Jeigu reiktų apibūdinti „Skambutį“ trimis žodžiais, tai – kvapą gniaužiantis detektyvas. Tačiau „Skambutis“ – ne šiaip sau intriguojanti mįslė. Japonų Stivenu Kingu vadinamas K. Suzukis sukūrė tai, ko gali pavydėti pats amerikiečių siaubo meistras. Tai knyga, įkvėpusi kultinį siaubo fenomeną: tris nepaprastai populiarius tęsinius („Spiralė“, „Kilpa“, „Gimimo diena“), penkias ekranizacijas gimtojoje Japonijoje, dvi – Amerikoje (2005-aisiais kinuose pasirodė „Skambutis 2“). O ką jau kalbėti apie Azijoje ir visame pasaulyje populiarius televizijos serialus, kompiuterinius žaidimus ir komiksus.
...Keturiems paaugliams atsitiktinai į rankas patenka keisto ir iš pirmo žvilgsnio nerišlaus turinio vaizdajuostė. Praėjus septynioms dienoms po vaizdajuostės peržiūros visas ketvertukas paslaptingai miršta... Jaunas žurnalistas ir jo draugas universiteto dėstytojas ima tirti šį keistą įvykį. Blogiausia, kad jie taip pat žiūrėjo vaizdajuostę. Ar mirtis ištiks juos lygiai po savaitės? Laikas staiga tampa aukso vertės.
„Skambutis“ turėtų vienodai patikti ir tiems, kurie matė ekranizacijas, ir tiems, kurie nieko nežino apie šią epopėją. Visų pirma todėl, kad tai visiškai savarankiški ir nepaprastai įdomūs kūriniai, nagrinėjantys išties bauginančias problemas: kokias ligas ar mirtį sėjančius virusus, gebančius sunaikinti civilizaciją, gali pagimdyti paprasta žmogaus neapykanta.
Tai mano pirmoji skaityta detektyvų žanro knyga parašyta Japonų rašytojo. Nelabai noriu atskleisti jos turinio, nors kas matė filmą ar girdėjo apie filmą „Skambutis“, jau daugmaž žino apie ką ji yra. Esmė ta, kad Japonijoje atsiranda vaizdajuostė, kurią pažiūrėjus po septynių dienų mirštama, jei neįvykdomos atitinkamos sąlygos vaizdajuostės pabaigoje. Deja taip jau atsitinka, kad žurnalistui Asakavai pakliuvusioje vaizdajuostėje ištrinta ta dalis, kuri skelbia kaip išvengti mirties. Taigi žurnalistas turi tik septynias dienas išaiškinti vaizdajuostės paslaptį. Šiaip filmo nesu matęs, o ir prieš imdamas skaityti buvau girdėjęs tik kažką apie vaizdajuostę. Ir tai buvo puiku, nes knygos pradžioje gan detaliai sekiau įvykius, o vaizduotė pati darė savo darbą – knyga pasirodė baisesnė nei yra iš tikrųjų. Vėliau apsipratus su siužetu ir pamačius, kad čia nėra nieko baisaus, kiek nurimo jausmai. Kadangi jau perskaičiau knygą, galiu pasakyti, kad ji nėra baisi, nors įtampos, skubėjimo, bei gręsiančios mirties jausmo čia tikrai nemažai. Asmeniškai man labiau norėjosi to „supernatural“ efekto, daugiau mistikos, kokių velnių ir pan. Knygos pradžioje paminėti velniai (kaukė) suveikė kaip mygtukas įjungiantis baimės jausmą, tačiau vėliau tas paranormalių jėgų elementas kiek aprimsta ir pasirodo tik romano pabaigoje. Tas kiek nuliūdino. Herojai labai ryškūs, detalūs ir skirtingi. Asakava vaizduojamas kaip panikuotojas, o štai jo kolega Takajama – kiek pasyvesnė, storžieviškesnė persona. Šiaip pakankamai įdomi ir intriguojanti knyga, kurios pratęsimą ateityje dar būtinai skaitysiu. Taip pat reikėtų pagirti ir knygos pabaigą, t. y. pačios vaizdajuostės esmę, kodėl ji buvo sukurta ir koks jos tikslas. Įdomu bus paskaityti istorijos pratęsimus. Kiek žinau jau yra parašytos berods penkios knygos. Lietuvių kalba prieinamos tik trys.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą