Romano „Vieno kino vargai Kinijoje“ herojus Kin Fo negali patirti natūralių žmogiškų jausmų, nes nestokoja nei turtų, nei sėkmės, nei pagarbos. Todėl autorius jį sviedžia į išmėginimų srautą – klajones po visą Kiniją gelbstint savo gyvybę.
Neblogas Verno nuotykinis romanas. Pasakoja apie vieno kino norą pasitraukti iš gyvenimo ir su tuo susijusiais vėlesniais padariniais. Nuotaikingas, žinių apie Kiniją kupinas romanas, kuriame sužinosime ne tik apie Kinijos miestus ir svarbiausius kultūrinius paminklus, bet ir kaip rengiamasi laidotuvėms ar vedybų ceremonijai. Asmeniškai man labiausiai patiko scena kur herojai apsirengę hidrokostiumais ir išskleidę bures plaukioja vandeniu. Knygos pradžia kiek vangoka ir perkrauta žinių apie Kiniją, bet visumoje, tikrai neblogas rašytojo romanas. Žemiau pateikiu detalų kūrinio aprašymą iš pačios knygos: „Vieno kino vargus Kinijoje“ Žiulis Vernas parašė 1878 metais. Šis kūrinys nebuvo eilinis literatūrinis jo nuotykis ar pasažas, o gimė kaip trijų mėnesių kelionės po Viduržemio jūrą padarinys, – po ilgesnės pertraukos autorius vėl susibičiuliavo su sūriais vandenimis, išskleidęs „Šen Mišelis III“ jachtos bures. Kitais metais romanas pradėtas spausdinti „Tan“ laikraštyje, o rugpjūčio mėnesį Etcelis jį išleido atskiru leidiniu. „Vieno kino vargus Kinijoje“ Ž. Vernas sumanė kaip lengvo turinio ir patrauklų romaną, kuriam nepagailėjo švelnaus ir sau gan būdingo humoro porcijos. Svarbiausias knygos herojus – jaunuolis Kin Fo, puikiai išsilavinęs, daug kuo besidomintis, o bene labiausiai – anų laikų technikos idėjomis, be to, kaip ir romano autorius – didelis fizikos ir chemijos šalininkas ir gerbėjas, tačiau nerandantis rimto užsiėmimo. Todėl jį nuolatos slegia apatija, niūri melancholija, nepasitenkinimas gyvenimu. Beje, filosofas Vangas, Kin Fo draugas, tokio nuobodaus egzistavimo apskritai nelaiko gyvenimu: „Iki šiol tu ne gyvenai, o tiktai egzistavai – be kovos, aistrų, tikslo!“ Šiaip ar taip, šis romanas tarsi iliustruoja ir plėtoja Vango žodžius: „Prašau pakelti taures už tai, kad Dievas išmėgintų mano bičiulį, pasiųsdamas jam nelaimę!“ Vangas diagnozuoja tokią Kin Fo ligą: „Mano geriausiasis bičiulis yra nelaimingas, nes jam pernelyg sekasi. Laimės, kaip ir sveikatos, jeigu nori ją visą patirti, reikia kuriam laikui netekti... Iki šiol tu nežinojai, kas yra skurdas ir rūpesčiai. Štai ko tau trūksta! Kaip galima tiksliai įvertinti laimę ar sėkmę, bent trumpam nepraradus fortūnos malonės?“. Vangas samprotauja ne kaip kinas, o kaip grynas europietis. Gana panašiai svarstė ir įžymusis filosofas A. Šopenhaueris, parašęs štai tokį aforizmą: „Mūsų nepasitenkinimo šaltinį maitina nuolatos atsinaujinantys mėginimai didinti savo reikalavimus“. Taigi žmogų reikia išmėginti nelaime. Tai lengviausia padaryti keliaujant ir klajojant po pasaulį. Todėl mūsų herojus leidžiasi į kelionę, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nenaudinga ir beprasmė. Romane gausu rytiečių egzotikos, kurią Ž. Vernas perėmė iš katalikų misionieriaus tėvo Davido aprašymų, beje, gan paklusniai pakartojęs minėto keliaujančiojo dvasininko klaidas ir netikslumus. Žinia, jeigu nuvalytume šias spalvingas apnašas, rastume visiškai europietišką herojų. Tai dar sykį įrodo, kad autorius nuoširdžiai propaguoja bendražmogiškuosius elgesio kriterijus. Ši nuostata itin išryškėja, kai Žiulis Vernas supažindina skaitytojus su „didžiojo išminčiaus“ mintimis: „Žmona privalo labai stipriai gerbti tą, kurio pavardę ji priima, ir būti jo verta; namuose žmona turi būti panaši į nebylų šešėlį ir tyrą aidą; vyras – žmonos Dievas“. Be abejonės, šiuos žodžius autorius skiria ne tiek Kin Fo sužadėtinei, kiek savo žmonai Onorinai. Galbūt verta priminti, kad Ž. Vernas rašė romaną tuo metu, kai ilgam susižavėjo gražiąja rumune Luiza Toič, turėjusia progos apdovanoti savo pasirodymu provincialų Prancūzijos miestelį. Daug vietos romane skiriama ir taipingams – sukilusiems kinų valstiečiams, kuriuos Žiulis Vernas laiko paprasčiausiais plėšikais. Šią autoriaus poziciją gana nesunku paaiškinti, kadangi tik prieš du dešimtmečius (1850-1864 m.) jo tėvynainiai prancūzai kovėsi Kinijoje, padėdami imperatoriaus vyriausybei nuslopinti galingą tautos judėjimą. Šis revoliucinis judėjimas kilo Pietų Kinijoje po to, kai 1843 metais būsimasis vyriausiasis taipingų veidas Chung Siucvanas įkūrė kuklią Aukščiausiojo valdovo garbinimo draugiją. Ši religinė bendrija ėmė skleisti be galo radikalias idėjas ir suvaidino itin svarbų vaidmenį rengiant sukilimą. Kai 1850 metų vasarą pietinėje Gvangsi provincijoje prasidėjo valstiečių bruzdėjimai, Chungo draugija jais pasinaudojo ir sukūrė judrią bei drausmingą armiją, kuri vėliau paskelbė „Didžiosios palaimos Dangaus valstybę“. Po kurio laiko taipingai ėmė propaguoti žemės reformą, kuri turėjo pertvarkyti bendruomenes, suformuoti sukarintą patriarchalinę sistemą, paremtą vadinamuoju „valstiečių komunizmu“. Ši programa labai patraukė plačiąsias valstiečių mases. 1852 metais sukilėlių armija jau turėjo apie 500 tūkstančių karių ir pradėjo žygį į centrinius Kinijos rajonus. Taipingai čia laimėjo kelis didelius mūšius ir užėmė milžiniškas teritorijas. Savo sostine jie paskelbė Nankiną. Tačiau čia jų sėkmė ir baigėsi. Netrukus taipingų vadai ėmė tarpusavyje nesutarti, geriausieji iš jų žuvo mūšiuose. Tuo pat metu anglai ir prancūzai pradėjo karą prieš Kiniją (vadinamąjį antrąjį Opiumo karą). Užėmę pietinį Gvangdžou miestą, europiečiai pradėjo veržtis į šiaurę, į Džilio provinciją, kurioje įsikūręs Pekinas, ir privertė imperatorių pasirašyti labai nenaudingas sutartis. Tačiau anglams ir prancūzams to nepakako, todėl 1860 m. jie užėmė Tiendziną ir Pekiną. Taigi tie kinai, kurie kovėsi su europiečiais, ir prancūzams, ir pačiam Žiuliui Vernui atrodė esą paprasčiausi banditai (kaip mūsų laikais rusams atrodo čečėnai). Romano siužetą sudaro gana anekdotiškas atsitikimas – turtingajam Kin Fo iš Amerikos pranešama, kad žlugo ta firma, kurios akcijų jis buvo daug nusipirkęs. Supratęs, kad bankrutavo, sugalvoja apdrausti savo gyvybę, o vėliau, sumokėjęs kelis pajus, baigti žemiškąją kelionę, o apdraustąją sumą palikti mylimiesiems. Čia Kin Fo turėjo padėti jo mokytojas Vangas. Bet po kurio laiko paaiškėja, kad Kin Fo ne bankrutavo, o priešingai – net praturtėjo, nes firma, paskelbusi apie savo žlugimą, supirko atpigusias akcijas. Dabar mirti nebebuvo prasmės, todėl Kin Fo, saugomas dviejų draudimo kompanijos agentų, nori pasislėpti nuo Vango, kuris pažadėjo jį nužudyti, – mat Vangas dingo iš namų ir pasiėmė raštelį. Turtuolis klajoja po visą Kiniją, kol galiausiai viskas laimingai baigiasi.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą