„Penkiuose šimtuose begumos milijonų“ pasakojama be galo pagauli ir įtaki istorija apie prancūzo Sarazeno ir vokiečio Šulcės idėjų ir darbų dvikovą, apie pasaulio ateitį.
Moralistinis Žiulio Verno romanas pasakojantis apie tai, kaip Daktaras Sarazenas netikėtai paveldi indų baroneto titulą ir didesnį negu pusė milijardo frankų palikimą. Žmona, sūnus Oktavas ir mažoji Žana netveria savo kailyje. Dideli turtai – didelės galimybės. Jie tarsi jau mato tuos pinigus prieš akis, kuria planus kaip juos leis. Juk visas pasaulis dabar jų. Tik Oktavo draugas Marselis nerimauja. Dėl daktaro jis nesijaudina, na bet namiškiai gali ir visai pamesti galvas. Nenoriu prasitarti kaip įvykiai rutuliojasi toliau, tik paminėsiu, kad daktaras nusprendžia už gautus pinigus pastatyti utopinį miestą ir sudaryti jame tokias sąlygas, kurios sveikais moraliniais ir fiziniais pagrindais padėtų ugdyti geriausias žmonių savybes ir drąsias kartas. Na bet deja ne visiems utopinė daktaro idėja prie širdies. Netrukus atsiranda aršus priešininkas, kitas milijonų paveldėtojas, vokietis Šulcė. Jis mano, kad utopinio miesto gyventojai gali būti tik arijų kilmės žmonės. Šis puikus, trumpas romanas spausdinama su kitu kūriniu „Juodoji Indija“. Pastarąją aš trumpai apžvelgiau jau anksčiau. Abu romanai labai geri, be to parinkti labai puikiai, nes tiek pirmame, tiek antrame (tik mažiau) veiksmas vyksta šachtose. Pasakoja apie mokslo pažangą ir pritaikymą šiuolaikiniam žmogui. Galiu tik prie vieno prisikabinti. Galima buvo labiau išplėtoti utopinio miesto idėją, norėjosi, kad detaliau viskas būtų pavaizduoja: kaip žmonėms sekasi tokiame mieste gyventi, kuo jie užsiima ir pan. Labiau susitelkta ties grėsme kybančia virš gerų darbų. Kaip visada atsiranda koks nevykėlis kuris nori viską sugadinti...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą