Iš pradžių ji drasko sienas, kol susikruvina pirštus. Aklina tamsa, nė vieno daikto. Iš kambario nėra vilties pasprukti. Nėra pagal ką skaičiuoti laiką, dienas, savaites, metus. Bet ji prisiekia sau neišprotėti. Ji nesuteiks pagrobėjams pasitenkinimo anksčiau, nei ją užklups mirtis.
Kolegoms iš žmogžudysčių skyriaus įsipykęs Kopenhagos detektyvas Karlas Mjorkas perkeliamas į naujai sukurtą „Q skyrių“ neišspręstoms byloms tirti. Pirma į rankas patekusi beviltiška byla – politikės Meretės Lingard, kuri dingo prieš penkerius metus. Visi sako, kad moteris seniai mirusi. Visi tvirtina, kad tai tik laiko gaišimas. Bet Karlui neatrodo, kad jie teisūs...
Balsas tamsoje niūrus, iškraipytas ir negailestingas. Jis sako, kad moters kančios baigsis, kai ji atsakys į vieną paprastą klausimą. Tą, kurį pati sau uždavė milijoną kartų: UŽ KĄ VISA TAI?
Super knyga. Man patiko joje absoliučiai viskas. Iš pradžių žiūrėjau kiek skeptiškai, visgi rašytojas man buvo naujas. Knyga atrodė kiek šabloniška, lyg parašyta pagal vadovėlį. Aha turi būti prisiminimų, aha turi būti savipisos, kokia vaikystės trauma ar pan. ir t. t. Labai klišinė knyga pasirodė. Lyg viskas būtų daroma, kad įtikti skaitytojui. Tačiau kaip bebūtų, viskas pasiteisino su kaupu. Tai rodo ir tarptautinio bestselerio titulas. Pasikartosiu, patiko viskas. Veikėjai, vietos, tyrimas. Knyga kaip gaivaus vėjo gūsis tarp šiuolaikinių detektyvų. Man patiko klasikinis rašymo stilius, kai veiksmas pateikiamas vieno ar dviejų asmenų akimis, o ne galybe, kas būdinga skandinaviškiems detektyvams. Tyrimas vyksta palengva, pateikiant visus reikšmingus faktus ir užuominas, leidžiant suvirškinti visą gautą informaciją. Ne karto nekilo papildomų klausimų ar norėjosi kažką pakartotinai persiskaityti. Patiko pagrindinio veikėjo minčių srautas, visa ką jis mąsto ir galvoja. Reikėtų pasakyti, kad labai kandžios ir tikslios mintys. Kaip knygoje įkišta dar keletas šalutinių bylų, kurios kiek prablaško ir atgaivina. Patiko tas klasikinio detektyvo elementas, kad turi būti pagrindinis tyrėjas ir kitas asmuo, kiek kvailokas padėjėjas, kuris visai kaip ir skaitytojas bando suvirškinti visą informaciją. Tik šį kartą kyla klausimas, kuris iš veikėjų būtent tas kvailasis? Gal ne vienas? Man patiko kaip išlaikyta intriga iki paskutinių knygos puslapių, kaip ji artinasi ir telkiasi kaip lietaus debesys. Į knygos galą tiek išauga, kad net temsta akyse ir ūžia ausyse. Baigiau nagus iki kraujo nusigraužti. Man patiko kaip pavaizduoti veikėjai, o kaltininkai paimti ne kažkur iš oro, o gerai viską apgalvojus. Viskas tikrai apgalvota iki mažiausių detalių. Norėjosi skaityti ir skaityti. Pabaiga jaudinanti, net ašarą privertė išspausti. Keista tik kad kaltininkai pakankamai lengvai atsipirko. Teisybės tikrai nėra. Už tokį pasityčiojimą iš žmogaus reikėtų skirti įkalinimą iki gyvos galvos. Būtinai skaitysiu ir kitas Q departamento knygas. Įdomūs veikėjai, daug veiksmo, intriguojantis tyrimas, ko dar galima norėti iš detektyvo?
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą