Kai žavi trisdešimtmetė paryžietė mokslininkė Diana Tiberž Tailande įsisūnija berniuką, ji nė nenumano, kokie košmarai jos laukia. Kraupi autoavarija, kiti paslaptingi įvykiai, keistos ir žiaurios žmogžudystės. Tiesos paieškos ją nuveda į Mongolijos taigą, pas šamanus. Į akmenų sinodą. Atsiveria siaubinga Atominio centro praeitis... Žmogaus ir gamtos dvasios vienis. Kokį vaidmenį tame siaubingame chaose vaidina jos įsūnis?
Akmenų sinodas nukelia skaitytoją prie fantastikos krantų, tačiau išsaugo kvapą gniaužiančią detektyvo su žmogžudystėmis ir keistais reiškiniais estetiką, skaitytojams gerai pažįstamą iš leidyklos „Baltos lankos“ serijoje „Savaitgalio detektyvas“ išleistų romanų „Purpurinės upės“ ir „Juodoji linija“.
Net keista, kaip stipriai gali skirtis dvi to paties autoriaus knygos. Kai perskaičiau Granžė „Juodoji linija“, pagalvojau „va čia tai bomba“. Bet to paties autoriaus knyga „Akmenų sinodas“, tai lengvai sakant šiaip sau. Nežinau, gal keistai skaitėsi tas visas antgamtinių reiškinių reikalas, nors autorių neoriginaliu tikrai nepavadinsi. Knygoje pasakojama, kaip viena moteris įsivaikina mažą, rytietiškų bruožų berniuką. Deja jų laimė trunka ne tiek jai ilgai. Netrukus jie patenka į stiprią avariją, po kurios berniukas ištinkamas komos, yra stipriai sužeistas. Įvykiai dar labiau susipainioja, kai daktaras bandęs padėti vaikui pasitelkęs akupunktūra, randamas nužudytas. Motina ima įtarinėti negerus dalykus. Ji ima galvoti, kad avarija galėjo būti ne atsitiktinė. Viskas tampa dar labiau komplikuota, kai paaiškėja, kad vaikas yra kilęs kažkur iš Sibiro ir galbūt turi aiškiaregio gebėjimų. Vėliau motina išvyksta į laboratoriją kažkur Sibire, Mongolijos taigoj, kur buvo tyrinėjami paranormalūs reiškiniai, kankinami ir kalinami vietiniai šamanai. Gan keista knyga, su dar keistesne pabaiga. Tiesa joje randame nemažai Granžė būdingų bruožų: kelionių į svetimus kraštus, neaiškių mirčių, kraujo (tiesa šioj knygoj jo sakyčiau mažoka), neeilinio siužeto. Visgi knyga nuvylė būtent tuo pačiu, kiek pasakišku siužetu. Knygos gale žmonės virto gyvūnais? Ar aš čia kažko nepagavau? Gal blogiausia kad su „Juodoji linija“ aš šiam rašytojui užkėliau per aukštą kartelę, nežinau. Vietos aprašymai neįtikino, herojai pasirodė blankūs, o siužetas neįtraukiantis, nors greitas ir pulsuojantis. Kažkur skaičiau kažkieno išreikštą nuomonę, kad galbūt su šia knyga Granžė bandė paeksperimentuoti su šiek tiek kitokiu jam žanru. Galbūt tai yra tiesa, nors, mano nuomone, jam tai nelabai gavosi. Patarčiau jam labiau susitelkti ties jo kruvinaisiais detektyvais, atsiduodančiais trupučiu beprotybės.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą