Mėnesienos šviesoje vaikinas buvo parpuolęs ant kelių.
– Pone Arčeri, jie jį užmušė, – pasakė jis. – Jie jį nušovė ir apipylė benzinu.
Šaltoje Kalifornijos dykynėje Arčeris neberado žodžių tiems dalykams paaiškinti. Pirmąkart susitikęs su Sloukamų šeima, jis buvo įtrauktas į keistus įvykius. Beveik pamišusi moteris, dėmesį traukianti paauglė, skystablauzdis vyras... Lu Arčeris mėgina spręsti šeimos problemas, patiria nuotykį su gražia, bet amoralia moterimi ir šiek tiek pavėluoja, kad užkirstų kelią žmogžudysčių grandinei.
Modė Sloukam nusamdo privatų detektyvą Lu Arčerį, kad šis išaiškintų, kas atsiuntė jos vyrui ją šmeižiantį laišką, kurį, ji, laimei, spėjo perimti. Deja, Arčeriui nespėjus nieko sužinoti. Modės vyro motina ir visų šeimos pinigų valdytoja, nuskęsta baseine. Taigi sekliui tenka ieškoti ne tik šantažisto, bet dar ir žmogžudžio.
Tai jau trečioji mano skaityta Roso Makdonaldo knyga. Ankstesnėse dviejose mano skaitytose knygose privatus detektyvas Lu Arčeris tirdavo bylas, kurių esmė slėpdavosi praeityje. Čia jis seka šviežiais nusikaltėlio pėdsakais ir, atrodo, tas turėtų intriguoti skaitytoją. Tas taip ir yra, tik siužetas man pasirodė kiek per painus. Arčeris kažkur važinėja, kažką seka, kažką klausinėja, kitaip sakant užsiima tuo, ką moka daryti geriausiai, bet didesnę knygos dalį negalėdavau suprasti kam to reikia ir kur link tai veda. Atrodo lyg herojus eitų paskui iš anksto pasirašytą scenarijų, numatydamas kažką į priekį, ko pačiam skaitytojui suprasti neduota. Kiekvieną kartą baigęs skaitymą, o vėliau paėmęs tęsti, niekaip neatsirinkdavau ties kuo sustojau, o tas dar labiau didindavo jausmą, kad aš, skaitytojas, esu paliktas kažkur toli už borto. Gaila, nes šio žanro knygose taip neturėtų būti. Aišku tas atotrūkio jausmas jaučiamas ne visada, o į knygos galą viskas po truputį ima ryškėti, išryškinant visai neblogą istoriją, kur susipina šeimos paslaptys, nuodėmės, pinigai ir pan.
Apžvelgdamas ankstesnes rašytojo knygas aš esu rašęs, kad po Raimondo Čandlerio, Rosas Makdonaldas yra vienas geresnių amerikietiškojo „kietojo“ detektyvo atstovų. Šio teiginio neatsisakau net ir po šios, ne visai vykusios, knygos.
Iš pažiūros viskas lyg ir tipiška: herojaus kalba kieta, elgesys kietas, blogiukų kumščiai kieti, moterys suktos, nemalonumų daug ir t. t. ir pan. Bet Makdonaldas puikiai pritraukia skaitytoją detalesniu pasakojimu ir kalba, o labiausiai herojumi, kuriam nenusispjaut. Šioje knygoje Arčeris imasi aiškintis nusikaltėlį niekieno neprašytas, net kai policininkams tai šviečia vienodai. Tiesiog jam patinka tiesa ir jis nori ją atskleisti.
Romanas skaitėsi sunkiausiai iš visų skaitytų rašytojo knygų ir jei aš būčiau pradėjęs pažintį su rašytoju nuo šios knygos, tai greičiausiai ties ja ir būčiau apsistojęs. Visgi džiaugiuosi, kad ją perskaičiau, nes tai ta knyga, kuri gan gerai parodo ko yra verti amerikietiški „kietojo“ detektyvo žanro kūriniai.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą