„Tai, kas niekada neįvyksta“ (Anne Holt, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.
Osle viena po kitos randamos makabriškai nužudytos garsenybės, kurių, regis, niekas nesieja. Skaitytojams jau pažįstami tyrėjai – vyras ir žmona, Stubio ir Johanė Vik, pasinėrę į šeimos pagausėjimo rūpesčius, šįkart bylos imasi nenoriai. Juolab kad karštligiškos Stubio pastangos atskleisti žudiką tik dar labiau patvirtina šio alibi. Kol netikėtai Johanė Vik įžvelgia nusikaltimo detales, kurios stebėtinai primena jos patirtį FTB – tą praeitį, kurią ji nori tik užmiršti...
Osle viena po kitos randamos makabriškai nužudytos garsenybės, kurių, regis, niekas nesieja. Skaitytojams jau pažįstami tyrėjai – vyras ir žmona, Stubio ir Johanė Vik, pasinėrę į šeimos pagausėjimo rūpesčius, šįkart bylos imasi nenoriai. Juolab kad karštligiškos Stubio pastangos atskleisti žudiką tik dar labiau patvirtina šio alibi. Kol netikėtai Johanė Vik įžvelgia nusikaltimo detales, kurios stebėtinai primena jos patirtį FTB – tą praeitį, kurią ji nori tik užmiršti...
„Tai, kas niekada neįvyksta“ yra antroji knyga, kurioje mes sutinkame Inger Johanės Vik ir Ingvaro Stubio duetą. Šioje knygoje abu herojai yra laimingai vedę, ką tik sulaukę šeimos pagausėjimo. Jaunavedžiai yra laimingi ir įsijautę į šeimos padidėjimo rūpesčius. Stubio išėjęs tėvystės atostogų padeda rūpintis vaikais, vienas kuris serga autizmu. Nelaimei šeimos rūpesčius tenka atidėti į šalį, nes savo namuose randama nužudyta ir žiauriai išniekinta televizijos žvaigždė. Ingvaras kaip patyręs tyrėjas pakviečiamas prisidėti. Vėliau randami dar keli garsių asmenų lavonai, tad tyrimas tampa vis labiau komplikuotas. Iš tiesų jei laukiate iš šios knygos dar vieno detalaus policijos tyrimo, tai, manau, nusivilsite. Aš jau perskaitęs pirmąją knygą supratau, kad nusikaltimo tyrimas šiose knygose bus atmiežtas šeimyniniais epizodais, kaip antai rūpinimasis vaikais, susitikimas su tėvais, buvusių vyru ar draugais. Nežinau kaip kitiems, bet man tai netrukdo knygose, nors šioje knygoje, mano nuomone, pats policijos tyrimas kažkokiu būdu sugebėjo atsidurti antrame plane, kas kalbant apie detektyvinį romaną, sakyčiau, nėra labai gerai. Labiau visgi trukdė nuolatinis Johanės Vik verkšlenimas ir nerimas dėl vaikų. Be to dviejų pagrindinių veikėjų pasirinkimas šioje knygoje kažkaip irgi nesiderino. Jie nuolat užbaiginėjo vienas kito sakinius, kas dialogus darė ne itin rišliais. Knygos veikėjų irgi pasirodė kiek per daug, tad buvo gan sunku susigaudyti ir nepasimesti atskiruose epizoduose, kurių čia daug ir kurie lyg ir tarpusavyje nesisieja. Turiu prisipažinti, kad „užkabintas“ buvau tik perskaitęs gal apie pusę knygos. Toks šiaip sau kūrinukas, lieka tikėtis, kad trečioji knyga bus įdomesnė.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą