkiu galvą prieš Žiulį Verną, nuotykinės ir mokslinės literatūros pradininką. Toliau pateikiu detalesnį knygos aprašymą: „„Čensleris“. Keleivio Dž. R. Kazalono dienoraštis“ romanas atskiru leidiniu skaitytojus pasiekė 1875 metais; tačiau, kaip pats Žiulis Vernas pranešė leidėjui Etceliui (J.Hetzel) 1871 metų vasario 14 dienos laišku, autorius jį parašė Prancūzijos-Prūsijos karo metu, plaukiodamas jachta „San Mišelis“. „Čensleris“ išlaiko vadinamojo „jūrų“ romano formą ir tradicijas, – tokius romanus rašė anglų ir amerikiečių rašytojai D.Defo, T. Smoletas, F. Marietas, F. Kuperis, H. Melvilis ir kt. Šio pobūdžio romanai išpopuliarėjo ir prancūzų literatūroje. Prancūzijoje XIX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje labai išgarsėjo Eženo Siu, G. de Lalandelio, R. de Naveros ir kitų autorių „jūriniai“ romanai. Bet niekas iki šiol nesugebėjo pralenkti ir neparašė šios tematikos talentingesnių kūrinių už Žiulį Verną. „Nepaprastųjų kelionių“ autoriaus domėjimąsį navigacijos istorija ir jūrininkyste randame daugelyje jo knygų. Be „Čenslerio“, skaitytojai, gal būt, yra skaitę kitus jo jūrų tematikos kūrinius, kaip antai: „Nuostabūs dėdulės Antifero nuotykiai“, „Žano Mari Kabiduleno istorijos“, „Maištininkai iš „Baunčio““, jau nekalbant apie daugelį kitų, kurių veiksmas vyksta jūrose ir vandenynuose.
Savotišką „Čenslerio“ siužetą Žiuliui Vernui, galima sakyti, padiktavo stiprus įspūdis, kurį jam paliko prancūzų dailininko romantiko Teodoro Žeriko garsusis paveikslas „Medūzos plaustas“. Žeriko itin įspūdingai pavaizdavo kančias žmonių, išsigelbėjusių po laivo žūties ir dabar mirštančių ant plausto vidury vandenyno iš bado, troškulio ir audrų. Atskirus epizodus ir detales Ž.Vernas rankiojo skaitydamas ataskaitas apie laivų sudužimus, kurias spausdino Didžiosios Britanijos kasmetinis leidinys. Apie tragiškus „Čenslerio“ keleivių ir jūreivių nuotykius pasakoja žmogus, kuriam teko dalia pačiam patirti visas romane aprašytas nelaimes. Tai stiprina kūrinio literatūrini efektą ir psichologinį poveikį. Tikslūs dialogai, realistiškai pavaizduotos katastrofos detalės itin dera su gan santūria pasakojimo maniera. Nuolatos stiprėjančios tragedijos baigties pojūtį ūmai keičia džiaugsmas ir laimė žmonių, netikėtai grįžusių į gyvenimą, kai pasiekė Brazilijos pakrantę.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą