Profesorius Olas Lidenbrokas su savo palydovais jaunu mokslininku Akseliu ir islandu medžiotoju Hansu leidžiasi į nepaprastą kelionę – jie pasiryžę pasiekti Žemės centrą ir įminti mūsų planetos paslaptis. Romane gausu gamtos mokslo žinių, tačiau skaitytoją labiausiai žavi keliautojų drąsa, ryžtas ir fantastiški atsitikimai. „Kelionė į Žemės centrą“ – poetiškas pasakojimas apie Žemės praeitį – prikausto skaitytojų dėmesį, priverčia drauge su autoriumi leistis į nežinomybę ir išgyventi nepaprastus nuotykius.
Neseniai skaičiau Edgaro Barouzo knygą apie pasaulį žemės gelmėse. Žiulio Verno kūrinys „Kelionė į Žemės centrą“, toliau plėtoja šią temą. Iššifravus rankraštį, trys keliautojai leidžiasi į ilgą kelionę link Žemės centro. Turbūt vienas labiausiai fantastiškų rašytojo kūrinių. Čia nėra tiek daug mokslo faktų, kaip kitose rašytojo knygose, šiek tiek kalbama apie Islandiją, jos geografinius ir maisto ypatumus, apie uolienų tipus ir priešistorinius gyvūnus. Pagrindinis knygos variklis – jauno keliautojo įspūdžiai ir išgyvenimai kelionės metu. Kaip ir Edgaro Barouzo knygoje, giliai po žeme klaidžioja nuo Žemės paviršiaus seniai išnykę gyvūnai. Man patiko kaip Žiulis Vernas įsivaizdavo šviesą tokiame pasaulyje. Jei Barouzas įsivaizdavo kaip danguje kabančią saulę, kuri visada šviečia, tai Vernas pasirenka labiau tikėtiną mokslinį paaiškinimą, t. y. viską apšviečia elektrinė šviesa. Tiek vienas, tiek kitas rašytojas įsivaizdavo, kad tokiame pasaulyje nėra dienos ir nakties kaitos, jame auga seniai išnykę augalai, klaidžioja priešistoriniai gyvūnai. Nors knyga yra persmelkta fantazijos, visgi lyginant su Barouzo kūriniu „Pelusidaras“, aš jai neduočiau amžiaus cenzo. Ji turėtų patikti tiek vaikui, tiek suaugusiam. Na o šiaip, tai „Kelionė į Žemės centrą“ yra bene geriausias rašytojo kūrinys, pelnęs rašytojui literatūrinę šlovę ir skaitytojų simpatijas. Žemiau pateikiamas detalesnis aprašymas iš knygos: Pirmojo savo romano „Penkios savaitės oro balionu“ sėkmės paskatintas, Žiulis Vernas plačiai išskleidžia fantazijos sparnus ir sklando svaiginančiame nuotykių pasaulyje. Rašytojo galvoje, o netrukus ir popieriuje gimsta net trijų romanų apmatai: „Kelionė į Žemės centrą“, „Kapitono Hatero kelionė ir nuotykiai“ ir „Iš Žemės į Mėnulį“. Žiulis Vernas sugeba pavergti skaitytoją, prikaustyti jo dėmesį, priverčia kartu leistis į nežinomus pasaulius ir drauge išgyventi nepaprastus nuotykius. Knyga „Kelionė į Žemės centrą“ parašyta 1864 metais ir netrukus išleista. Kaip ir kitų romanų, svarbiausias veikėjas – mokslininkas, šį kartą – vokiečių mineralogijos profesorius Otas Lidenbrokas. Į nepaprastąją kelionę taip pat išvyksta „šiek tiek neryžtingas jaunuolis“ Akselis ir „ramybės įsikūnijimas“ islandas medžiotojas Hansas. Rašytojas, gana smulkiai aprašęs kelionės motyvus, Islandijos gamtą ir salos gyventojų papročius, veda skaitytoją į Žemės gelmes, pateikdamas daugybę geologijos, mineralogijos, paleontologijos, zoologijos, botanikos ir kitų mokslų žinių. Gerai žinome, kad Žiulis Vernas buvo ne lik puikus literatas, bet ir mokslo propaguotojas. „Kelionė į Žemės centrą“ iš pirmo žvilgsnio tarsi Žemės istorijos skerspjūvis – smalsiam rašytojui viskas įdomu ir tuo smalsumu jis užkrečia skaitytoją, kuriam anais laikais mokslo žinios dar nebuvo plačiau prieinamos, tiesa, kai kurios išvados šių laikų žmogui gali atrodyti gana keistos ir geologijos ar paleontologijos dalykus labiau išmanantis skaitytojas pateiktus faktus bei hipotezes gali pavadinti naiviomis. Tačiau dėl to rašytojo negalime smerkti: rašyta beveik prieš pusantro šimto metų, kai mokslo lygis buvo visai kitoks, o kita vertus, tai fantastinis romanas, bet ne vadovėlis. Manoma, kad imtis šios temos Žiulį Verną paskatino pašnekesiai su žinomu geologu Šarliu Šen Kleru Deviliu, kuris buvo nusileidęs į užgesusio Strombolio ugnikalnio kraterį. Vaizdingi geologo pasakojimai žadino rašytojo vaizduotę. Nėra abejonių, Žiulis Vernas skaitė ir apie kito mokslininko nepaprastą žygį. Senovės graikų filosofas Empedoklis, gyvenęs prieš 2500 metų, garsėjęs ir kaip poetas, oratorius, gydytojas ir stebukladarys, pabandė pateikti pirmąją materialistinę Žemės sandaros teoriją. Jis teigė, kad Žemes viduje siautėja ugnies vandenynas (centrinės ugnies teorijos Šalininkas – ir šio romano herojus Akselis). Norėdamas daugiau sužinoti apie ugnikalnius, Empedoklis tyrinėjo Etną. Manoma, kad šis mokslininkas – pirmasis žmogus, prasiskverbęs į Žemės gelmes per veikiančio ugnikalnio kraterį. Empedoklio ir Devilio bruožų, be abejo, galime rasti Oto Lidenbroko paveiksle. „Kelionė į Žemės centrą“ – ne tik poetiškas pasakojimas apie Žemės geologinę praeitį bei gamtos mokslo idėjų pateikimas fantastine forma. Tai taip pat pasakojimas apie žmogaus nerimą, likimą, pasiaukojimą, ryžtą ir pasišventimą mokslui. Be to, šį romaną reikia skaityti truputį kitaip nusiteikus negu kitus Žiulio Verno romanus. Literatūros tyrinėtojai teigia, kad „Kelionę į Žemės centrą“ rašytoją paskatino kurti ne tik minėtieji mokslininkai, bet ir Amerikos poeto ir prozininko Edgaro Po siaubo, nerimo ir paslaptingumo elementų kupini kūriniai. Juk ir Žiulio Verno romane daug paslapties, „stebuklingų“ įvykių, siaubo. Rašytojas mus atveda į keistą požemio jūrą, kurioje gyvena priešistorinės pabaisos. O mastodontų bandą ganančio piemens paveikslas sukurtas visiškai pagal Edgaro Po manierą. Tačiau vis dėlto Žiulio Verno veikėjai – realūs žmonės ir veikia ne mistinėje, o „realioje“ aplinkoje. Įdomu štai dar kas. Beveik tuo pačiu metu, kai Žiulis Vernas rašė romaną „Kelionė į Žemės centrą“, ir kiti rašytojai sukūrė panašios tematikos kūrinių. Tarp jų – Žorž Sand. Matyt, tuo laiku ši tema buvo gana populiari. Romanas, vos pasirodęs, sulaukė prieštaringų vertinimų. Atsirado ir tokių, kurie apkaltino Žiulį Verną plagijavimu. Antai kažkoks ponas Delma pareiškė, jog Žiulis Vernas nukopijavęs jo novelę „Minervos galva“ ir pareikalavo iš Žiulio Verno 10 000 frankų. „Kodėl ne dešimt milijonų?“ – paklausė rašytojas. Šį faktą savo knygoje apie senelį pateikė Žanas Žiulis-Vernas. Jis cituoja ir „Kelionės į Žemės centrą“ autoriaus žodžius: „Tarp šių siužetų nėra jokio ryšio, stebina tik vienas panašus dalykas: karsto vietą nurodo šešėlis, kurį meta lazdelė mėnulio šviesoje, o mano romane – kalno viršūnė saulės šviesoje nurodo angą, pro kurią galima nukeliauti į Žemės gelmes. Štai ir viskas!“. 1875 metais įvyko teismas. Ponas Delma bylą pralaimėjo. Jam buvo priteista sumokėti ir teismo išlaidas. Gyvenimo pabaigoje Žiulis Vernas rašė: „Mano gyvenimas buvo sklidinas tikrų ir įsivaizduotų įvykių. Mačiau daug nuostabių dalykų, bet dar nuostabesni gimė mano fantazijose“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą