Paskutinysis Danielio Defoe romanas „Laimingoji kurtizanė, arba Roksana“ parašytas kaip autobiografija moters, kuri pardavė savo garbę pirma todėl, kad išliktų, vėliau – dėl šlovės ir turtų. Moteris porina apie „nedorą“ savo, kaip turtingų ir galingų vyrų meilužės, gyvenimą. Išradinga nuotykių ieškotoja atsiskleidžia ir kaip negailestinga savo giliausių jausmų, kurie išduoda sėkmės kainą, analitikė. Apdovanota gundytojos sugebėjimais Roksana ir pati sugundoma: pinigų, svajonių apie padėtį, iliuzijų, kad gali pabėgti nuo praeities. Tačiau priešingai nei kitos atgailaujančios šio puikaus romanisto nusidėjėlės, savo silpnybių ji neįveikia. Didžiausias D. Defoe literatūrinis žygdarbis – sukurti ne tik intriguojančią amžiui nepavaldžią istoriją, bet ir kerinčią pasakotoją, „laimingąją kurtizanę“ Roksaną.
Knyga kaip ir nebloga, tik man pasirodė per daug jau moteriška. Šiek tiek pervertinau savo pasirinkimą, kurį nulėmė anksčiau skaityta to paties rašytojo knyga „Robinzonas Kruzas“. „Laimingoje kurtizanėje“ pasakojama jaunos moters gyvenimo istorija, kuri prasideda skurde ją palikus vyrui, o baigiasi aukštuomenėje. Savo gyvenimo metu moteris pakeitė ne vieną vyrą, tačiau bent jau savo akyse išliko paprasčiausia kekše, nes nė už vieno iš jų nebuvo ištekėjusi. Manau, rašytojas gan neblogai įsijautė į moters kailį, tačiau pasakojimas visgi man pasirodė sausokas, pasikartojantis ir neįtikino. Iš esmės tai knyga apie moterį, kuri keitė vyrus kaip kojines, iš kiekvieno gaudama brangias dovanas ir komplimentus, o jiems atsidėkodamas „meile“ ir vaikais. Naujas vyras – naujos dovanos, naujas vaikas. Aišku nereikia pamiršti, kad kuomet skaitome Defo kūrinius, mes neriame į Anglų literatūros ištakas, pradžių pradžią. Tad daug kas atleistina. Manau leidėjai netgi turėjo parašyti įžanginį žodį, kuriame būtų aprašytos knygos parašymo aplinkybės, šiek tiek epochos istorijos. Kaip jau sakiau anksčiau, knyga man pasirodė per daug moteriška. Manau, netgi vyrai ir moterys ją supras skirtingai. Aš, pavyzdžiui, labiau susitelkiau ne ties nusidėjusia moterimi ir jos vidiniais priekaištais sau, o ties vyrais, kuri galvoja, kad jie renkasi moterį, o iš tikrųjų yra atvirkščiai. Vyrai yra labiau pėstininkai ar marionetės vadovaujamos moterų, jų grožio, manierų ir saldžių lūpų. O moterys dažnai tuo naudojasi. Aišku čia tik mano labai susiaurintas požiūris. Rekomenduoju skaityti pirmiausia moteriškosios lyties atstovėms, taip pat nebijantiems knygoje rasti daug teksto, nes dialogų čia praktiškai nėra. Knyga turėjo, galbūt, šokiruoti ar paskatinti susimąstyti. Savo laiku, turbūt, tai ir padarė. Bet dabar gan stipriai paseno ir bent asmeniškai man nesukėlė jokių emocijų. Nervino labiausiai tas gatvių ir pavardžių pateikimas „XXX“. Tarp kitko, jei kam įdomu, tai žodis kurtizanė reiškia turtinga aukštosios visuomenės nario meilužė.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą