„Nepaprastas išvadavimas“ – dar vienas Elizabeth George romanas apie detektyvą lordą Toną Linlį. Į seną Keldeilo kaimą su dar senesnėmis paslaptimis atvyksta Skotland Jardo inspektorius Tomas Linlis, aštuntasis Ašertono grafas. Drauge su griežtąja detektyve seržante Barbara Heivers jis atsiųstas tirti žiaurios žmogžudystės, pribloškusios ramų kaimelį. Mat senoje mūrinėje daržinėje prie begalvio tėvo lavono buvo rasta neišvaizdi storulė Roberta Teis, apsivilkusi gražiausiais savo drabužiais, su kirviu skreite. Jos pirmi ir paskutiniai žodžiai buvo: „Aš tai padariau. Ir nesigailiu“... Vis dėlto Linlis ir Heivers, sukinėdamiesi po tamsų Keldeilo slaptų skandalų ir stulbinančių nusikaltimų labirintą, atskleidžia daugybę šiurpių dalykų, nuaidinčių per tą ramų Anglijos slėnį ir jų pačių gyvenimus...
Tai pirmoji mano pažinti su rašytoja Elizabeth George. Knygoje „Nepaprastas išvadavimas“ ji skaitytojams pristato savo aristokratų kilmės detektyvą lordą Tomą Linlį, bei jo naujai paskirtą padėjėją Barbarą Heivers. Iš ties neblogas duetas – aristokratas ir eilinė miesto mergina – kas, turbūt, ir tapo pagrindiniu šios knygos koziriu. Knygos pradžioje Barbarai Linlis įkūnijo visa tai, ką ji niekino – baigęs Itono koledžą, su pagyrimu – istorijos fakultetą Oksforde, jo genealoginis medis siekia Hastingso mūšį! Aukštuomenės narys. Gabus, protingas, nepaprastai žavus ir dar mergišius. O jo dingstis dirbti Skotland Jarde, jai atrodė grynas pokštas – jis norėjo būti naudingas. Su šiomis mintimis Barbara ir pradeda darbą su Linliu. Buvo įdomu skaityti, kaip ji jį niekino, o vėliau, ties knygos pabaiga, ėmė keisti savo nuomonę, nes greitai suprato, kad jos susikurtas detektyvo paveikslas nevisiškai atitinką tikrovę. Kalbant apie pačią bylą, tai bent jau didesnę knygos dalį atrodė eilinė ir tiek. Randamas nukirsdintas vyras, o šalia jo, raudanti dukra. Visas įtarimas krinta ant jos, tačiau tai dar reikia įrodyti. Veiksmas vyksta nedidelėje Keldeilo gyvenvietėje, Anglijoje, tad čia atrandame gan siaurą ir uždarą veikėjų ratą. Pačią knygą aš įvertinčiau per vidurį. Veiksmo tempas labai lėtas, dažnai nukrypstama į šoną ar apmąstymus, kas labai vargino. Dažnai užsigalvodavau, o atsitokėjęs turėdavau persiskaityti pastraipą iš naujo. Neapleido taip pat toks jausmas, kad mano mintys jau kitame skyrelyje, kai knygoje gvildenamas vis dar ankstesnis. Rašymo stilius labai priminė P. D. James, o tai dar viena vinis knygos nenaudai, mat pastarąją rašytoją nelabai „pernešu“. Visgi viską atpirko gera pabaiga, kuri buvo labai tikroviška, labai šokiruojanti, labai įtempta ir nepaliekanti abejingu. Pasakyti žodžius „taip nebūna“, tiesiog neapsiverčia liežuvis.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą