Vienas ankstesnių Maupassant’o kūrinių – novelių rinkinys „Mėnesiena“ pasirodė 1883 m. Tuo metu rašytojas balansavo šviesaus žvilgsnio į pasaulį ir besitvenkiančio košmaro paribyje. Tačiau jis vis dėlto besąlygiškai tiki žmogumi ir jo dvasios galia. Vaizdingose ir tyrose novelėse Maupassant’as taupiais ir lengvais sakiniais, tarsi atsitiktinėmis detalėmis atskleidžia herojų jausmus susiklosčius kraštutinėms situacijoms, kurios išsamiai neaprašomos, veikiau netiesiogiai persismelkia pro glaustą novelės formą. Jo kūriniuose – įsimintini socialinių tipų ir charakterių eskizai, spalvingi, impresionistiniai, tačiau santūrūs peizažai. Savitas Maupassant’o rašymo stilius – tai nuolatinis susilaikymas nuo daugžodžiavimo, siekiant papasakoti tuo, kas nutylėta.
Neblogos, trumpos Mopasano istorijos, šį kartą labiau džiaugsmingos nei bet kada. Gal tik kelios atsiduoda beprotybe. Labiausiai man patiko „Mėnesiena“ ir „Naktis“. Yra ir kitų ne ką prastesnių novelių. Nėra ką daugiau ir pasakyti, kas mėgsta šį rašytoją, tas jau skaitė ar dar skaitys šitą knygą. Aš pasiėmiau kaip knygą tarp skaitymų. Reikėjo pratempti laiko iki kol gausiu kitą knygą per kurjerį.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą