„Voras“ ~ Lars Kepler

„Voras“ (Lars Kepler, 2022 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Prieš trejus metus Saga Bauer gavo atviruką su grasinančia žinute, kurioje užsimenama apie ginklą su devyniomis baltomis kulkomis. Viena jų skirta detektyvui Jonui Linai. Saga parodė atviruką Jonui, tačiau bėgant laikui grasinimas pasimiršo ir abu pamanė, kad tai tebuvo bereikšmė provokacija. Iki dabar.

Kapelskare prie medžio randamas krepšys, kuriame – beveik visiškai suiręs kūnas. Žmogžudystės vietoje pareigūnai aptinka ir pieno baltumo kulką. Ima atrodyti, kad senas grasinimas gali virsti tikrove, o pradėjus tyrimą – mįslių ir apgaulingų užuominų tik daugėja. Negi žudikas policijos pareigūnams tyčia duoda galimybę sustabdyti žmogžudystes? O gal tai pražūtingo plano dalis?

Jonas Lina ir Saga Bauer petys į petį stengiasi apsaugoti būsimas aukas, kol dar ne per vėlu. Tačiau laikas nenumaldomai tiksi ir smurto bei adrenalino kupina medžioklė tampa vis beviltiškesnė. Galbūt šio žudiko neįmanoma sustabdyti? Galbūt jie įkliuvo į neapsakomai žiauraus voro tinklą?

Larsas Kepleris yra kritikų pripažintos vyro ir žmonos komandos – Aleksandros ir Aleksanderio Ahndorilų slapyvardis. Slėpdamiesi po juo autoriai daugiausia rašo apie detektyvą Joną Lina ir Švedijos saugumo tarnybos viršininkę Saga Bauer. Iki šiol yra išleistos devynios serijos knygos, jų parduota daugiau kaip 17 milijonų kopijų visame pasaulyje. Nors šiandien autoriai daugiausia tapatinami su Lars Kepler pseudonimu, visgi prieš išpopuliarėdami jie jau buvo kiekvienas atskirai išleidęs po kelis pripažintus romanus. Savo naujausiame kūrinyje autoriai kalba apie dar vieną serijinį žudiką, šį kartą nusitaikiusį į Sagos Bauer asmenybę. Istorija randa pradžią praėjus trejiems metams nuo baisiausio Švedijos nusikaltėlio Jureko Valterio nužudymo. Po tragiškų ankstesnės knygos įvykių baigties Saga Bauer nebėra Stokholmo policijos pareigūnė. Ji buvo nušalinta nuo pareigų, tačiau daro viską, kad tik grįžtų atgal į mėgstamą darbą. Visgi viską sudrumsčia Kapelskerio miške aptiktas maišas su pusiau ištirpusiu kūnu. Ištyrus nusikaltimo vietą, surandama pieno baltumo kulka. Apie pastarąją Saga jau buvo kažką girdėjusi, mat prieš trejus metus gavo grasinančią žinutę, kurioje nežinomas asmuo prisipažįsta turintis ginklą su devyniomis kulkomis ir pasiruošęs nužudyti devynis žmones, tarp kurių devintasis bus pats Nacionalinių operatyvinių pajėgų skyriaus komisaras Jonas Lina. Žmogus parašęs šį laišką, be abejonės, turi tik vieną tikslą: užkrauti mirčių svorį Sagos sąžinei ir, svarbiausia, atsakomybę išgelbėti buvusio kolegos ir draugo gyvybę. Kai žmogžudysčių skaičius pradeda augti, visi supranta – žudikas padarys bet ką, kad tik įskaudintų Sagą. Jis yra tarsi voras, pinantis tinklą aplink grobį ir žudantis savo aukas su dar neregėtu žiaurumu – ištirpinantis juos gyvus natrio hidroksido tirpale. Kai visų akys ir įtarimai pradeda kristi ant pačios Sagos, tik Jonas Lina supranta, kad turi suskaičiuotą valandų skaičių išspręsti šį painų galvosūkį... Romanas „Voras“ yra neblogas, nors gal kiek monotoniškas kūrinys. Didesnę knygos dalį policija bandys įminti žudiko siunčiamus painius galvosūkius, mat tik taip galės išgelbėti jo pasirinktas aukas. Nereikia būti genijumi kad suprastum, jog policijai niekaip nepavyks išgelbėti mažiausiai aštuonių žmonių. Taigi du trečdalius knygos mes seksime policijos fiasko, kuriame Sagai Bauer artimi žmonės bus žudomi vienas po kito. Ir tik knygos pabaigoje mes turėsime galimybę susidurti su pačiu žudiku, kuris kaip ir pridera psichopatams, bus persmelktas visapusiško blogio. Taip, romanas yra pilnas veiksmo, sumaišties, galvosūkių, sekso ir kraujo, tačiau jis tuo pat metu yra ir labai monotoniškas bei nuspėjamas. Tikrai netikiu, kad žodžius „monotoniškas“ ir „nuspėjamas“ naudoju apžvelgdamas Lars Kepler dueto knygą, tačiau tokia jau yra tiesa. Romano stiprioji pusė yra kruopščiai sukonstruotos veikėjų asmenybės ir jų sielos tamsos perteikimas, tačiau jam trūksta policijos tyrimo, paslapties ir daugiau netikėtų posūkių. Knyga baigiasi pamišėlio patalpinimu gydymui, kas taip pat šiek tiek nervino. Be jokios abejonės šis kūrinys sukels tikrą furorą pasaulyje, tačiau ar jis bus įvertintas kaip „geriausias“ ar kaip „prasčiausias“ rašytojų darbas mums dar teks palaukti. Jautresnius žmones įspėju, romane vaizduojamos žmogžudystės yra aprašytos labai detaliai, kraupiai ir netgi šiek tiek atgrasiai...

„Veidrodžių žmogus“ ~ Lars Kepler

„Veidrodžių žmogus“ (Lars Kepler, 2020 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Jauna mergina dingsta iš mokyklos. Nepaisant policijos ir šeimos pastangų, jos rasti nepavyksta... Po penkerių metų ji randama žiauriai nužudyta žaidimų aikštelėje Stokholmo viduryje.

Naudodamas stebėjimo kameras, inspektorius Jonas Lina suseka liudininką. Pasirodo, Martinas yra psichikos liga sergantis žmogus, kuris neprisimena to, ką matė. Tai smarkiai traumuotas žmogus, kuris kaltina save dėl dukters mirties. Jonas nusprendžia susisiekti su psichiatru Eriku Maria Barka ir pabandyti išsiaiškinti tiesą per hipnozę. Tačiau Martino žmona gauna įspėjimą: jei liudytojas kalbės, artimas nekaltas žmogus mirs...

Kas ir kodėl grobia jaunas moteris? Ką pagrobėjas dar su jomis? Jonas Lina susiduria su nauja šiurpia byla, kur niekas nėra tuo, kuo atrodo iš pirmo žvilgsnio...

„Veidrodžių žmogus“ yra dar vienas detektyvinis Jono Linos serijos kūrinys, dienos šviesą išvydęs 2020 metais. Tai neįtikėtinai įtraukiantis pasakojimas, bene geriausias Lars Kepler (Aleksandero ir Aleksandros Ahndorilų) vaizduotės vaisius. Kol kas visi autoriaus kūriniai buvo tikri šedevrai, tačiau romane „Veidrodžių žmogus“ Lars Kepler pavyko padaryti kažką neįmanomo – savo kartelę pakelti dar aukščiau! Manau, jis net pats liko tuo priblokštas, mat į šią knygą sutalpino viską: vaizdingą pasakojimą, įdomius veikėjus, veiksmą, įtampa ir tiesiog pritrenkiančią atomazgą!.. Grįždama iš mokyklos dingsta jauna mergina. Nepaisant policijos ir šeimos pastangų, jos surasti nepavyksta. Po penkerių metų ji randama žiauriai nužudyta vaikų aikštelėje Stokholmo viduryje. Pasinaudojęs vaizdo kamerų įrašais Jonas Lina atranda liudininką. Tai psichiškai nesveikas vyras, kaltinantis save dėl netyčinės dukters mirties. Kadangi jo prisiminimai chaotiški, Jonas nusprendžia susisiekti su psichiatru Eriku Maria Barku, dar žinomu kaip „Hipnotizuotojas“. Tačiau tada Martino žmona gauna trumpą įspėjimą: jei liudininkas prabils, jai artimas žmogus mirs... Romanas „Veidrodžių žmogus“ yra nepaprastai baisus kūrinys. Kiekvienas iš mūsų, turbūt, esame girdėję kraupių pranešimų spaudoje apie išvaduotas dešimtmečiais kalintas nekaltas moteris. Kai kurios iš jų būdavo kalinamos kokio nesveiko psicho rūsyje, kitos gi dingo prostitucijos gniaužtuose. Statistiniai tokių atvejų duomenys yra tiesiog kraupūs! Daugiau nei 40 milijonų moterų yra įtrauktos į prostituciją, 28 milijonai gyvena kaip vergės, 750 milijonų iš jų buvo priverstos susituokti iki 18-ojo gimtadienio. Per metus pasaulyje nužudoma 87 tūkstančiai moterų, prieš pusę iš jų ranką pakelia partneris ar šeimos narys. Smurtas prieš moterys yra įprastas reiškinys, tad autorių noras prabilti apie vyrų neapykantą moterims, begalinį galios ir prievartos prieš moterį ilgesį, buvo išties suprantamas. Knygoje rašytojai mums papasakos apie vyrų valdžios troškimą, apie iškreiptas jų idėjas vykdyti „dievo“ valią. Policininkas Jonas yra ne toks žmogus, tad susidūręs su žiauriu elgesiu, apsisprendžia surasti visų šių nelaimių kaltininką. Kaip jam tai pavyks aš leisiu Jums patiems sužinoti, pasakysiu tik tai, kad nepaisant išties kraupios temos, ši knyga man eilinį kartą priminė, kodėl aš myliu detektyvus ir kodėl kartais tie dešimt knygai išleistų eurų vėliau atsiperka dešimteriopai. Romane mums taip pat bus parodyta anksčiau nematyta Jono pusė, kurioje netrūks narkotikų svaigulio ir jo akių tamsos. Kas tas veidrodžių žmogus? Sugniuždyta siela, ar brutalių troškimų atspindys? P. S. Knygoje yra stiliaus ir gramatikos klaidų, tačiau daug mažiau nei knygoje „Lozorius“.

„Lozorius“ ~ Lars Kepler

„Lozorius“ (Lars Kepler, 2020 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Žiauriausias Švedijos serijinis žudikas Jurekas Valteris prieš keletą metų mirė nuo šautinių žaizdų. Taip ir neradusi jo kūno, policija ėmėsi tirti kitus nusikaltimus ir spėjo pamiršti, kokį pragarą jiems teko išgyventi. Tačiau žudynės vėl prasideda... Per visą Europą nusidriekia sudarkytų kūnų pėdsakai, o visi įkalčiai rodo – Valteris Jurekas prisikėlė!

Detektyvas Jonas Lina įsitikinęs – baisiausias košmaras virsta tikrove. Žmogus, sunaikinęs Jono šeimą, sugrįžo pabaigti savo kruvino darbo...

Jis ne tik jus žudo – jis palaidoja jūsų artimuosius gyvus...

Detektyvas Jonas Lina neturi pasirinkimo – jo laukia kraują stingdanti akistata su žmogumi, kurio vienintelio bijojo visą gyvenimą. Tik Jonas gali nutraukti šitą košmarą.

Prasideda nuožmios lenktynės su greitai tirpstančiu laiku...

