„Karpatų pilis“ (Žiulis Vernas, 1998 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.
Skaitytoją pasiekia tikrai įdomus ir nuotykių kupinas romanas: autorius, propaguodamas XIX a. pabaigoje nuolat tobulinamą fonografą – šiuolaikinių grotuvų pirmtaką, – vaizduoja nuošalią Karpatų kalnų pilį, kur ir rutuliojasi visas veiksmas, – joje vyksta paslaptingi įvykiai, sujaudinę aplinkinius kaimiečius. Be gausybės nuotykių, Ž. Vernas dar sykį demonstruoja tikėjimą kūrybine žmogaus mintimi.
Skaitytoją pasiekia tikrai įdomus ir nuotykių kupinas romanas: autorius, propaguodamas XIX a. pabaigoje nuolat tobulinamą fonografą – šiuolaikinių grotuvų pirmtaką, – vaizduoja nuošalią Karpatų kalnų pilį, kur ir rutuliojasi visas veiksmas, – joje vyksta paslaptingi įvykiai, sujaudinę aplinkinius kaimiečius. Be gausybės nuotykių, Ž. Vernas dar sykį demonstruoja tikėjimą kūrybine žmogaus mintimi.
Esu skaitęs šią knygą paauglystėje, bet kadangi jau užsimiršo, nusprendžiau perskaityti dar kartą. Norėčiau perskaityti visas Žiulio Verno knygas lietuvių kalba, nes dauguma, apie 95 procentai, yra tikrai vertos dėmesio. Ši, viena iš nedaugelio Žiulio Verno knygų, kuriose sklando mistika, padavimai ir antgamtiniai reiškiniai. Jos siužetas gan paprastas. Yra nedidelis kaimelis kažkur Rumunijoje. Kaime, tiksliau ant kalvos, stūkso didinga Karpatų pilis. Jos šeimininkas baronas Rudolfas Fon Horstas jau seniai ją apleido. Gyventojai tiki, kad kai vieno kaimo medis numes visas savo šakas, sugrius ir pilis. Bet kol kas ji stovi apleista ir negyvenama, kol vieną dieną piemuo Frikas, pasinaudojęs iš keliautojo pirklio įsigytu žiūronu, pastebi iš pilies bokšto kylančius dūmus. Kaimelis sunerimsta. Negi pilyje apsigyveno vaiduokliai ar piktosios dvasios? Viską išsiaiškinti pasiryžta girininkas Nikas Dekas ir daktaras Patakas. Jie išvyksta apžiūrėti pilies, tačiau greitai grįžta išsigandę piktųjų dvasių kurios juos užpuolė pilies papėdėje. Kaimas skendi išgąstyje, kol vieną dieną į vieną vietinę smuklę užsuka grafas Fransas Detelekas. Jis nenusigąsta ir pareiškia, kad dvasių nebūna. Jis pasižada viską išsiaiškinti pats. Kaip klostosi įvykiai vėliau nutylėsiu, bet pasakysiu, kad knyga tikrai verta dėmesio, nors ir trumpa.
Vernas neišliktų savimi, jei knygos pabaigoje, kaip ir kūrinyje „Juodoji Indija“, nepaaiškintų visus antgamtinius reiškinius. Neturiu ką daugiau ir pridurti, tik tai, kad tai šauni knyga, persmelkta Viktorijos laikų atmosfera, apgaubta mistika ir baime. Žiulis Vernas dar kartą įrodė, kad ir paprastus dalykus galima pateikti įdomiai ir intriguojančiai. Žadu dabar po truputį skaityti jau skaitytas, bet turimas knygas. Tad ateityje dar sulauksite komentarų apie šias knygas: „20 000 mylių po vandeniu“, „Kelionė į Žemės centrą“, „Paslaptingoji sala“, „Aplink pasaulį per 80 dienų“. Sakyčiau tai knygos patenkančios į Top 5 rašytojo knygų. Bent asmeniškai man.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą