„Ledo karste“ ~ Elis Piters

„Ledo karste“ (Elis Piters, 1997 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Neramūs 1139-ųjų žiemos įvykiai sudrums ramų brolio Kadfaelio gyvenimą Šrūsberyje. Įsiliepsnojęs pilietinis karas nubloškia pabėgėlius į šalies šiaurę. Tarp jų yra du našlaičiai, trylikametis berniukas ir nuostabaus grožio aštuoniolikos metų mergina, bei jų bendrakeleivė – jauna benediktinė. Tačiau trijulė dingsta kažkur kaimo vietovėje taip ir nepasiekusi Šrūsberio. Kadfaelis labai dėl jų nerimauja ir bijo, tačiau, išgirdęs dar vieną pagalbos šauksmą, iškeliauja į Šventosios Marijos bažnyčią. Jis išgydo krauju pasruvusį sužeistą vienuolį, nuogą gulėjusį šalikelėje. Aišku viena, kad šį žmogų užpuolė. Tai, ką Kadfaelis išgirsta iš jo kliedesių, palengvina jam išsiaiškinti, kas nutiko dingusiems keliautojams, ir jis išsiruošia į pavojingą kelionę jų ieškoti. Šioje kelionėje Kadfaelis susiduria su šaltakraujiška ir baisia žmogžudyste, kuri įvyko dėl iškrypėliškos aistros. Kelionės pabaigoje jisai aiškiai suvokia, kas yra tikrasis gėris ir tikrasis blogis.

Tai jau trečioji mano skaityta knyga apie brolį Kadfaelį. Pirmoji buvo „Liguistas potraukis prie kaulų“, antroji „Vienu lavonu per daug“, na o ši yra trečioji, arba šeštoji rašytojos knyga iš sąrašo apie šį vienuolį. Prisipažinsiu, pirmąją knygą įvertinau prastai, nes turbūt iki galo nepagavau stiliaus. Antroji buvo pusė bėdos. Ši irgi apie vidurį. Bet svarbiausia yra tai, kad aš supratau vieną faktą. Nors knygos priskiriamos detektyvo žanrui, aš jas visgi labiau priskirčiau išgalvotam istoriniam romanui. Čia kaip ir yra detektyvinė intriga, tačiau ji būna nustumta į šalį, o ir išsprendžiama knygos pabaigoje, tik tarp kitko. Lygiai tas pats yra ir šioje knygoje. Dėmesio centre labiau būna to meto Anglijos (~12 a.) kraštovaizdžio ir valstietiško gyvenimo aprašymai. Tai gerai, jei Jūs esat labiau istorinių romanų mėgėjas, nei detektyvinių. Man gi visa tai kėlė nuobodulį. Taip pat knygų centre dažnai būna kokio to meto karo aprašymas ar kokių jaunuolių meilės nuotykiai. Ne veltui knyga parašyta moters rašytojos, labiau dominuoja gyvenimiškos temos. Man gi labiau norėjosi kažkokios paprastos, neaiškios žmogžudystės ir tyrimo viduramžišku stiliumi. Jokių mikroskopų ar pirštų antspaudų. Tiesiog žmogžudystės vietos tyrimas ir žudiko psichologinio portreto sudarymas. Laimei įveikiau visas į lietuvių kalbą išverstas rašytojos knygas, tad kaip ir su vienuoliais kol kas viskas baigta. Na o jei kada išleis daugiau rašytojos knygų, paliksiu jas įsigyti kitiems skaitytojams. Gal kas įvertins labiau.

„Vienu lavonu per daug“ ~ Ellis Peters

„Vienu lavonu per daug“ (Ellis Peters, 2000 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Antroje garsiųjų „Kedfaelio kronikų“ knygoje pasakojama, kaip vykstant karui dėl Anglijos karūnos tarp karaliaus Stepono ir imperatorienės Modės šalininkų, seklys vienuolis Kedfaelis išaiškina klastingą nusikaltimą, kurį bandoma nuslėpti tarp žuvusių mūšio lauke pametus dar vieną lavoną. Kartu jam pasiseka padėti persekiojamiems įsimylėjėliams, žodžiu, nors trumpam atkurti Šrusberyje teisingumą.

Tai jau antroji mano skaityta knyga, kurioje sutinkame brolį Kadfaelį. Kas dar nežino, brolis Kadfaelis – išgalvotas rašytojos Elisos Piters personažas, Velso Benediktinų vienuolis, gyvenantis Šrusberio vienuolyne, Vakarų Anglijoje, pirmajame 12 amžiaus pusmetyje. Kaip personažas, Kadfaelis pasižymi smalsaus mokslininko, farmacininko ir paklydusio riterio savybėmis. Jis yra meistriškas žmonių prigimties žinovas, smalsus, energingas, talentingas žolininkas, turi įgimtą šiuolaikišką teisingumo jausmą ir žino ką reiškia posakis „sąžiningas žaidimas“. Jis yra medicinos ekspertas, detektyvas, gydytojas ir diplomatas. Sutinkamas dvidešimtyje rašytojos pasakojimų parašytų tarp 1977 ir 1994 metų. Kalbant apie patį kūrinį, tai lyginant su pirmuoju, „Liguistas potraukis prie kaulų“, šis, galbūt, man patiko labiau. Knyga nėra kažkuo ypatinga, bet pats knygos personažas, o ir veiksmas kuris vyksta vienuolyne, yra unikalus. Ne dažnai pasitaiko kažko panašaus. Iš kitos pusės manęs istorija neužkabino, o ir dėmesio joje teikiama daugiau, kaip padėti vienam sužeistam vyrui ir besislapstančiai merginai, nei žmogžudystei spręsti. Ji išsprendžiama knygos gale, tik tarp kitko, kad nebūtų kažko pamiršta. O viskas prasidėjo nuo to, kad broliui Kadfaeliui buvo pavesta padėti palaidoti 94 kareivių kūnus. Deja skaičiuodamas jis suskaičiuoja 95. Pasirodo kažkas nužudė nekaltą vaikiną ir numetė su kitais lavonais, taip manydamas, kad kūnas nebus pastebėtas. Bet akyli vienuolio akis pastebi viską. Jis nusprendžia išsiaiškinti kas tai padarė ir kodėl, bei kur. Jis pasitelkia visus savo gebėjimus ir talentus pasiekti šiam tikslui. Knyga traukia savo viduramžiška, šiek tiek romantiška, atmosfera, neįprasta aplinka ir neeiliniais personažais. Gaila tik kad pats rašymo stilius šiek tiek sausokas. Na bet tikiu, kad su kiekviena knyga jis gerės. Deja lietuvių kalba pasiekiamos tik trys šios rašytojos knygos. Bet kiek žinau, trečioji seka ne paeiliui, o yra iš berods vėlesnių kūrinių.

„Liguistas potraukis prie kaulų“ ~ Ellis Peters

„Liguistas potraukis prie kaulų“ (Kedfaelio kronikos; Ellis Peters, 1997 m.). Knygos įvertinimas: ⭐1/5.

Pirmoji knyga iš serijos „Kedfaelio kronikos“, kurioje pasakojama detektyvinė istorija iš Šrusberio abatijos vienuolių gyvenimo. Keletas vizijų aplanko vieną Šrusberio abatijos vienuolių. Jose jis pamato šventąją Vinifredą, kuri pasako kaip išgydyti sergantį vienuolį. Vienuolynui reikia šventosios, nes visi jas turi, taigi brolis Kolumbanas nusprendžia, kad Vinifredos palaikai nerimsta ir sugalvoja juos parsigabenti į vienuolyną. Taigi po nedidelės diskusijos jis surengia ekspediciją. Vienuoliai tuo nepatenkinti, tačiau paklusniai vykdo nurodymus. Tačiau netrukus taiki misija virsta košmaru, kai miestelis nesutinka lengvai paleisti savo šventosios ir kaimą sukrečia kraupi žmogžudystė...

Turbūt aš nesu didelis viduramžių mėgėjas, nes man ši knyga, nors ir internete labai išgirta, neva įtraukianti istorija ir tikroviškas pasakojimas, visai nepatiko. Na taip sunkiai skaitosi, kad net sunku tai žodžiais nusakyti. Daugiausia dėl to, kad joje niekas manęs netraukė. Nei veikėjai, nei pati istorija, nei pasakojimo stilius, kuris, mano nuomone, labai jau vaikiškas. Jei aš šitą knygą būčiau skaitęs būdamas kokių dvylikos metų, tai gal ir būčiau ja susižavėjęs, bet dabar norėjosi kažko išties daugiau. Palyginti ją galiu tik su Umberto Eco „Rožės vardas“, kur veiksmas apima irgi vienuolyną ir vienuolius. Pastaroji knyga man itin nepatiko. Šiaip tarp jų tiek panašumo kaip tarp apelsino ir bulvės. Umberto mėgsta filosofuot, o Piters, šiaip kažką malt neįdomaus. Paties nusikaltimo irgi reikėjo laukti amžius, taip galima net pramiegoti jį, o sulaukus, visai buvo neįdomu, kas gi po galais tas žudikas. Šiaip viduramžiai neprastas periodas. Visko ten jais buvo, bet šioje istorijoje jie atskleisti nepakankamai, net atsižvelgiant į tą faktą, kad jie pateikiami vienuolių akimis. Mano nuomone, iš šios knygos visai nieko negalima gero sužinoti apie viduramžius, o tai liūdna. Na bent jau aš neatradau čia nieko gero. Sorry, bet N I E K O. Net dialogai kažkokie be ryšio. Rašytojas knygos pradžioje kiek sudomina, bet netrukus pradedi jausti pykinimą, tiek nuo tos visos abatijos, tiek nuo to brolio Kedfaelio. Jei kas manot kitaip, galit man prieštarauti. Priimsiu visą kritiką. Knyga man pasirodė tiek nuobodi, kad kitos nepirkčiau, nors šansą rašytojui, paimdamas dar vieną jo knygą, suteikčiau. Tai va tokia mano nuomonė. Neigiama, bet juk ne viskas būna rožėm klota... o dar norėjau nusipirkt iškart visas tris knygas. Ačiū Dievui galva apsišvietė ir pasiėmiau tik vieną pabandymui.