It is now six years since the secret disaster at Jurassic Park, six years since the extraordinary dream of science and imagination came to a crashing end – the dinosaurs destroyed, the park dismantled, and the island indefinitely closed to the public.
There are rumors that something has survived...
Laukęs laukęs, bet taip ir nesulaukęs knygos „Dingęs pasaulis“ lietuvių kalba (išleidimas jau vėluoja gerus kelis mėnesius), ėmiau ją skaityti užsienio kalba. Iš pradžių kiek sunerimau, mat jau buvau primiršęs pirmosios knygos siužetą, tačiau vėliau nusiraminau, mat aptikau, kad romanas pasiūlo visai naują istoriją su visai naujais veikėjais.
Suprasdamas, kad antroji dinozaurų „epo“ dalis nebeteko pagrindinio kozirio – netikėtumo efekto (sala kita, dinozaurai – tie patys), autorius šįkart nemažai dėmesio skiria skeptiškojo Ajano Malkolmo lūpomis atskleisti dinozaurų išnykimo prieš 65 milijonus metų paslaptį. Mokslininko manymu, tą lėmė ne katastrofa, bet šių gyvūnų elgesio pokyčiai, bei nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančio pasaulio. Nuo gyvybės suklestėjimo Žemėje pradžios, rūšių išnykimas buvo natūralus gamtos reiškinys. Tam tikra gyvūnų rūšis nespėdavo prisitaikyti prie naujų sąlygų: maisto, aplinkos, bakterijų, virusų ir pan., kas lemdavo jos išnykimą. Tačiau tas nėra blogai, mat išnykus vienai rūšiai, suklestėdavo kita. Gal neišnykus dinozaurams, nebūtų suklestėję žinduolys, tarp jų ir žmogės. Kyla tik vienintelis klausimas, kiek ilgai žmogus sugebės konkuruoti taip greitai besikeičiančioje aplinkoje, ypač kai rūšies išnykimą lemia ir jos perteklius?
Chaoso teorijos postulatai, trumpas paleontologijos kursas, šiuolaikinės evoliucijos teorijos, technomitai ir t. t. – visa tai sklandžiai bei įdomiai išdėstyta šioje knygoje. Tačiau negalvokite, kad knyga ilgas ir nuobodus paleontologijos kursas skaitytojui. Kas jau yra skaitęs rašytojo knygų, tas žino, kad Maiklas Kraitonas puikiai sugeba sujungti mokslines žinias ir pramogą skaitytojui vienoje knygoje.
Knygos siužeto pagrindas – pašėlusi kelionė po Isla Sorna džiungles, kur „Juros periodo parko“ sumanytojas milijardierius Hamondas buvo įrengęs dinozaurų veisimo kompleksą. Po katastrofos veisykla apleista, tačiau dinozaurai liko ir ėmė daugintis. Tai sužinojusi, į salą atvyksta viena mokslininkų grupė, ketindama patikrinti kai kuriuos evoliucijos teorijos teiginius, bei išgelbėti dingusį draugą, kai kita – trokšdama tik pasipelnyti, t.y. pavogti dinozaurų kiaušinius, kuriuos vėliau panaudotų dinozaurų veisimui eksperimentų bei medžioklės tikslais. „Gerųjų“ mokslininkų grupelėje yra tas pats skeptiškasis A. Malkolmas, arogantiškas paleontologas Levinas, jo padėjėjas Tornas, du netyčia ekspedicijon patekę vaikai (ne iš pirmosios knygos) ir biologė Sara Harding. Maiklo Kraitono valia piktadarių grupelę „sutvarko“ dinozaurai, o geruosius personažus nuo panašaus likimo išgelbsti supermoteriškė Sara!
Nors parašyti knygos pratęsimą būna žymiai sunkiau, ypač jei knyga tapo tarptautiniu bestseleriu, visgi, manau, Kraitonui tai pavyko. Nelyginant filmo ekranizacijos (apie ją kiek vėliau), kuri nublanko prieš pirmąją filmo dalį, knyga man pasirodė ne ką prastesnė, o romano pabaiga, gal net geresnė.
Knyga yra fantastinis romanas, tačiau su realumo ir mokslo prieskoniu. Turiu pasakyti, kad kai kurie žmonės tiesiog sutverti rašyti. Kraitonas taip puikiai pavaizduoja žmones, taip puikiai kuria įtampą ir intrigą, tiesiog kaip tikras magas, kuris priverčia knygos puslapius atgyti priešais skaitytojo akis. Labiausiai nustebino romane puikiai išnaudotas tas detektyvinis elementas, kur herojai pirmiausia bando aptikti dingusio draugo pėdsakus, o vėliau apsiginklavę technika ir ginklais, seka jo pėdsakais.
Knyga turi viską: spalvingus veikėjus, egzotišką romano vietą, įdomų ir netikėtą siužetą, daug mokslinių žinių, paslaptį bei intriguojančią ir veiksmo kupiną pabaigą. Manau to tikrai užtenka, nes bent jau aš priekaištų rašytojui visai neturiu.
Kalbant apie filmą, tai galiu pasakyti, kad ekranizacija tikrai labai prasta. Režisierius ir scenaristas prigraibė daug veiksmo scenų iš knygos, bet išmetė visą tą patrauklų mokslinį „užtaisą“, kurio apsti knyga ir kuris buvo vienas iš esminių romano patrauklumo aspektų.
Ką gi, belieka sulaukti tik romano vertimo į lietuvių kalbą, o tada įsigyti ir dar kartą perskaityti.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą