Neprilygstamasis Kvirkas vėl pasirodo kitame kvapą gniaužiančiame romane, kuriame daug abejonių kelianti jaunos moters savižudybė nukala naują pavojų ir suktybių grandinę.
Po didelio pasisekimo sulaukusio romano „Kristina Fols“ įvykių praėjo dveji metai; ūmaus, kažkada labai daug gėrusio dubliniečio patologo Kvirko gyvenime daug kas pasikeitė. Jo mylimoji Sara mirė, netikras tėvas guli vienuolyno ligoninėje paralyžiuotas po sunkaus insulto, o Febė, Kvirko dukra, kurios jis ilgai nepripažino, vis labiau gūžiasi savin ir gyvena atsiskyrusi.
Paskutinį kartą nukentėjus dėl per didelio smalsumo, Kvirkui derėtų nepamiršti, jog nevertėtų kišti nosies ten, kur tikrai nereikia. Vis dėlto, kai gerokai primirštas pažįstamas kreipiasi į jį išdėstydamas istoriją apie įtariamą gražios jaunos žmonos savižudybę, senas Kvirko „potraukis įsikirsti į esmę iki gyvuonies, įsirausti į visa, kas paslėpta, tamsumas“, vėl nubunda. Pradėjęs gilintis į miglotas Deirdrės Hant mirties aplinkybes jis atkapsto daug dalykų, kuriuos reikėtų taip ir palikti nuošaly, o jo mylimiems žmonėms kyla didelis pavojus.
Benjaminas Blackas yra garsaus airių rašytojo, Booker premijos laureato Johno Banville’o literatūrinis pseudonimas. Visuotinai pripažįstama, kad jo romanų stilius yra vienas iš įtaigiausių visoje šiuolaikinėje pasaulio literatūroje. Detektyvinių pasakojimų ciklą, kurį nusipelnęs plunksnos meistras pasirašo Benjamino Blacko slapyvardžiu, vienija Dublino miestas ir tas pats pagrindinis personažas. Savo kūrinyje „Sidabrinė gulbė“ autorius mums pateikia dar vieną neįtikėtiną mįslę, kurią bando įminti dublinietis patologas Kvirkas...
Dublinas, penkiasdešimtųjų viduryje – ne pats geriausias laikas patologui Kvirkui: jo mylimoji mirė, netikras tėvas sunkiai serga, o dukra, su kuria jis stengiasi palaikyti ryšius, vis dar bando susigyventi su nauja tiesa. Netrukus po to senas koledžo bičiulis Bilis Hantas, paprašo asmeninės draugo paslaugos – neatlikti jo žmonos Deirdrės skrodimo po šios savarankiško pasitraukimo iš gyvenimo. Kvirkas sutinka pagelbėti, nors žino, kad tai jam atneš tik naujų problemų. Visgi apžiūrėjęs savižudės kūną Kvirkas atranda kažką netikėto, kas priverčia jį plačiau pasidomėti mirusiosios asmenybe. Taip jis pasineria į tamsų pasaulį, kur narkotikai, seksualiniai iškrypimai, šantažas ir mirtis yra nekintanti norma. Pasaulį, kur viskas nėra taip kaip atrodo, pradedant mirusios moters paslaptimis ir baigiant bičiulyste su tokiais žmonėmis kaip Leslis Vaitas, savižudės verslo partneris ir kompanionas, ar daktaras Kroicas, Indijos pseudo-šventasis guru, teikiantis dvasinę pagalbą aplinkiniams. Greitai Kvirkas supranta, kad viskas nėra taip kaip atrodo, o tiesos įminimo raktas slepiasi visai šalia...
Taigi pasiėmiau skaityti jau antrąjį Benjamino Blacko kriminalinį romaną, kurio dėmesio centre ir vėl atsiduria dublinietis patologas Kvirkas. Kas neskaitė mano ankstesnės apžvalgos, tiems trumpai nupiešiu šio veikėjo portretą. Kvirkas yra patologas dirbantis vienoje Dublino ligoninėje. Savo ankstyvuosius metus jis praleido prieglaudoje, kol vieną dieną jį įsivaikino teisėjas Garetas Grifinas, tuometinis baristeris. Grifinas turėjo sūnų Malą, tačiau visą dėmesį ir rūpestį atidavė Kvirkui. Melas tapo garbiu akušeriu, o štai Kvirkas pasuko kiek kitokiu keliu. Vieną dieną jie abu vedė seseris Deliją ir Sarą. Kvirko nelaimei, jo žmona Delija mirė gimdydama. Po šio įvykio Kvirkas pradėjo gerti, labiausiai, galbūt, ne tiek iš širdgėlos, kiek iš apmaudo, kad nepasirinko Delijos sesers Saros, kurią iš tikrųjų mylėjo. Galiausiai vieną dieną jis įsisąmonina ilgai savyje slėptą tiesą, kad jo dukra Febė išgyveno gimdymą ir visą tą laiką buvo auginta Malo ir Saros.
Kaip jau supratote iš mano ankstesnės pastraipos, tiek romanas „Kristina Fols“, tiek ir kūrinys „Sidabrinė gulbė“, pasižymi įtikinamais veikėjų portretais. Čia taip pat yra gan daug šeimyninės dramos, kurios rašytojo knygose yra netgi daugiau nei paties kriminalo. Iš tikrųjų perskaitęs dvi šio rašytojo knygas galiu drąsiai pasakyti, kad detektyvinė intriga šiose knygoje yra tik priemonė padedanti plėtoti siužetą, bet ne pagrindinis romano akcentas. Tai kartu ir siutina ir intriguoja. Siutina, nes aš esu užkietėjęs detektyvinių romanų šalininkas, o intriguoja, nes skaitydamas Benjamino Blacko knygas tu nežinau ko laukti kitame skyrelyje – siužetas čia plėtojamas nepriklausomai nuo tavo norų.
Viskas čia prasideda nuo paprastos paslaugos draugui, o baigiasi melo voratinkliu, į kurį pakliūva net paties Kvirko dukra. Romano atmosfera yra kaip visad niūri: Dublino miestas čia yra merkiamas lietaus, gatvės tuščios, barai paskendę cigarečių dūmuose, o viskis ir vynas čia vartojami kiekvieno. Pavojus čia tyko kiekviename posūkyje, o sumuštas veidas yra vieni niekai palyginus su galimais baigties scenarijais. Kvirkas čia vaizduojamas labai vienišas, intravertiškas, turintis gerą, tačiau daug iškentėjusią širdį. Vien tik smalsumo vedamas jis įsivelia į mįslingą istoriją, kuris su kiekviena minute tampa vis labiau paini.
Benjaminas Blackas kviečia mus pasinerti į dar vieną dublinietišką mįslę, kurios centre pastatomas ne tiek policijos tyrimas ir jo sėkmė, kiek Dublino miestas, jame gyvenantys žmonės ir visos tos nematomos jėgos, verčiančios veikėjus elgtis vienaip ar kitaip. Visi čia vienas kitą lyg ir pažįsta, tačiau kiekvienas turi savų paslapčių. Rekomenduoju romaną „Sidabrinė gulbė“ visiems „nuaro“ žanro mėgėjams, bei tiems žmonėms, kurie mėgsta hyper realistiškas detektyvines mįsles.
