Romane skaitytojas susidurs su gan paslaptingu siužetu ir seks nelengvos kovos su nematomu priešininku peripetijas.
Labai netradicinis Žiulio Verno romanas, pasakojantis kaip vieno prancūzo Anri Vidalio brolis Markas laišku praneša apie jo jungtuves su jauna dama. Netrukus po to Anri išvyksta į Vengriją aplankyti brolio. Čia jo brolis švyti iš laimės, nesulaukia vedybų. Tačiau jo ir mylimosios laimė greitai užgula paslaptingi įvykiai, kai pasirodo Vilhelmas Štoricas, mįslingo mokslininko palikuonis, kuris jau kažkada piršosi jaunajai ir buvo atstumtas. Jis pažada, kad vedybos niekada neįvyks, o jaunoji priklausys tik jam, arba niekam kitam... Paprastai Verno romanai būna fantastiniai, tačiau juose būna daugiau mokslo nei fantastikos. Šis romanas buvo visiškai kitoks, jame nesiremiama jokia Vernui būdinga logika. Kažkaip dar tikėjausi knygos gale kokio paaiškinimo, neva tai haliucinacijos ar pan, bet ne, nieko panašaus. Net nelabai yra ką labiau ir be pridurti. Jei tikslas buvo nustebinti skaitytoją, tada pasisekė puikiai. Gal kiek šviesos įneš aprašymas iš knygos: Daugelio Žiulio Verno kūrinių herojai dažniausiai leidžiasi į tolimas ir nežinomas šalis, keliauja patirdami nuotykius, kurie ir atskleidžia autoriaus sumanymą, – pasaulis pažinus ir puikus, žmogus gali jį valdyti ir aiškinti, naudotis jo turtais. Tačiau kitąsyk jo herojai vaikosi ne visiškai aiškias svajones, kelia sau ne iki galo suvoktus tikslus, t. y. jie keliauja ne fiziškai, o dvasiškai. Paėmęs į rankas romaną „Vilhelmo Štorico paslaptis“, skaitytojas susidurs su gan paslaptingu siužetu ir seks nelengvos kovos su nematomu priešininku peripetijas. Šis romanas gerokai nukrypsta nuo autoriaus kūrinių esminės nuostatos – visada realistiškai mąstyti, remtis tikrais mokslo laimėjimais ir tik truputį „pagerinti padėtį“, t. y. vaizduoti tai, kas dar neišrasta ar neatrasta, tačiau gali netrukus pradėti egzistuoti (lėktuvai, povandeniniai laivai, automobiliai ir pan.). Ir štai mūsų pamėgtasis „realistinis fantastas“ imasi atvirai pasakiško siužeto, beje, jau žinomo Europoje, – prieš ketverius metus (1897 m.) H. Velsas paskelbė „Nematomąjį žmogų“. Literatūrologai teigia, kad H. Velso įtaka „Vilhelmo Štorico paslapčiai“ gana apčiuopiama ir neginčytina. Trumpai apžvelkime panašumus. Galima paminėti, jog Ž. Vernas įdėmiai skaitė „Nematomąjį žmogų“ ir savo kūrinyje daug ką iš jo panaudojo – nuo siužeto vingių iki atskirų detalių (sakykime, veikimo vieta – neegzistuojantis miestas; mėginimas sugauti nematomąjį apsupus jį iš visų pusių; nematomojo žūtis; nematomojo kūno „išryškėjimas“ po mirties ir t. t.). Nedaug ką išmanydamas ir biologijos, ir optikos moksluose, Žiulis Vernas net nemėgina nutolti nuo pirmtako idėjų. Romane pasakojama pirmuoju asmeniu, – su skaitytoju bendrauja XVIII amžiaus viduryje Paryžiuje gyvenęs inžinierius Anri Vidalis. Turėjo jis nenuoramą dailininką brolį Marką, kuris leidosi į pasaulį ir, galima sakyti, įstrigo anų laikų Austrijos-Vengrijos imperijoje. Čia jis pagarsėjo kaip gabus dailininkas, o kadangi buvo jaunas, tai negalėjo neįsimylėti. Jo mylimoji gyveno ne Vienoje ar Budapešte, o provincijos mieste Ragze – pusiau vengriškame, pusiau serbiškame. Žinia, švelnūs jausmai virto troškimu vesti savąją išsvajotąją Mirą Roderich. Anri nori nenori reikėjo dalyvauti Šioje ceremonijoje, taigi keisti įprastą gyvenimo būdą ir keliauti į nelabai žinomą Šalį, kur ir stebuklai ne naujiena. Romane Žiulis Vernas imasi jau sau įprasto metodo – kartu su Anri keliauja per Europą ir prancūzų skaitytojui pateikia šiokių tokių žinių apie žemyno pietryčių kraštą: Vieną, Dunojų, vengrų stepes, vadinamas pušta, Budapeštą ir pan. Kelionėje, žinia, pasitaiko gan keistokas atsitikimas – savo neapykantą jam pademonstruoja vokietis, irgi plaukiantis laivu, nešamu Dunojaus vandenų. Toks romano prologas. Kas buvo toliau, skaitytojas sužinos skaitydamas knygą. Gal verta paminėti, jog Žiulis Vernas ir šiame romane kaip ir daugelyje kitų savo kūrinių itin neigiamai vaizduoja vokiečius, mėgsta iš jų pasišaipyti, priskirti jiems daugybę nuodėmių ir blogų polinkių. Garsusis rašytojas vis nepamiršta 1870-1871 metų Prancūzijos – Prūsijos karo, kai vokiečiai nugalėjo ir net buvo užėmę Paryžių. Užtat labai pagarbiai ir su simpatija kalba apie vengrus, jų tautinį išdidumą, malonius papročius ir pan. Matyt todėl 1901 metais parašytas kūrinys šviesą išvydo jau po autoriaus mirties (1910 metais). Keista, tačiau leidėjas Etcelis, išleidęs bene visus Ž. Verno kūrinius, nepanoro „Vilhelmo Štorico paslapties“ spausdinti tokio, kokį gavo iš autoriaus rankų. Jis pareikalavo esminių taisymų. Leidėjui reikalaujant, Ž. Verno sūnus Mišelis romano veiksmą perkėlė iš XIX a. į XVIII-ąjį. Tą liudija Mišelio laiškas leidėjui (1913 m.), kuriame randame žodžius: „Štorico atžvilgiu jūs pageidavote tokio reikšmingo dalyko kaip pakeisti romano veiksmo laiką. Tokiam pakeitimui aš niekada nejaučiau didesnio polinkio, o ir dabar neįžiūriu kokios nors prasmės“. Taigi galime daryti išvadą, kad veiksmo laiką pakeitė ne pats autorius, o jo sūnus. Mišelis padarė ir kitokių pakeitimų. Anūkas Ž. Žiulis-Vernas rašo, esą Mišeliui atrodę, kad pranašumai, kuriuos Štoricui teikęs nematomumas, gana banalūs, – jam labiau patikusi Velso koncepcija, jog ši savybė teikusi tik nepatogumus. Sūnus, neprastai išmanydamas tėvo rašymo metodą, gebėjo puikiausiai imituoti Žiulį Verną. Ne sykį jis tuo gyrėsi Etceliui: „Ne tiktai nė vienas kritikas nesuabejojo pomirtinių kūrinių tikrumu... beje, vienas mano tėvo kūrybos specialistas ypač gyrė tą romano dalį, kurios net pėdsako nebuvo tikrajame rankraštyje“. Svarbiausias šio romano pertvarkymas – sūnus pakeitė finalą. Mišelis parašė laimingą pabaigą: Mira Roderich, pagimdžiusi kūdikį, pasidarė vėl matoma. Žiulis Vernas to nebuvo parašęs, – jo Mira visam laikui liko nematoma. Tikrasis Ž. Verno mašinėle parašytas tekstas buvo surastas tik XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai literatūros istorikas italas Pjeras Gondolas dela Riva gavo iš Etcelio šeimos didžiojo fantasto „pomirtinių romanų“ kopijas. Tada garsūs literatūros tyrinėtojai pripažino, jog Mišelis rimtai pakeitė tėvo romano prasmę. Lietuvių skaitytojui vis dėlto pateikiame tradicinį romano variantą, kurį „pagerino“ Mišelis Vernas. Nepaisant to, romane plaka didžiojo literatūros meistro širdis, kupina humaniškos meilės žmonėms ir mokslui, aidi grakštūs dialogai, liete liejasi netikėti nuotykiai...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą