Apysakoje „Daktaras Oksas“ Ž. Vernas išjuokia anuo metu išpopuliarėjusius fiziologus, kurie manė galintys pakeisti žmogaus temperamentą ir jausmus. Kaip tikras humoro meistras jis piešia be galo lėtą Flandrijos miestelio gyvenimą, kurį trumpam pakeičia Okso eksperimentas.
Ne pats įdomiausias Verno kūrinys, nors atomazga ir pats eksperimentas pakankamai įdomūs. Blogiausia, kad labai trumpas. Vernas panaudodamas satyrą vaizduoja kaip blogas mokslininkas siekia nedidelio kaimelio gyventojus išvaryti iš proto. Daugiau neaušinsiu burnos, o pateiksiu aprašymą iš pačios knygos: Apsakymus Ž. Vernas pradėjo rašyti 1851 metais, t.y. gerokai anksčiau, negu sumanė savo garsiąją mokslo fantastinę ir geografinių atradimų romanų seriją. Dar jaunystės metais, studijuodamas teisę, jis gyvai domėjosi gamtos mokslais ir technika, geografinių atradimų istorijomis, navigacija ir plaukiojimu, sudarė kartoteką, kurioje žymėjosi įvairiausias žinias apie mokslo atradimus ir išradimus, kaupė duomenis apie mokslininkus ir keliautojus, o ir šiaip mėgo klausytis mokslinių disputų ir pranešimų. Pradedantysis rašytojas rinko medžiagą savo kūriniams iš tokių, regis, tolimų grožinei literatūrai šaltinių kaip oreivystės knygos, Lotynų Amerikos šalių istorijos ir geografijos mokslų veikalai, Arktikos ekspedicijų ataskaitos ir t. t. Nuo 1851 m. iki gyvenimo pabaigos Žiulis Vernas parašė daugiau kaip dvidešimt apsakymų ir apysakų. Nors šie literatūros žanrai ir neužima labai reikšmingos vietos garsiojo romanisto kūryboje, tačiau vienas kitas trumpasis kūrinys vertas atidesnio žvilgsnio. Humoristinę apysaką „Daktaras Oksas“ autorius paskelbė 1872 metais viename Paryžiaus žurnale, o jau 1874 m. Varjetės teatre pagal „Daktaro Okso“ siužetą buvo pastatyta Žako Ofenbacho operetė, irgi pavadinta „Daktaru Oksu“. Kritikai teigė, kad tai buvo bene geriausia inscenizacija Ž. Verno kūrinių siužetų pagrindu. „Daktaro Okso“ sumanymą autoriui padiktavo eksperimentai, kuriuos anuo metu vykdė prancūzų chemikai ir fiziologai, analizavę, kaip deguonis veikia žmones ir gyvūnus. Tačiau Ž. Vernas mokslinę bandymo pusę pasitelkė tik tam, kad sukurtų be galo komišką situaciją: jeigu deguonis iš tikrųjų turėtų tokių ypatybių, kokių jam priskyrė mokslininkai, štai kaip atrodytų daktaro Okso bandymo paveiktas geografijos žemėlapyje neegzistuojantis Flandrijos miestelis Kikandonas. Visa ši linksma, bemaž F. Rablė stiliumi parašyta bufonada leidžia Ž. Vernui smagiai ir sąmojingai išjuokti miesčioniškąją „gerovę“, parodyti, kaip baisiai atsilikusi jų psichologija svetima viskam, kas nauja, kaip ji priešinasi pažangai. Vos tik baigėsi Okso bandymas ir liovėsi tekėti deguonis, Kikandone viskas grįžo į ankstesnę vagą. Baigdamas apysaką, autorius kreipiasi į skaitytojus, pateikdamas gan juokingą klausimą: „Nejaugi narsą, vyriškumą, talentą, gilų protą, vaizduotę – visas šias nuostabias žmogaus sielos savybes – lemia tiktai deguonis?“ – ir pats atsako: „Tokia tai buvo daktaro Okso teorija, bet mes turime teisę jos nepripažinti, todėl ryžtingai ją atmetame visais požiūriais, nepaisydami fantastinio bandymo, kurį savo kailiu patyrė garbingasis Kikandono miestelis“. Žiulis Vernas ir šioje apysakoje jau naudoja vėliau itin pamėgtą būdą charakterizuoti savo personažams, duodamas jiems specifinius vardus. Daktaro Okso ir jo asistento Igeno pavardės, sudėtos į krūvą, sudaro deguonies – oksigenas – pavadinimą. Oksas ir Igenas yra alegoriškos figūros, jos įkūnija deguonies ypatybes. Todėl autorius juos vaizduoja gana punktyriškai ir miglotai, skirtingai negu kitus veikėjus, kuriems nepagaili ryškių spalvų, – sakykime, kad ir burmistrui Van Trikasui, patarėjui Niklosui, policijos komisarui Pasofui ir kitiems „vegetuotojams“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą