Penktųjų vestuvių metinių dieną dingsta Niko žmona Eimė. Namuose likę grumtynių ženklų, ir Nikas tampa pagrindiniu įtariamuoju. Prasideda ir tai, kad jis nėra atviras su policija, o Eimės bylai užtrukus ne vieną savaitę randama vis daugiau jį juodinančių įkalčių. Tačiau Nikas ir toliau tvirtina esąs nekaltas.
Pakaitomis pateikdama Niko ir Eimės požiūrį rašytoja kuria netvarų pasaulį, kuris keičiasi su kiekvienu skyriumi.
Kaip tik tada, kai „Dingusios“ siužetas darosi vis netikėtesnis ir šiurpesnis, autorė prabyla apie tai, kokie silpni yra vyrų ir moterų galios santykiai ir kaip dažnai poros būna priklausomos nuo to, ko negali valdyti.
Na ką, imu ir aš į rankas taip plačiai vienų išliaupsintą ir, atvirkščiai, kitų išpeiktą knygą „Dingusi“, parašytą Amerikiečių rašytojos Gilijanos Flin ir jau spėjusios sulaukti romano ekranizacijos didžiuosiuose kino ekranuose.
Prieš kažką plačiau šnekant, visu pirma norėčiau trumpai nupasakoti patį romano siužetą ir knygos esmę. Kiek teko skaityti apžvalgų iki knygos perskaitymo, ne vienas apžvalgininkas konkrečiai neparašė apie ką knyga. Ta padaryti tikrai nėra lengva, mat romanas išties išskirtinis, bet įmanoma.
Knygoje pasakojama istorija kaip penktųjų vestuvių metinių dieną dingsta Niko žmona Eimė. Atvykęs į namus vyras randa atdaras lauko duris, katiną kieme ir grumtynių pėdsakus svetainėje. Atrodo paprasta kaip du kart du, tačiau patį knygos išskirtinumą sudaro ne pats dingimas, o gan keistas pasakojimo stilius. Jis pateikiamas pakaitomis tai vyro Niko, tai žmonos Eimės akimis. Niko pasakojimas pateikia įvykius daugiausia jau po žmonos dingimo, kitaip sakant dabartį, kur jis ieško žmonos, o kartu seka žaidimo „lobių medžioklė“ pėdsakais, kurį jo žmona sugalvodavo kiekvienų metinių metu. Greitai paaiškėja, kad iš pažiūros nekaltas žaidimas kuo toliau jį sekant, atskleidžia vis daugiau vyro išdavysčių, kurias vyras bandė nuslėpti nuo žmonos ir nenutuokė ją jas žinant. Na o žmonos Eimės pasakojimas pateikiamas dienoraščio forma nuo poros vedybų iki paskutiniųjų dienų kai ji dingo. Čia ji pasakoja kaip susipažino su vyru, kaip šventė ankstesnes vestuvių metines, kaip bankrutavo jos tėvai, kaip ji su vyru persikėlė į vyro gimtąjį miestelį, kaip ji užsimanė vaikų ir pan. ir t. t.
Knyga yra psichologinis trileris, tad romano esmę čia sudaro ne pati paieška ar nusikaltimas, o žmonių santykiai, šiuo atveju poros Niko ir Eimės. Santykiai pateikiami iš abiejų veikėjų perspektyvos, tad dažnai buvo galima palyginti skirtingų veikėjų požiūrius ir ieškoti santykių nesusipratimų ištakų. Įdomiausia romano dalis ta, kad skaitydamas ir sekdamas siužetą, bandai įžvelgti, kas iš pažiūros idealiuose santykiuose buvo ne taip, kas buvo tas „blogiukas“ viską sugriovęs ir kas kaltas dėl pačios Eimės dingimo. Ar ja atsikratė neiškentęs jos vyras, ar ji pati pabėgo inscenizuodama pagrobimą? Su kiekvienu skyreliu aiškėja vis daugiau tamsių paslapčių, atskleidžiančių tiek vieno, tiek kito veikėjo slaptąją pusę: Nikas turi meilužę, o Eimė draugę apie kurią vyras nieko nežinojo; Nikas turi išeikvotą banko sąskaitą, o Eimė bandė įsigyti ginklą; Nikas apdraudė žmoną didele pinigų suma, o Eimė buvo nėščia ir t. t. ...paslaptys liejasi lyg iš kiauro kibiro.
Perskaičius pirmąją ir pasiekus antrąją knygos dalį, mes pagaliau pradedame gauti atsakymus į iškilusius klausimus ir tas yra pačiu laiku, nes siužetas jau buvo pradėjęs pabosti ir šiek tiek kelti nuobodulį. Jei pirmojoje knygos dalyje mes simpatizavome Eimei ir pykom ant Niko, tai antroji knygos dalis pakeičia mūsų nuomonę ir verčia suabejoti mūsų simpatijomis. Klausimas „Kas gi čia vyksta?“, atsiradęs tik pradėjus skaityti knygą ir vėl sugrįžta. Ar kas nors knygoje sako tiesą? Mes nežinome kuo tikėti ir tas tampa pagrindine romano varomąją jėga, kuri verčia kuo greičiau pasiekti knygos atomazgą.
Jei reikėtų įvertinti knygą labai kategoriškai, tai turiu pasakyti, kad tai sunkiai galėčiau padaryti. Ji man nei patiko, nei nepatiko. Pasakojimas lyg ir išskirtinis, tačiau apie 450 puslapių nesibaigiančių intrigų tikrai kiek per daug. Siužetas man priminė Karinos Alvtegen knygas, tik Alvtegen rašo kiek glausčiau, dėl ko knygos ne taip prailgsta. Paprieštarausiu sau ir pasakysiu, kad visgi knyga labiausiai patraukia ne pačiu dingimu ir net ne pasakojimo stiliumi, o tuo, kaip ji detaliai ir tiksliai pavaizduoja žmonių vedybinius santykius, parodo ką reiškia kai kažką myli, ką reiškia kai meilė išblėsta, ką reiškia, kai santykiai nuo pat pradžių buvo pagrįsti melu ir ką reikia daryti ar nedaryti norint viską pakeisti. Čia neturėtų būti Niką palaikančios pusės, lygiai kaip ir neturėtų būti Eimę palaikančios pusės. Abu Herojai kalti, visai kaip ir bet kurių santykių ir nesusipratimų priežastimi būna visi jos dalyviai. Nelabai supratau ką rašytoja norėjo pasakyti „tokių“ santykių pavyzdžiu (jei šokiruoti, tai jai pavyko), viena ką galiu pasakyti – geriau neatsidurti situacijoje aprašytoje knygoje. Na o sociopatų tai pilnas visas pasaulis ir jų gyvenime neišvengsi.
Daugelis skaitytojų supeikė knygos pabaigą, o man ji visai patiko. Rašytoja tarsi paliko daugtaškį ir leido skaitytojui pačiam užbaigti istoriją, kaip jam atrodo geriausia.
Pabaigai pasakysiu, kad knyga tikrai ne kiekvienam, bet kaip romanas, kuriame vos keli veikėjai ir kuriame beveik jokio veiksmo, jis yra pakankamai neblogas ir įtraukiantis. Džiaugiuosi, kad jį perskaičiau, bet kartu džiaugiuosi, kad jo nepirkau, o tik skolinausi.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą