„Tamsumos“ ~ Gillian Flynn

„Tamsumos“ (Gillian Flynn, 2014 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Ryškiame, įtaigiame, kupiname nuojautų detektyviniame romane „Tamsumos“, kaip ir garsiame G. Flynn bestseleryje „Dingusi“, atsiskleidžia neprilygstamas rašytojos talentas pinti detektyvinių įvykių seką su psichologiniais žmonių paveikslais. Autorė, meistriškai jungdama dvi pasakojimo linijas, veda skaitytoją dygliuotu keliu, o kuriama įtampa tokia stipri, kad sunku nuspręsti, kurį siužeto įvykį rūpi sužinoti labiau.

Libės Dei motina ir dvi vyresnės seserys buvo nužudytos savo namuose, šeimos ūkyje. Būtent dėl septynmetės Libės liudijimo penkiolikametis jos brolis Benas atsidūrė už grotų iki gyvos galvos.

Po dvidešimt ketverių metų Libei taip striuka su pinigais, kad ji sutinka susitikti su Žudymo klubo nariais – tikrų nusikaltimų gerbėjais, narstančiais garsiausias bylas. Libė patiria šoką sužinojusi, kad dauguma klubo narių netiki Beno kalte, kad, jų nuomone, tikrasis žudikas iki šiol mėgaujasi laisve. Iš pat pradžių Libę domina tik galimybė susižerti gražaus pinigėlio pardavinėjant senus šeimos daiktus kaip suvenyrus gerbėjams. Bet įsitraukus į klubo tyrimą ji ima abejoti, ką iš tikrųjų mačiusi, o ko gal ir nemačiusi aną tragedijos naktį.

Džilijana Flin yra rašytoja, scenaristė, komiksų kūrėja ir buvusi televizijos kritikė iš JAV. Literatūros gerbėjams ji geriausiai žinoma, kaip knygų „Aštrūs pjūviai“, „Tamsumos“ ir „Dingusi“ autorė. Savo nestandartiniu literatūriniu mąstymu ji pakerėjo ne tik ištikimus savo knygų gerbėjus, bet net ir kelis garsius autorius, tarp kurių patenka ir žymusis Stivenas Kingas! Pastarasis apie rašytoją atsiliepė, kaip apie „rimtą reikalą, aštrią, kandžią, meistriškai makabrišką ir įtikinamai pasakoti gebančią kūrėją“. Knygoje „Tamsumos“ Džilijana sumaniai supina pagrindinės veikėjos Libės šeimos tragediją, įvairių asmenų prisiminimus, ir skaudžias, tačiau būtinas įveikti vaikystės, traumas. Romane rašytoja kalba apie atminties ydas, melą ir visą ką naikinantį blogį... Libė tikrai nėra labai laiminga mergina, tokia ji niekada ir nebuvo. Joje yra kažkas ciniško ir negražaus, kažkas tamsaus ir liūdno. Libė buvo septynerių, kuomet mama ir dvi jos seserys buvo nužudytos šėtoniškų apeigų metu. Būtent ji apkaltino savo brolį Beną įvykdžius šį baisų nusikaltimą, po ko jis buvo pasodintas į kalėjimą iki gyvos galvos. Po dvidešimt ketverių metų Benas vis dar sėdi cypėje, o Libė gyvena už labdaros organizacijų surinktus pinigus. „Žudimo klubas“ – slapta „nusikaltimų fetišistų“ draugija, siekianti įminti vieną ar kitą pamirštą nusikaltimą. Jie yra įsitikinę Beno nekaltumu ir tą siekia įrodyti Libei. Grupės nariai kelia daug abejonių, jie mėgsta manipuliuoti žmonėmis, dažnai nuklysta į iškreiptas, su realybe visiškai nesiderinančias, fantazijas. Jie pasiūlo Libei pinigų už tai, kad ši „grįžtų“ į praeitį ir surastų tiesą! Taip prasideda skausminga merginos prisiminimų paieška, per kurią iš gilių užkaborių į paviršių Libė ištrauks labai baisias paslaptis... Knyga „Tamsumos“ yra bene geriausias Džilijanos Flin romanas! Jame autorė kalba apie trisdešimt dvejų metų Libę Dei, kuri norėdama užsidirbti pinigų, o kartu ir sudėti visus taškus ant „i“ leidžiasi į skaudžių atsiminimų paiešką. Ši merginą nukelia ne tik į atokų striptizo klubą Misūryje, apleistą Oklahomos turistų miestelį, pavojingų atliekų sąvartyną, bet ir į 1985-tų metų sausio antrą dieną, kada jos šeima buvo išžudyta! Su kiekvienu puslapiu tiek skaitytojas, tiek Libė čia eis tiesos keliu, kuris ne tik ves ją lygi baisios kulminacijos, bet ir link tiesos, kurią ji tiesiog privalės išsiaiškinti. Šioje knygoje Libė turės peržiūrėti savo praeitį: suvokti ką ji matė tą lemtingą naktį ir ko ji visiškai nematė. Tai ką ji pamatys ne tik sukels jai didelį skausmą, bet netgi pasikėsins į jos pačios gyvybę! Manau visi psichologinių detektyvų skaitytojai pamils šią knygą, ypač tie, kurie mėgsta nešvarą, kraują ir nepilnamečių keliamas baisumus. Aš ją perskaičiau, ji man patiko ir aš ją atsiminsiu tikrai labai ilgai.

„Aštrūs pjūviai“ ~ Gillian Flynn

„Aštrūs pjūviai“ (Gillian Flynn, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Psichologiniame trileryje Gillian Flynn naujai pažvelgia į „nedarnios šeimos“ sąvoką. Laikraščio korespondentė Kamilė Priker išvyksta pirmam rimtam reportažui į gimtąjį Vind Gapą, kai viena po kitos nužudomos dvi paauglės. Nors vietinė policija ir tyrėjas tvirtina, kad žudikas – prašalaitis, Kamilė įsitikinusi, kad jis vietinis. Apklausdama senus pažįstamus ir atvykėlius, ji nejučia prisimena savo nelaimingą vaikystę, pamažu atskleisdama šeimos paslaptis, tokias pat pasibaisėtinas, kaip ir randais išmargintas jos kūnas. Autorei sumaniai vedžiojant apgaulingais keliais, įtampa palengva auga, kol pasiekia kraupią ir įsimintiną atomazgą.

Nors romanas „Aštrūs pjūviai“ negali pasigirti labai AŠTRIAIS siužeto vingiais, dideliu veiksmu ir prikaustančia įtampa, visgi jis yra toks nekasdieniškas ir unikalus, kad patiks kiekvienam gero psichologinio trilerio mėgėjui... Tik pagalvokite, kas gali būti baisiau už pasmaugtą mažą mergaitę? Pamirštas Misūrio miestelis Vind Gapas vis dar neatsigavo po žiaurios žmogžudystės, kai įvyko kita, tokia pat baisi ir nesuprantama. Kodėl abi aukos yra mažos mergaitės? Kodėl žudikas ištraukė joms beveik visus dantis? Vind Gape užaugusiai Čikagos žurnalistei Kamilei Priker šios žmogžudystės yra tik dar viena kasdienė užduotis. Visgi tai, kas iš pradžių atrodė kaip karjeros galimybė, ilgainiui įgyja daug lemtingesnę ir tragiškesnę formą. Juk Kamilė vaikystėje taip pat nurijo daug karčių ašarų, po ko tapo apsėsta raidėmis ir iš jų sudarytais žodžiais. Ką slepia šios dvi žmogžudystės ir kas dėl jų kaltas mes, žinoma, sužinosime tik pačioje knygos pabaigoje. Na o kol ją pasieksime grįžkime šiek tiek į pradžią, į 2006-tus metus, kada romanas „Aštrūs pjūviai“ ir buvo parašytas. Juk būtent jis tapo pirmuoju rašytojos išleistu romanu ir davė pradžią tam, ką mes visi vadiname „sėkmingu laipteliu aukštyn“. Nuo šios knygos parašymo rašytoja nebepalieka ne tik bestselerių viršūnių, bet ir savo skaitytojų galvų. Net pats garsusis Stivenas Kingas pagyrė autorės darbą, pasakydamas, kad jam: „buvo baisu perskaityti paskutinius trisdešimt puslapių...“. Romanas „Aštrūs pjūviai“ kalba apie vaikiškas tragedijas, apie meilės trūkumą ir skaudžius praeities prisiminimus. Pastaruosius rašytoja pateikia paprastai ir sklandžiai, tačiau kartu ir labai vaizdingai, it ištarus kokį burtažodį. Mažas Amerikos provincijos miestelis čia yra vaizduojamas labai tikroviškai, dėl ko skaitytojas persismelkia jo dvasia ir istorija it vietinis gyventojas. Knygoje pagrindinė veikėja Kamilė turi ne tik išaiškinti du smurtinius nusikaltimus, bet ir yra priversta kapstysis savo pačios praeityje, kuri tikrai nėra labai džiaugsminga. Tokiu būdu ji ne tik susiduria su savo paties demonais, bet ir su tragedija, įvykusia prieš daug, daug metų. To rezultatas – nepamirštamas, jaudinantis ir įžūliai grėsmingas detektyvas, kurį perskaityti privalo kiekvienas trilerių gerbėjas!

„Dingusi“ ~ Gillian Flynn

„Dingusi“ (Gillian Flynn, 2013 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Penktųjų vestuvių metinių dieną dingsta Niko žmona Eimė. Namuose likę grumtynių ženklų, ir Nikas tampa pagrindiniu įtariamuoju. Prasideda ir tai, kad jis nėra atviras su policija, o Eimės bylai užtrukus ne vieną savaitę randama vis daugiau jį juodinančių įkalčių. Tačiau Nikas ir toliau tvirtina esąs nekaltas.

Pakaitomis pateikdama Niko ir Eimės požiūrį rašytoja kuria netvarų pasaulį, kuris keičiasi su kiekvienu skyriumi.

Kaip tik tada, kai „Dingusios“ siužetas darosi vis netikėtesnis ir šiurpesnis, autorė prabyla apie tai, kokie silpni yra vyrų ir moterų galios santykiai ir kaip dažnai poros būna priklausomos nuo to, ko negali valdyti.

Na ką, imu ir aš į rankas taip plačiai vienų išliaupsintą ir, atvirkščiai, kitų išpeiktą knygą „Dingusi“, parašytą Amerikiečių rašytojos Gilijanos Flin ir jau spėjusios sulaukti romano ekranizacijos didžiuosiuose kino ekranuose.

Prieš kažką plačiau šnekant, visu pirma norėčiau trumpai nupasakoti patį romano siužetą ir knygos esmę. Kiek teko skaityti apžvalgų iki knygos perskaitymo, ne vienas apžvalgininkas konkrečiai neparašė apie ką knyga. Ta padaryti tikrai nėra lengva, mat romanas išties išskirtinis, bet įmanoma.

Knygoje pasakojama istorija kaip penktųjų vestuvių metinių dieną dingsta Niko žmona Eimė. Atvykęs į namus vyras randa atdaras lauko duris, katiną kieme ir grumtynių pėdsakus svetainėje. Atrodo paprasta kaip du kart du, tačiau patį knygos išskirtinumą sudaro ne pats dingimas, o gan keistas pasakojimo stilius. Jis pateikiamas pakaitomis tai vyro Niko, tai žmonos Eimės akimis. Niko pasakojimas pateikia įvykius daugiausia jau po žmonos dingimo, kitaip sakant dabartį, kur jis ieško žmonos, o kartu seka žaidimo „lobių medžioklė“ pėdsakais, kurį jo žmona sugalvodavo kiekvienų metinių metu. Greitai paaiškėja, kad iš pažiūros nekaltas žaidimas kuo toliau jį sekant, atskleidžia vis daugiau vyro išdavysčių, kurias vyras bandė nuslėpti nuo žmonos ir nenutuokė ją jas žinant. Na o žmonos Eimės pasakojimas pateikiamas dienoraščio forma nuo poros vedybų iki paskutiniųjų dienų kai ji dingo. Čia ji pasakoja kaip susipažino su vyru, kaip šventė ankstesnes vestuvių metines, kaip bankrutavo jos tėvai, kaip ji su vyru persikėlė į vyro gimtąjį miestelį, kaip ji užsimanė vaikų ir pan. ir t. t.

