„Sumokėta krauju“ ~ Elisabeth George

„Sumokėta krauju“ (Elisabeth George, 2003 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

„Sumokėta krauju“ – šiame romane detektyvas Linlis ir seržante Heivers tiria nuošaliame Škotijos dvare įvykdytą žmogžudystę, dramaturgės Džojos Sinkler mirtį nuo durklo dūrio. Įtariamieji – naujos pjesės skaityti susirinkę teatralai, tarp kurių yra Linlio luomui priklausantis grafas Stinherstas, garsi aktorė Džoana Elekort, Linlio mylimos moters Helenos meilužis – režisierius Risas Deivisas-Džounsas... Džoja Sinkler nebus vienintelė šaltakraujo žudiko auka. Ieškodamas jo pėdsakų, detektyvas Linlis prisikas iki tolimos praeities įvykių, jam teks įveikti aristokratų luomo prietarus, spręsti ne tik nusikaltimo, bet ir savo širdies paslaptis.

Istorija kaip nužengusi iš Agatos Kristi romanų. Dvare nužudomas vienas iš svečių ir visi tampa įtariamaisiais. Visi, kaip visad turėjo motyvą, o jei to dar negana, tai po šių įvykių laukia dar mažiausiai viena žmogžudystė. Taigi siužetas aiškus kaip ant delno, pasiskolintas iš daugelio detektyvo „Aukso amžiaus“ rašytojų kūrinių. Lyginant su Agata Kristi, tai Elizabeth George rašo žymiai labiau ištęstai, taip kad skaitymo čia netrūksta, siužetas taip pat daug sudėtingesnis.

Kalbant apie Tomą Linlį ir Barbara Heivers, tai šį kartą prie jų prisijungia dar Saimonas Olkortas-Sent Džeimsas. Trys tyrėjai, trys žmogžudystės. Heivers šį kartą atrodė žymiai labiau atsipalaidavusi ir vietoje to kad mintyse keiktų ar prieštarautų Linliui, šioje knygoje tai daro jam į akis. Ir tai nenuostabu, nes tai yra jau antroji Linlio serijos knyga, tad herojai jau kiek apsišlifavę. Na o visa kita gan nuspėjamas ir aišku. Va tik motyvą surasti mūsų herojams sunkiai sekėsi. Na tiksliau tą tikrąjį, dėl kurio buvo verta žudyti. Apibendrinant galima pasakyti, kad Jei Agata Kristi būtų mama, o P. D. James tėtis, tai jų vaikas būtų Elisabeth George. Kitaip sakant George knygose susimaišę šių rašytojų stiliai. Kadangi nelabai mėgstu tiek vieną, tiek kitą rašytoją, tai jų mišinys man irgi sunkiai ėjosi. Taip pat pastebėjau vieną ypatybę George kūryboje – aukos abiejose mano skaitytose knygose buvo moterys. Įdomu ar moters teroro tema būdinga ir kitoms rašytojos knygoms.

„Nepaprastas išvadavimas“ ~ Elizabeth George

„Nepaprastas išvadavimas“ (Elizabeth George, 2003 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

„Nepaprastas išvadavimas“ – dar vienas Elizabeth George romanas apie detektyvą lordą Toną Linlį. Į seną Keldeilo kaimą su dar senesnėmis paslaptimis atvyksta Skotland Jardo inspektorius Tomas Linlis, aštuntasis Ašertono grafas. Drauge su griežtąja detektyve seržante Barbara Heivers jis atsiųstas tirti žiaurios žmogžudystės, pribloškusios ramų kaimelį. Mat senoje mūrinėje daržinėje prie begalvio tėvo lavono buvo rasta neišvaizdi storulė Roberta Teis, apsivilkusi gražiausiais savo drabužiais, su kirviu skreite. Jos pirmi ir paskutiniai žodžiai buvo: „Aš tai padariau. Ir nesigailiu“... Vis dėlto Linlis ir Heivers, sukinėdamiesi po tamsų Keldeilo slaptų skandalų ir stulbinančių nusikaltimų labirintą, atskleidžia daugybę šiurpių dalykų, nuaidinčių per tą ramų Anglijos slėnį ir jų pačių gyvenimus...

Tai pirmoji mano pažinti su rašytoja Elizabeth George. Knygoje „Nepaprastas išvadavimas“ ji skaitytojams pristato savo aristokratų kilmės detektyvą lordą Tomą Linlį, bei jo naujai paskirtą padėjėją Barbarą Heivers. Iš ties neblogas duetas – aristokratas ir eilinė miesto mergina – kas, turbūt, ir tapo pagrindiniu šios knygos koziriu. Knygos pradžioje Barbarai Linlis įkūnijo visa tai, ką ji niekino – baigęs Itono koledžą, su pagyrimu – istorijos fakultetą Oksforde, jo genealoginis medis siekia Hastingso mūšį! Aukštuomenės narys. Gabus, protingas, nepaprastai žavus ir dar mergišius. O jo dingstis dirbti Skotland Jarde, jai atrodė grynas pokštas – jis norėjo būti naudingas. Su šiomis mintimis Barbara ir pradeda darbą su Linliu. Buvo įdomu skaityti, kaip ji jį niekino, o vėliau, ties knygos pabaiga, ėmė keisti savo nuomonę, nes greitai suprato, kad jos susikurtas detektyvo paveikslas nevisiškai atitinką tikrovę. Kalbant apie pačią bylą, tai bent jau didesnę knygos dalį atrodė eilinė ir tiek. Randamas nukirsdintas vyras, o šalia jo, raudanti dukra. Visas įtarimas krinta ant jos, tačiau tai dar reikia įrodyti. Veiksmas vyksta nedidelėje Keldeilo gyvenvietėje, Anglijoje, tad čia atrandame gan siaurą ir uždarą veikėjų ratą. Pačią knygą aš įvertinčiau per vidurį. Veiksmo tempas labai lėtas, dažnai nukrypstama į šoną ar apmąstymus, kas labai vargino. Dažnai užsigalvodavau, o atsitokėjęs turėdavau persiskaityti pastraipą iš naujo. Neapleido taip pat toks jausmas, kad mano mintys jau kitame skyrelyje, kai knygoje gvildenamas vis dar ankstesnis. Rašymo stilius labai priminė P. D. James, o tai dar viena vinis knygos nenaudai, mat pastarąją rašytoją nelabai „pernešu“. Visgi viską atpirko gera pabaiga, kuri buvo labai tikroviška, labai šokiruojanti, labai įtempta ir nepaliekanti abejingu. Pasakyti žodžius „taip nebūna“, tiesiog neapsiverčia liežuvis.