„Prezidentės pasirinkimas“ ~ Anne Holt

„Prezidentės pasirinkimas“ (Anne Holt, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Kriminalinė istorija prasideda 2005-aisiais, kai Amerikoje šalies prezidente pirmą kartą tampa moteris. Per priesaikos ceremoniją būsimos prezidentės Helen Lardahl Bentley galvoje šmėsteli – „Aš išsisukau“. Kas slypi šiuose žodžiuose?

Po keturių mėnesių prezidentė vyksta pirmojo vizito į Oslą – savo gimtąjį kraštą Norvegiją. Čia pasirodo ir pagrindiniai veikėjai – šeimyninė tyrėjų pora – Inger Johanė Vik ir Ingvaras Stubio, skaitytojams jau pažįstami iš romanų „Tai, kas mano“ ir „Tai, kas niekada nenutinka“.

Švenčiant Valstybės dieną, Gegužės 17-ąją, ponia prezidentė dingsta iš savo viešbučio. Pasirodo, Norvegija nebėra tas „taikus pasaulio kampelis – turtingas, kilnus ir visiems malonus“. Policija, FTB kovoja su protu neaprėpiamą galią turinčiais priešais – teroristų tinklu, susijusiu su Rugsėjo 11-osios išpuoliu Amerikoje, čia įsipina ir skandalingas prezidentės dingimas. Į įvykių sūkurį patenka ir pati Inger Johannė Vik, o po jos susidūrimo su ponia prezidente aiškėja neįtikėtinos istorijos, slypinčios šių dviejų moterų praeityje.

„Prezidentės pasirinkimas“ – vingraus siužeto detektyvas, politinis trileris, taip pat ir psichologinis romanas, atskleidžiantis sudėtingą moterų pasaulį.

Šį kartą Anė Holt savo knygai pasirinko svajonių šalies Amerikos temą. Čia pirmą kartą šalies istorijoje prezidentu išrenkama moteris. Negana to, Holt žengė dar toliau ir davė jai švediškas šaknis. Knygos dėmesio centre – prezidentės pagrobimas. Tačiau knygą nėra tik eilinis politinis detektyvas. Čia žvelgiama daug giliau. Nors knygoje daug dėmesio skirta Amerikos prezidentams, kiek iš jų buvo nužudyta, kokia buvo jų valdymo politika, bet kartu kalbama ir apie paprastesnius dalykus, tarkim, kaip pasikeitė žmonių gyvenimai po rugsėjo vienuoliktosios, ypač arabų, gyvenančių „jų“ šalyje. Istorija yra pakankamai įdomi ir įtraukianti. Knygoje kalbama apie politiką, bet nenuobodžiai, nagrinėjami paprastų žmonių nepaprasti gyvenimai ir atvirkščiai. Kalbant apie patį pagrobimą, tai, mano nuomone, Anė Holt per daug aukštai nusitaikė savo auka pasirinkdama pačią Amerikos prezidentę. Visas tas pagrobimas ir tyrimas man pasirodė per daug jau absurdiškas. Vyras ventiliacijos angoje, prezidentė išvežama skalbinių krepšy ir panašiai ir taip toliau. Atsitiktinumai knygoje irgi neįtikino. Na bet retai viskas būna idealu. Knygoje taip pat gauname atsakymų, susijusių su Inger Johanės Vik praeitimi, tad šią knygą rekomenduočiau skaityti prieš tai įveikus ankstesnes. Didžiausias knygos pliusas, tai personažų charakteriai. Personažai pasirodė labai tikroviški ir įtikinami. Pasakojimas sklandus, nors, kaip minėjau, neįtikinamas. Pabaigai pasakysiu, kad kai kas nervino daugiau, kai kas – mažiau, bet bendrai paėmus knyga pakankamai nebloga. Na bent už antrąją dalį tai tikrai geresnė. Manau galiu rekomenduoti.

„Tai, kas niekada neįvyksta“ ~ Anne Holt

„Tai, kas niekada neįvyksta“ (Anne Holt, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Osle viena po kitos randamos makabriškai nužudytos garsenybės, kurių, regis, niekas nesieja. Skaitytojams jau pažįstami tyrėjai – vyras ir žmona, Stubio ir Johanė Vik, pasinėrę į šeimos pagausėjimo rūpesčius, šįkart bylos imasi nenoriai. Juolab kad karštligiškos Stubio pastangos atskleisti žudiką tik dar labiau patvirtina šio alibi. Kol netikėtai Johanė Vik įžvelgia nusikaltimo detales, kurios stebėtinai primena jos patirtį FTB – tą praeitį, kurią ji nori tik užmiršti...

„Tai, kas niekada neįvyksta“ yra antroji knyga, kurioje mes sutinkame Inger Johanės Vik ir Ingvaro Stubio duetą. Šioje knygoje abu herojai yra laimingai vedę, ką tik sulaukę šeimos pagausėjimo. Jaunavedžiai yra laimingi ir įsijautę į šeimos padidėjimo rūpesčius. Stubio išėjęs tėvystės atostogų padeda rūpintis vaikais, vienas kuris serga autizmu. Nelaimei šeimos rūpesčius tenka atidėti į šalį, nes savo namuose randama nužudyta ir žiauriai išniekinta televizijos žvaigždė. Ingvaras kaip patyręs tyrėjas pakviečiamas prisidėti. Vėliau randami dar keli garsių asmenų lavonai, tad tyrimas tampa vis labiau komplikuotas. Iš tiesų jei laukiate iš šios knygos dar vieno detalaus policijos tyrimo, tai, manau, nusivilsite. Aš jau perskaitęs pirmąją knygą supratau, kad nusikaltimo tyrimas šiose knygose bus atmiežtas šeimyniniais epizodais, kaip antai rūpinimasis vaikais, susitikimas su tėvais, buvusių vyru ar draugais. Nežinau kaip kitiems, bet man tai netrukdo knygose, nors šioje knygoje, mano nuomone, pats policijos tyrimas kažkokiu būdu sugebėjo atsidurti antrame plane, kas kalbant apie detektyvinį romaną, sakyčiau, nėra labai gerai. Labiau visgi trukdė nuolatinis Johanės Vik verkšlenimas ir nerimas dėl vaikų. Be to dviejų pagrindinių veikėjų pasirinkimas šioje knygoje kažkaip irgi nesiderino. Jie nuolat užbaiginėjo vienas kito sakinius, kas dialogus darė ne itin rišliais. Knygos veikėjų irgi pasirodė kiek per daug, tad buvo gan sunku susigaudyti ir nepasimesti atskiruose epizoduose, kurių čia daug ir kurie lyg ir tarpusavyje nesisieja. Turiu prisipažinti, kad „užkabintas“ buvau tik perskaitęs gal apie pusę knygos. Toks šiaip sau kūrinukas, lieka tikėtis, kad trečioji knyga bus įdomesnė.

„Tai, kas mano“ ~ Anne Holt

„Tai, kas mano“ (Anne Holt, 2008 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Oslo gyventojus sukrečia žiauri vaikų grobimo istorija. Devynmetė mergaitė paslaptingai dingsta, grįždama iš mokyklos, nužudyto penkiamečio kūnas grąžinamas tėvams... Lapelis su užrašu „gavai, ko nusipelnęs“ – vienintelis pėdsakas, kurį palieka kruopščiai pagrobimus planuojantis nusikaltėlis.
Didėjanti įtampa ir plintanti baimė, tyrimui vadovaujantį policijos komisarą Ingvarą Stubio verčia ieškoti netradicinių problemos sprendimo būdų. Į pagalbą jis kviečiasi teisininkę ir psichologę Johanę Vik, kuri ne tik sumaniai kuria pagrobėjo psichologinį portretą, bet ir atgaivina su pastaraisiais įvykiais susijusią, prieš keletą dešimtmečių nagrinėtą pagrobimo bylą.

Tai, kas mano – įtemptas ir intriguojantis norvegų detektyvų meistrės, teisininkės ir žurnalistės Anne Holt pasakojimas. Tai pirmoji trilogijos knyga, kurios centre neprilygstamas Ingvaro Stubio ir Johanės Vik duetas.

Neblogas detektyvas. Perskaičius pasijauti lyg būtum įveikęs dalį kažkieno biografijos, gyvenimo istorijos. Panašiai jaučiausi kai perskaičiau Mario Puzo „Krikštatėvį“ ar Ruth Rendel „Krokodilo nasruose“. Geras jausmas. Aišku istorija vietomis gal kiek užtęsta, šiek tiek prailgo, bet praleisti bent sakinį minties nebuvo. Knygoje pasakojamos dvi istorijos. Pirmoji, pagrindinė, pasakoja apie tai, kaip kažkas grobia ir žudo vaikus paslaptingu būdu. Antroji pasakoja apie žmogžudystę įvykdytą prieš daugelį metų ir apie neteisingai apkaltintą ja žmogų. Iš pradžių kai perskaičiau knygos anotaciją, tai ta vaikų grobimo tema manęs nesudomino. Ot tai kažką įdomaus sugalvojo – grobia vaikus. Bet knygoje įtraukia ne tiek pats nusikaltimas, kiek knygos herojai, ir tai, ką jie turi praeiti, kol išaiškina nusikaltėlį. Tyrimas atskiedžiamas gyvenimiškais epizodais, kaip nevisiškai išvystyto proto vaiko rūpinimasis, knygų vakaras ar pasisėdėjimas vakare gurkšnojant vyną. Šie epizodai įtikina veikėjų tikroviškumu ir realumu. Viskas iki smulkmenų apgalvota. Man patiko. Į knygą įdėta tikrai daug darbo, matosi buvo konsultuojamasi su policija, o ir šiaip jaučiasi Anne Holt teisininkės ir žurnalistės, bei rašytojos talentas. Rašytoja turėtų didžiuotis knyga. Ir nors kiek pasižiūrinėjau kitų lietuvių atsiliepimus apie knygą ir jie pasirodė nelabai palankūs, visgi Johanė Vik yra dabar mano mėgstamiausia moteris veikėja. Būtinai dar skaitysiu kitas Anne Holt knygas.