Knyga yra psichologinis trileris, tad romano esmę čia sudaro ne pati paieška ar nusikaltimas, o žmonių santykiai, šiuo atveju poros Niko ir Eimės. Santykiai pateikiami iš abiejų veikėjų perspektyvos, tad dažnai buvo galima palyginti skirtingų veikėjų požiūrius ir ieškoti santykių nesusipratimų ištakų. Įdomiausia romano dalis ta, kad skaitydamas ir sekdamas siužetą, bandai įžvelgti, kas iš pažiūros idealiuose santykiuose buvo ne taip, kas buvo tas „blogiukas“ viską sugriovęs ir kas kaltas dėl pačios Eimės dingimo. Ar ja atsikratė neiškentęs jos vyras, ar ji pati pabėgo inscenizuodama pagrobimą? Su kiekvienu skyreliu aiškėja vis daugiau tamsių paslapčių, atskleidžiančių tiek vieno, tiek kito veikėjo slaptąją pusę: Nikas turi meilužę, o Eimė draugę apie kurią vyras nieko nežinojo; Nikas turi išeikvotą banko sąskaitą, o Eimė bandė įsigyti ginklą; Nikas apdraudė žmoną didele pinigų suma, o Eimė buvo nėščia ir t. t. ...paslaptys liejasi lyg iš kiauro kibiro.

Perskaičius pirmąją ir pasiekus antrąją knygos dalį, mes pagaliau pradedame gauti atsakymus į iškilusius klausimus ir tas yra pačiu laiku, nes siužetas jau buvo pradėjęs pabosti ir šiek tiek kelti nuobodulį. Jei pirmojoje knygos dalyje mes simpatizavome Eimei ir pykom ant Niko, tai antroji knygos dalis pakeičia mūsų nuomonę ir verčia suabejoti mūsų simpatijomis. Klausimas „Kas gi čia vyksta?“, atsiradęs tik pradėjus skaityti knygą ir vėl sugrįžta. Ar kas nors knygoje sako tiesą? Mes nežinome kuo tikėti ir tas tampa pagrindine romano varomąją jėga, kuri verčia kuo greičiau pasiekti knygos atomazgą.

Jei reikėtų įvertinti knygą labai kategoriškai, tai turiu pasakyti, kad tai sunkiai galėčiau padaryti. Ji man nei patiko, nei nepatiko. Pasakojimas lyg ir išskirtinis, tačiau apie 450 puslapių nesibaigiančių intrigų tikrai kiek per daug. Siužetas man priminė Karinos Alvtegen knygas, tik Alvtegen rašo kiek glausčiau, dėl ko knygos ne taip prailgsta. Paprieštarausiu sau ir pasakysiu, kad visgi knyga labiausiai patraukia ne pačiu dingimu ir net ne pasakojimo stiliumi, o tuo, kaip ji detaliai ir tiksliai pavaizduoja žmonių vedybinius santykius, parodo ką reiškia kai kažką myli, ką reiškia kai meilė išblėsta, ką reiškia, kai santykiai nuo pat pradžių buvo pagrįsti melu ir ką reikia daryti ar nedaryti norint viską pakeisti. Čia neturėtų būti Niką palaikančios pusės, lygiai kaip ir neturėtų būti Eimę palaikančios pusės. Abu Herojai kalti, visai kaip ir bet kurių santykių ir nesusipratimų priežastimi būna visi jos dalyviai. Nelabai supratau ką rašytoja norėjo pasakyti „tokių“ santykių pavyzdžiu (jei šokiruoti, tai jai pavyko), viena ką galiu pasakyti – geriau neatsidurti situacijoje aprašytoje knygoje. Na o sociopatų tai pilnas visas pasaulis ir jų gyvenime neišvengsi.


Daugelis skaitytojų supeikė knygos pabaigą, o man ji visai patiko. Rašytoja tarsi paliko daugtaškį ir leido skaitytojui pačiam užbaigti istoriją, kaip jam atrodo geriausia.

Pabaigai pasakysiu, kad knyga tikrai ne kiekvienam, bet kaip romanas, kuriame vos keli veikėjai ir kuriame beveik jokio veiksmo, jis yra pakankamai neblogas ir įtraukiantis. Džiaugiuosi, kad jį perskaičiau, bet kartu džiaugiuosi, kad jo nepirkau, o tik skolinausi.