Nors dar tik spalio mėnesis, tačiau aš jau dabar tvirtinu, kad kriminalinis romanas „Lozorius“ bus mano šių metų hitas. Tokiai nuomonei susidaryti man užteko vos penkiasdešimties šios knygos puslapių, o jos pakeitimui nesutrukdė netgi tragiškas šios knygos vertimas. Na bet apie jį gal kiek vėliau... Kai mirusios žmonos Sumos kaukolė aptinkama vieno Oslo kapų plėšiko šaldiklyje, policijos inspektorius Jonas Lina yra šokiruotas, tačiau žiūri į tai blaiviomis akimis – tai tik sutapimas. Tačiau kuomet žiaurių nusikaltimų virtinė nuvilnija visoje Europoje, Jonui kyla kraupi mintis – Jurekas Valteris prisikėlė ir jis ieško sau pagalbininko! Jono Linos kolega Saga Bauer įsitikinusi savo taiklumu, tad visiškai nepripažįsta minties, kad klastingas serijinis žudikas Valteris kažkokiu būdu išvengė trijų jos kulkų. Kai Jonas pradeda vykdyti seniai paruoštą dukros apsaugojimo planą, artimiausi Sagos žmonės – tėvas ir sesuo, mergaitė turinti dauno sindromą, lieka visiškai neapsaugoti. Kai vieną dieną jie dingsta, Saga puola į kraupią isteriją: „nejaugi tas kuris buvo palaidotas iš tikrųjų yra gyvas?“ Kai kas tai palaikytų stebuklu, tačiau Švedijos policijai tai yra didžiausias košmaras!.. Romanas „Lozorius“ yra septintasis Jono Linos serijos kūrinys. Jame toliau pasakojama darbštaus, protingo ir labai empatiško veikėjo istorija. Šį kartą jam tenka stoti į kovą su baisiausiu savo košmaru – serijiniu žudiku Jureku Valteriu. Pastarasis norėdamas atkeršyti Jonui dėl savo suėmimo ir jo brolio dvynio Igorio mirties, sutelkia visas jėgas tam, kad atimtų iš inspektoriaus viską, ką jis taip desperatiškai brangina ir puoselėja. To rezultatas – stingdantis siaubo romanas, nuo kurio daugeliui skaitytojų tiesiog piestu pasistos plaukai! Iki šios aš maniau, kad pats baisiausias literatūrinis serijinis žudikas yra Hanibalas Lekteris. Tačiau po romano „Lozorius“ perskaitymo aš visiškai pakeičiau savo nuomonę. Ahndorilų pora yra neįtikėtinas literatūrinis duetas. Jų knygos yra parašytos labai tikroviškai, kinematografiškai ir baugiai. Jose yra daug sprogimų, gaudynių, kraujo, kvapą gniaužiančių veiksmo scenų ir netgi šeimyninės dramos! Jas skaitant visiškai nėra laiko nuoboduliui ar žiovuliams, mat kiekvienas naujas skyrelis – tikras nuotykis! Ne palaidoto psichopato prisikėlimas yra stebuklas. Ne. Stebuklas yra pats Lars Kepler, kurio knygos yra tikras fenomenas! Nors knyga „Lozorius“ negali pasigirti geru vertimu ir redaktūra, ji vis tiek turi patekti į Jūsų asmeninę biblioteką. Joje yra labai daug gramatinių ir stiliaus klaidų, tačiau aš vis tiek galvoju, kad jau geriau toks vertimas, negu visai jokio! Taip, klaidos labai bado akis, bet tai visai netrukdo įsijausti į siužetą, kuris yra tiesiog nepriekaištingas. Toliau pateikiu keletą kvailiausių vertimo klaidų: „nepatiko į galvą“, vietoj „nepataiko į galvą“; „žemo dažnio rimtą“, vietoj „žemo dažnio ritmą“; „paskui lėta bėga pirmyn“, vietoj „paskui lėtai bėga pirmyn“; „išsitraukia Glokc“, vietoj „išsitraukia Glock“. Keletas stiliaus klaidų: „Jie pravažiuoja pro valkatą su purvinu kariniu paltu ir kailine kepure, kuris įlenda į griovį ir paskui save tempia šiukšlių maišą“. „Tarp stalų ir suolų Karina išvysta prie pusiau uždarytos virtuvės durų šlepetę“. Taip pat devintame skyrelyje Saga kelis kartus virsta Sara ir atvirkščiai...

„Triušių medžiotojas“ ~ Lars Kepler

„Triušių medžiotojas“ (Lars Kepler, 2019 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Praeities nusikaltimai nenuskęsta užmarštyje... Nei aukšti postai, nei žinomumas, nei turtas neapsaugo nuo keršto ir liguistos neapykantos. Populiariausiu Švedijos rašytoju 2018 m. tapusio Larso Keplerio (po pseudonimu slepiasi dviejų autorių pora) naujausias romanas „Triušių Medžiotojas“ kupinas painaus siužeto, kai po sukrečiančios pradžios įtampa nė kiek nenuslūgsta ir išlaiko dėmesį iki netikėtos pabaigos.

...Savo namuose mįslingomis aplinkybėmis nužudomas vienas iš aukščiausių šalies politikų, bylai suteikiamas slaptumo grifas, ji siejama su terorizmu. Tačiau viskas kitaip, nei atrodė. Iš kalėjimo šios bylos tyrimui paleidžiamas detektyvas Jonas Lina, kuris narplioja keistą nusikaltimą, nes „nusikaltėlis medžioja dešimt triušių ir ketina nužudyti juos visus“. Detektyvas imasi pavojingo ir įtempto tyrimo, bandydamas įsismelkti į žudiko smegenis...

Lars Kepler duetas kartu su savo šedevru „Triušių medžiotojas“ mums eilinį kartą bando parodyti, kaip turi atrodyti geras skandinaviškas detektyvas. Jis nuo pat pirmųjų puslapių turi priversti mūsų širdis plakti greičiau, vidurius urgzti, rankas drebėti, o burną visiškai išdžiūti. Romanas prasideda paprastu pasikėsinimu į jaunos, eskorto sferoje dirbančios, merginos gyvybę, o vėliau peraugą į seriją žiaurių nužudymų. Viską išsiaiškinti apsiima Saga Bauer, kartu su kalėjime įkalintu Jonu Lina. Kaip netrukus paaiškėja, nusikaltimo motyvas slypėjo prestižinėje mokykloje įkurtame berniukų klube, pavadintame „Triušių Urvu“. Vieną dieną jame nutiko tai, kas apvertė visų narių gyvenimus aukštyn kojomis, o mus, skaitytojus, supažindino su išties jaudinančia ir tragiška istorija. Romanas Triušių medžiotojas“, tai labai neįprasta kriminalinė drama, verčianti abejoti ir įtarinėti, ar tik tavo rankose laikoma knyga nėra išmirkyta kažkokiame narkotiniame mišinyje. Juk užtenka tik to vieno prisilietimo ir tu esi jau priklausomas!

„Žaidimų aikštelė“ ~ Lars Kepler

„Žaidimų aikštelė“ (Lars Kepler, 2017 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Pagrindinė šios pribloškiančios istorijos herojė – Švedijos ginkluotųjų pajėgų karininkė Džasmina Paskal-Anderson. Vykdydama NATO karinės misijos užduotį šiaurinėje Kosovo dalyje, moteris patenka į siaubingą susišaudymą ir bemaž miršta nuo patirtų sužeidimų. Jos širdis net 40 sekundžių nustoja plakusi, kol Džasmina vėl grąžinama į gyvenimą. Atsigavusi moteris papasakoja apie klinikinės mirties potyrius: paaiškėja, kad ji atsidūrė paslaptingame persikėlimo mieste, savotiškoje tarpinėje stotelėje tarp gyvybės ir mirties; tik bėda, kad mieste įsigalėjusi sistema kelia vien siaubą...

Grįžusi į Stokholmą Džasmina įsidarbina sekretore ir gyvena visiškai ramiai bei paprastai. Kartą ji drauge su penkiamečiu sūnumi patenka į eismo įvykį. Šįkart ligoninėje atsiduria berniukas. Gydytojai pasiryžę jį išgelbėti, tačiau operacijos metu privalės trumpai sustabdyti mažojo paciento širdį. Džasmina supranta viena: jeigu sūnus atsidurs tame žiauriame mieste, kuriame tiek daug smurto, vienas jis neįstengs sugrįžti į gyvenimą... Juk niekas negali vienareikšmiškai nei patvirtinti, nei paneigti, kad ištikus klinikinei mirčiai išgyventi nutikimai yra tiesa.

Leitenantė Šasmina Paskal-Anderson ir jos būrio vyrai gavo ypatingą užduotį Leposavičiuje, Kosove. Jos būrys buvo vienas iš tų, kurie turėjo išsiaiškinti, ar pagrįsti pranešimai, kad Sočanicoje puldinėjami civiliai gyventojai. Atvykę iki kaimo jie išvydo mažą mergaitę, gulinčią veidu į šlapią žolę, nėščią moterį nušautą į krūtinę, bei trisdešimt atsiskyrusių serbų karių, kurie buvo išrikiavę berniukų eilę ir šaudė juos vieną po kito. Nors pastiprinimas jau buvo pakeliui, tačiau laukti nebuvo kada. Ji davė įsakymą vyrams pulti, o tada ir pati ėmė šaudyti. Markas ir Vinsentas buvo sužeisti, o netrukus ir ji pati gavo kulką į nugarą.

Vėliau veiksmas nusikelia į Orsagoš Orvosi ligoninę Budapešte, kur Šasmina pabudo po narkozės, o vėliau tris mėnesius gėrė neuroleptikus, mat patyrė į psichozę panašius įsivaizdavimus, kad iš tiesų matė mirties karalystę. Ji dažnai pabusdavo dėl košmarų apie uostą, iš kurio išplaukiama į mirusiųjų karalystę, bet niekada niekam apie tai nebepasakodavo išskyrus seserį.

Kartą psichozės priepuolį jai sukėlė nepažįstamo vyro mirtis darželyje ir ji vėl atsidūrė Skubios psichiatrinės pagalbos skyriuje. Galiausiai įvykiai pakrypsta taip, kad Šasmina, jos motina ir sūnus Dantė pakliūna į avariją, kurios metu sunkiai sužeidžiamas jos vaikas. Gydytojai yra pasiryžę padėti berniukui, tačiau operacijos metu privalės trumpam sustabdyti jo širdį. Šasmina ima stipriai nerimauti, juk uostas kurį ji matė būdama mirties patale yra pilnas smurto ir savų taisyklių, tad jos vargšas sūnus gali paprasčiausiai nerasti kelio atgal į gyvųjų karalystę. Kad išgelbėtų savo sūnų, Šasmina pasiryžta dar kartą numirti...

Taigi, kaip jau supratote, rašytojai Ahndorilai pasirinko išties šaunią temą savo naujai knygai. Juk pomirtinis pasaulis visad buvo plačiai diskutuojamas ir apšnekamas, tačiau patikimų įrodymų apie jo egzistavimą lygi šiol nėra. Vienose religijose jis prasideda nuo teismo, kuriame žmogaus siela sveriama su tiesos plunksna, kitose, tai Geltonieji šaltiniai, kur mirusieji laukia savo teismo dienos, dar kitose religijose mirusiųjų karalystė randa pradžią prie upės, kurią reikia perplaukti valtimi ir pan. Na o mokslininkai mirties potyrius bando paaiškinti fiziologiškai, kaip elektros impulsus ir deguonies trūkumą.

Lars Kepler duetas tai įsivaizduoja kaip Kinijos prieplauką, uostamiestį, kur patekusios vėlės laukia eilėje į laivą, keliantį juos per vandenyną. Išties įdomus ir neįprastas įsivaizdavimas, kuris tiek pat intrigavo, kiek ir glumino. Mano nuomone, įtikinamiau būtų mirusiųjų karalystės pradžią įsivaizduoti kaip Indijos lūšnynus, juk hinduizmas yra senesnė religija, nei budizmas, bet, galbūt, toks rašytojų pasirinkimas turi logišką paaiškinimą (kaip antai, kad mirusiųjų karalystė gyvavo iki visų kultūrų), kas leido jiems geriau perteikti knygos atmosferą ir romano idėją. Čia gi mes randame visą tą purvą, laužus, kekšes, narkotikus, laivelius, triadą, makaronus ir pan.

Daugelis romano skaitytojų liks patenkinti tokius Lars Kepler pasirinkimu, o kai kas, visgi liks nusivylę. Labiausiai nuvilia ne tiek pati pomirtinio gyvenimo idėja, kiek nelabai įtikinamas rašymo stilius. Nežinau kaip kitiems, bet manęs rašytojai neįtikino. Gal dėl to, kad jie jau kartą bandė įtraukti į knygą antgamtinius reiškinius, kaip knygoje „Ugnies liudininkas“, kur mes randame mediumę bendraujančią su mirusiųjų sielomis, kurią jie vėliau pateikė kaip paprasčiausią apgaviką. Čia gi manęs neįtikino pats pasakojimo stilius, kuris nors ir labai vaizdingas ir kinematografiškas, visgi man labiau priminė vaikų pasaką nei rimtą fantastiką. Manau, Žano-Kristofo Granžė bandymas prisiliesti prie pomirtinio gyvenimo knygoje „Limbų priesaika“ buvo kiek sėkmingesnis ir įtikinamesnis.

Iš kitos pusės, realaus pasaulio scenos nepriekaištingos. Jos tokios detalios ir smulkmeniškos, kad net stebina. Viskas apgalvota iki mažiausių smulkmenų, nuo to, kaip Šasmina sužeidžiamas, kaip gydoma ligoninėje, kaip susilaukia vaiko, kaip išsikelia gyventi viena, patiria panikos priepuolį, išgyvena avariją ir pan. Viskas atrodo taip pedantiškai sutvarkyta ir apmąstyta, kad veikėjai atgyja prieš akis, visai kaip kokiame vaidybiniame filme. Kiekvienas knygos veiksmas turi atoveiksmį, viskas čia vyksta ne be priežasties. Turiu prisipažinti, kad kažkur ties 150 puslapiu buvau galutinai įtrauktas ir jau nebegalėjau padėti knygos į šalį.

Romanas turi viską. Neeilinį siužetą, įdomią pagrindinę veikėją, tikrovišką pasakojimą, sistemingą įtampos didėjimą ir net kelis labai gerai apgalvotus ir įtikinamus sutapimus. Kūrinys skaitosi labai lengvai, puslapiai tirpsta tiesiog akyse, kas, be abejonės, yra geros knygos rodmuo. Tai knyga apie motiną, kuri padarytų bet ką dėl savo sūnaus, apie neteisybę esančią net už mirties slenksčio ir apie tą gyvenimo loteriją, kuri gali nulemti gyvensite Jūs ar mirsite. Darosi baugu pagalvojus, kad tai galėtų būti tikra.

Prie knygos pliusų priskirčiau ir knygos pavadinimą, kuris čia turi labai konkrečią reikšmę. Jei teismas būdavo neteisingas, galima buvo pareikalauti, kad byla būtų ištirta žaidimų aikštelėje. Na o kas tai tokio, aš leisiu Jums patiems išsiaiškinti.

Apibendrindamas pasakysiu, kad Lars Kepler duetas tikrai moka rašyti ir man belieka sušukti, Sivenai Kingai, pasisaugok, atsirado naujas konkurentas!

P. S. knygoje vietomis randame neatitikimų ir loginių spragų, bet kam tai rūpi, kai knyga tokia gera.

„Persekiotojas“ ~ Lars Kepler

„Persekiotojas“ (Lars Kepler, 2015 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Policija gauna trumpą filmuką. Žmogus su kamera iš sodo slapta filmuoja moterį už lango. Kitą dieną ji randama žiauriai subadyta peiliu. Policija gauna antrą filmuką, bet nustatyti, kokia moteris nufilmuota jame, kol neįvyko nelaimė, nėra jokių galimybių. Aišku tik, kad veikia serijinis žudikas. Nelaimingos nužudytosios moters vyrą taip sukrečia žmogžudystė, kad jis ištiktas šoko sutvarko visus namus ir paguldo žmoną į lovą. Galbūt jis rado ką nors labai svarbaus, bet nelaimėlio būklė kliudo policijai jį apklausti. Pagelbėti kviečiamas talentingas psichiatras ir hipnotizuotojas Erikas Marija Barkas, tačiau tai, ką vyras papasakoja, verčia gydytoją meluoti policijai...

Nežinau kas labiau laukė. Ar Jūs laukėt šios knygos įvertinimo, ar aš laukiau kada gausiu šią knygą. Kaip bebūtų, knygą gavau, perskaičiau ir dalinuosi šviežiais įspūdžiais. Iškart pasakysiu, kad rašytojams esu užkėlęs labai aukštą kartelę, bet mano dideliam nustebimui, jie dar kartą pateisino visus mano lūkesčius.

Šioje knygoje pasakojama apie tai, kaip policija gauna nuorodą į trumpą filmuką Youtube puslapyje, kuriame žmogus filmuoja moterį už lango. Kitą dieną moteris randama negyva. Po kelių dienų policija gauna naują filmuką, bet ir vėl nespėja nustatyti moters tapatybės. Viską pablogina dar ir tai, kad sukrėstas nužudytosios vyras atvykęs į namus ir radęs subjaurotą žmonos lavoną, viską sutvarko ir persigandęs pabėga. Jo būklė neleidžia apklausti jo įprastai, tad pakviečiamas talentingas psichiatras ir hipnotizuotojas Erikas Marija Barkas. Užhipnotizavęs jis supranta, kad dėl moters mirties gali būti kaltas žmogus, kuris jau yra žudęs prieš devynerius metus, ir kurio atveju domėjosi pats Erikas...

Iš tikrųjų buvau visai pamiršęs Lars Kepler duetą. Maniau, jog jie parašė keturias knygas ir ties tuo sustojo. Juolab, kad jie patys sakė, kad uždirbo tiek pinigų, kad jau gali nebedirbti. O pasirodo, kad rašytojai nesnaudė ir per tuos metus parašė net dvi naujas knygas. Su viena iš jų mes ir turime progą susipažinti lietuviškai.

Tikrai nežinojau ko laukti iš knygos, bijojau blogiausio, o būtent to, kad rašytojai išsisėmė ir nusirašė, tačiau knyga yra tiek gera, kad geresnio kūrinio serijai „Skandinaviško detektyvo elitas“, tiesiog nesugalvotum.

Knygoje mes atrandame senus, pamėgtus veikėjus, tarp kurių hipnotizuotojas Erikas Marija Barkas, Saugumo policininkė Saga Bauer (tiesa jos čia labai mažai), pats Jonas Lina, Nilsas Olsenas ir kiti. Čia taip pat prisimenamas ir garsus psichopatas Jurekas Valteris, pasirodęs ankstesnėje knygoje ir sukėlęs didelę sumaištį.

Jonas Lina, aišku, stipriai pasikeitęs, pavaizduotas kaip nusmukęs šlubčiojantis didvyris, su barzda, išsikerojusiais plaukais ir purvinu švarku, tačiau vis dar guviomis akimis.

Knygų išskirtinis bruožas – įtampa, niekur nedingo. Romano įtampa tiesiog nepakeliama. Galvojau, kad „Obuolys“ kaip visad perdeda reklamuodamas knygą ir rašydamas neva „neskaitykite jos vieni namuose su dideliais langais kažkur tyrlaukiuose“, bet pasirodo, kad leidykla visai nejuokavo, mat skaitant net pagaugai eina per kūną. Nuo įtampos kuomet pasakojama, kaip moteris aplankė žudikas per nugarą bėga šaltas prakaitas, o nuo užhipnotizuoto vyro atsiminimų net šiurpsta oda.

Tačiau nemanykite, kad romanas, tai ilga virtinė mirčių ir žmogžudysčių. Čia taip pat randame keletą gražių, atpalaiduojančių epizodų, kaip antai, kai Erikas mokosi groti pianinu ar ima susitikinėti su akla mokytoja.

Romane daug šaunių epizodų, kurių net geriausiame filme nesutalpintum. Tarkim kelionė traukiniu, Jono sutikimas policijos nuovadoje, orgijos vakarėlis, muštynės su valkatomis, slapstymasis nuo policijos, pabėgimas iš psichiatrinės ligoninės, įkalinimas narve ir kita.

Skaitydamas pirmąją knygą „Hipnotizuotojas“, pagalvojau, jog rašytojai galėjo žymiai daugiau dėmesio skirti pačiam hipnotizuotojui Erikui. Ši knyga tarsi įgyvendina mano troškimus, mat Erikas yra, galima sakyti, pagrindinis romano veikėjas, bandantis įminti žmogžudysčių mįsles. Kitaip sakant romanas yra tarsi savotiškas, taip vadinamas, „solo“ romanas kurio centre Erikas, nors ne nuošaly atsiduria, žinoma, ir pats Jonas Lina, bei nauja veikėja Margota Silverman.

Knygos idėja – vaizdajuostėje nufilmuotos aukos yra išties šauni ir nekasdieniška, o pats tyrimas labai įtraukiantis. Visgi kai kurie momentai man pasirodė kažkokie nerealūs, lyg iš kažkokio psichodelinio košmaro. Tarkim tas susišaudymas sandėliuose? Ir ką sau rašytojai galvojo? Joną Liną įsivaizduoti kaip šlubčiojantį valkatą irgi buvo labai sunku. Jis man priminė tą veikėją iš romano „Potvynis“, kurio net vardo nebeatsimenu. O dar ta begalė psichotropinių vaistų pavadinimų lyg iš medicininio vadovėlio...

Kaip bebūtų, skaitant knygą nebuvo nė vienos minutės, kad būčiau nuobodžiavęs. Romane veiksmas seka po veiksmo, knygą sunku padėti, o pagrindinis nesklandumas su kuriuo teko susidurti, tai akių nuovargis, mat bent jau aš po 150 puslapių turėdavau jas pailsinti. Taip pat susidūriau su kita problema – buvo tiesiog nepakeliama laukti visą dieną kada grįšiu namo iš darbo, bei toliau galėsiu mėgautis skaitydamas. Pabaiga, kaip visad su saldžia „razina“ iškeliančia klausimą, o kaip gi viskas rutuliosis toliau?

Apibendrindamas pasakysiu labai paprastai – pirkit ir mėgaukitės, nors naujokams visgi pasiūlyčiau pradėti nuo pirmosios knygos „Hipnotizuotojas“.

„Smėlio žmogus“ ~ Lars Kepler

„Smėlio žmogus“ (Lars Kepler, 2014 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Žvarbią žiemos naktį traukinio mašinistas ant tilto vos išvengia susidūrimo su jaunu vyru. Ligoninėje paaiškėja, kad smarkiai karščiuojantis, legionelioze sergantis Mikaelis Koler-Frostas jau prieš septynerius metus paskelbtas mirusiu. Jis, dingęs iš namų su seserimi prieš trylika metų, laikytas serijinio žudiko Jureko Valterio auka. Tiesa, neoficialiai. Komisarui Jonui Linai taip ir nepavyko įrodyti, kad Jurekas, prieš septynerius metus suimtas ir uždarytas griežtojo režimo teismo psichiatrijos skyriaus izoliatoriuje, yra susijęs su daugybe kitų neišaiškintų žmonių dingimų.

Kai komisaras ima tirti, kur buvo „mirusysis“ visus tuos metus, netikėti įrodymai priverčia atversti seniai pamirštą bylą. Tik šįkart laiko jie neturi. Kažkam teks įsismelkti į patologinio žudiko smegenis, kad ir kuo tai grėstų...

Man patinka Lars Kepler knygos. Labiausiai dėl trijų priežasčių. Jo knygas skaitai ir nori skaityti. Iš anksto negali pasakyti kiek tą dieną perskaitysi puslapių: šimtą, du šimtus aš išvis pusę knygos. Ir kad siužetas labai nenuspėjamas. Šie trys dalykai galioja ir naujausiai knygai „Smėlio žmogus“. Aišku tų teigiamų pliusų galima prigalvoti į marias, bet šie trys, mano nuomone, svarbiausi. Knygos siužetas tikrai įtraukiantis ir įdomus. Žiemą ant tilto bėgių randamas jaunas vyras. Kaip paaiškėja vėliau, tai prieš septynerius metus dingęs Mikaelis Koler-Frostas, vienas iš serijinio žudiko Jureko Valterio aukų. Nusilpęs vaikinas patvirtina, kad visus tuos metus buvo kažkur uždarytas, o su juo buvo ir jo sesuo, kuri taip pat vis dar gyva. Policija sukrunta. Jie apgalvoja visus įmanomus būdus kaip surasti merginą ir lieka tik viena neišbandyta galimybė. Jie turi infiltruoti savo žmogų į griežtojo režimo teismo psichiatrijos skyrių kur kali Jurekas. Jie taip ir padaro. Iš tikrųjų turbūt labiausiai įtempta ir intriguojanti, bei baugiausia Lars Kepler knyga. Turbūt daugelis pasakys, kad skaityti apie psichinius ligonius jau ir taip yra baisu. Bet pasitelkus įtikinamą, greitą ir įtaigų Lars Kepler stilių, knyga tampa tiesiog nepralenkiama. Veikėjai, vietos ir siužetas labai įtraukia, o Valteris, visai kaip koks Hanibalas stingdo kraują. Laimei jis ne iš Lietuvos. Kai kam gali pasirodyti, kad Lars Kepler per daug pataikauja skaitytojui: veikėjai ir vietos kaip iš gero kino filmo, o pats siužetas kaip kinoscenarijus. Na bet mano nuomone, jei tai pasiteisina, tai kodėl gi ne. Labai tiko žiemos metas, sniegas, visa ta tamsa kūrė ir taip jau baugią atmosferą. Viskas parinkta paėmus viską kas geriausia iš trilerio. Pabaiga puiki, su klaustuku ar vis dar bus tęsiama Jono Linos serija. Manau bus. Knygoje prajuokino tik kaip vis buvo aprašinėjamos Jono akys, tai jos blizga, tai papilkėja ir pan. Na o šiaip tai priekaištų neturiu, tik va spausdinimo kokybė tai nuvylė. Perbraukus pirštu rašalas valosi. Prastoka, prastoka. Pabaigai galiu pasakyti tik viena: Lars Kepler duetas tikrai žino ko nori skaitytojas ir tai jam suteikia.

„Ugnies liudininkas“ ~ Lars Kepler

„Ugnies liudininkas“ (Lars Kepler, 2013 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Flora Hansen apsimeta mediume ir verčiasi „bendravimu“ su mirusiaisiais. Po žiaurių žmogžudysčių paauglių globos namuose Hansen ima regėti keistai realistiškas vizijas. Ji praneša policijai, kad bendrauja su mirusia mergaite, bet į tai sureaguoja tik vienas detektyvas – Jonas Lina. Šis ilgiausiai užtrunka nusikaltimo, kuris atrodo akivaizdus, vietoje. Viskas liudija, kad globotinė Vikė Benet pasišalino vidurnaktį palikusi kruviną lovą ir plaktuką po pagalve. Pabėgo nuvariusi pakeleivingą mašiną su joje miegančiu keturmečiu berniuku. Ji laikoma vienintele įtariamąja, bet kodėl Hansen tvirtina, kad nužudymo įrankis akmuo, ne plaktukas? Kai detektyvas nusprendžia nepasitenkinti lengvais atsakymais, paieškos leidžia Jonui praskleisti mistikos šydą ir baigiasi susitikimu su žmogumi iš praeities.

Paauglių globos namuose „Brigitos namai“, naktį žiauriai nužudoma viena mergina. Jos kūną netikėtai aptinka kita globotinė, naktį įminusi į kraujo balą po durimis. Atvyksta policija. Jonas Lina iškviečiamas į nusikaltimo vietą, kaip stebėtojas iš šalies. Jis turi padėti tyrimui, bet į jį nesikišti. Netrukus po vienos iš globojamų merginų pagalve aptinkamas kruvinas plaktukas, o pati mergina pasirodo dingusi. Visas įtarimas krinta ant jos. Nejaugi mergina galėjo mirtinai uždaužyti savo kolegę? Policija aklai tuo patiki, išskyrus Joną Lina. Jam pirmam kyla įtarimas, kad kažkas čia ne taip.

Kaip jau supratote, pagrindinė knygos ašis sukasi apie žmogžudystę globos namuose ir įtariamos merginos paiešką. Tačiau yra ir dar kelios kitos šalutinės linijos. Viena iš jų, tai mediumės pasirodymas tyrime. Ji sakosi bendraujanti su mergaitės dvasia, kuri neaiškiais ženklais bando nurodyti, kas yra žudikas. Man visai patiko šis elementas, ta visa mistika, net atvirai norėjosi, kad ši tema būtų labiau išrutuliota knygoje. Nesakau, kad žudynės globos namuose blogai. Čia taip pat kažkas neįprasto, uždrausto, tai, apie ką daugelis nenori kalbėti, arba nenori susidurti su tai realiame gyvenime. Visi tie psichiniai ligoniai, psichinės ligoninės ir pan., išties kelia baimę, bet knygose tai labai pasiteisina. Aš jau nekalbu apie knygą „Kuždesių sala“, ar „Hanibalas“. Bet realiai man norėjosi, kad mediumei būtų buvę skirta daugiau puslapių knygoje. O dabar, beveik net iki knygos galo niekaip negalėjau susivokti nei kiek jai metų. Lyg ir turi darbą, bet gyvena su kažkokia šeima, kurios galva ją lupa. Kol kas Kepler pasirenkamos knygos siužeto temos išties neblogos. Buvo hipnotizuotojo, neonacių, mediumo ir pan. Tikiuosi ir toliau taip pat sėkmingai bandys įtikti skaitytojui. Dar kalbant apie mediumę, tai gaila, kad viskas kaip ir paaiškinama paprastai, atsisakoma visos tos mistikos. Realiai net dar nepasiekus įvykių paaiškinimo jautėsi, kad patys rašytojai netiki visais tais paistalais apie dvasias ir nuspėjimus. Kaip jau minėjau, be pagrindinės temos yra ir šalutinės. Taigi kita tema būtų iš paties Jono Linos gyvenimo. Šį kartą rašytojas mums pateikia kai kurias Lino asmeninio gyvenimo detalias. Kodėl jis toks vienišas, kur jo šeima? Jei pamenat, antrojoje knygoje buvo tik šiek tiek užsiminta apie Linos dukrą. Visgi asmeniškai man, norėtųsi net daugiau detalių iš detektyvo gyvenimo. Visa informacija pateikiama tik paskutiniuose knygos puslapiuose. Lyg ir nurodoma į sekančios knygos siužetą, bet neaišku, ar tai bus pagrindinė ketvirtosios knygos tema, ar taip pat tik šalutinė (pasidomėjau, pasirodo bus pagrindinė). Skaitant šią knygą taip pat man kilo kiek neaiškumų. Pavyzdžiui, kas ta Disa? Nepamenu ar ji buvo kitose knygose, taip pat, kas per vidinis tyrimas? Lyg ir bandyta užsiminti, kad dėl kažkokio įspėjimo, bet taip iki galo ir neaišku. Rašytojas galėjo kažkaip mums priminti visus tuos įvykius. Realiai lyginant su kitomis Kepler knygomis, tai ši man pasirodė silpniausia. Nežinau. Pirmoji pasižymėjo geru startu, bei pagrindine tema. Antroji prikaustė veiksmo scenomis bei įtampa. Na o šioje viskas vyksta žymiai lėčiau, suteikiamas savotiškas atokvėpis po pirmųjų knygų. Nesakau, kad ji prasta, vertinu ją keturiais balais iš penkių, joje buvo daug gerų scenų: kūno paieškos pasitelkus narus, įvykiai prie traukinio vagono, susišaudymas skerdykloje, baigiamosios scenos, bet, turbūt, tiesiog kai rašytojui taip puikiai sekasi, pats nejučia jam užkeli aukštesnę kartelę. Visgi apibendrindamas galiu pasakyti, kad knyga išties verta dėmesio. Joje daug šaunių veiksmo scenų, personažai man pasirodė labai tikroviški ir išskirtiniai, o pabaiga tiesiog bomba. Tikiuosi leidykla ir toliau leis šios serijos knygas. Kol kas atsilieka visai nedaug.

„Paganinio kontraktas“ ~ Lars Kepler

„Paganinio kontraktas“ (Lars Kepler, 2012 m.). Knygos įvertinimas: ⭐5/5.

Prie Stokholmo krantų dreifuojančiame laive randama mirusi jauna moteris. Specialistai nustato, kad jos plaučiai pilni jūros vandens, bet vandens pėdsakų nėra ant drabužių ir kūno. Ar gali būti, jog moteris nuskendo laive? Kitą dieną prabangiame bute aptinkamas pasikoręs vyras. Niekas negali paaiškinti, kaip vyrui pavyko pasiekti aukštoje palubėje kabančią kilpą, kai aplinkui nėra jokių daiktų, ant kurių galima pasilypėti. Gal tai ne savižudybė, o žmogžudystė? Ar šios dvi keistos mirtys susijusios? Detektyvas Jonas Lina imasi pavojingo, įtempto ir netikėtų posūkių kupino tyrimo.

„Paganinio kontraktas“ antroji knyga Lars Kepler serijoje, kurioje mes atrandame švedų seklį Joną Liną, protingą, ambicingą ir daug ką į priekį numatantį žmogų. Su sekliu mes jau susipažinome knygoje „Hipnotizuotojas“, na o šį kartą detektyvas tiria jaunos moters nuskandinimo bylą ir pagyvenusio vyro pasikarimo tragediją. Pirma ką noriu pasakyti, kad istorija daug ilgesnė nei sako aprašymas. Viskas kas telpa knygos aprašyme telpa į pirmus šešiasdešimt puslapių iš beveik šešių šimtų. Taigi kaip supratote, knygoje dar daug ko įvyks netikėto, o istorija nesibaigs pakaruoklio nukabinimu.

Netrukus Lina suvokia, kad įvykusios tragedijos yra tarpusavyje susijusios. Tyrimas įgauna visai kitą pagreitį. Knygos aprašymas mus įtikina, kad knyga sukasi apie eilinę klasikinę žmogžudystę, kai viskas daug rimčiau – tarptautinė prekyba ginklais. Paslaptis, įtampa, psichologinė nežinomybė, viskas čia yra. Kiek politikos ir visuomeninės intrigos taip pat. Man patinka Lars Kepler knygos, nes čia nežinai ko gali tikėtis. Taip pat nebūtina perskaityti šio rašytojo pirmos knygos, kad susigaudytum šioje. Nors pirmoje knygoje pateikiama daugiau faktų apie detektyvą Joną Liną, kas skaitymą, mano manymu, padaro dar įdomesnį. Taip pat dažnai detektyve mes susiduriame su tyrimu susijusiu su žmogžudyste. Čia taip pat yra mirusių, bet yra ir persekiojamų nusikaltėlio. Bandau prisimintu kur kažką panašaus aš būčiau skaitęs ir į galvą ateina tik viena knyga – „Avinėlių tylėjimas“, kur vietomis istorija pateikiama merginos uždarytos rūsyje akimis. Iš tikrųjų knygoje daug skirtingų veiksmo pateikimo perspektyvų. Daugelis pasakytų, kad net per daug, bet man patiko, nes leidžia neužsifiksuoti ties vienu veikėjų, o skaitant skirtingų veikėjų akimis, patirti skirtingas emocijas.

Knygoje „Hipnotizuotojas“, buvo scena, kur buvo pateikiami vieno asmens prisiminimai. Jie anoje knygoje užėmė berods kiek pamenu virš šimto puslapių. Tai kiek erzino nes atitraukė nuo pagrindinio siužeto. Čia taip pat yra prisiminimų, bet jie, lyg rašytojai būtų įsiklausę į gerbėjų pastabas, nei per ilgi, nei per trumpi. Man patiko Akselio Riseno prisiminimai. Skaitydamas jaučiau lyg pats girdėčiau tą jo grojamą muziką, tą smuiko griežimą. Nepaprastas epizodas. Noriu paminėti dar kelis gerus epizodus: kai lauke siautėja audra, o pas persekiojamąją atplaukia gelbėjimosi laivas, taip pat scena kuomet bandoma sugauti samdomą žudiką bei finalinė scena jachtoje.

Man patiko, kad tiksliai išverstas knygos pavadinimas. Angliškas knygos pavadinimas „The Nightmare“ (košmaras) taip pat neblogas, nors originalus arba lietuviškas, mano manymu, tikslesnis, nes knygoje aptinkama daug klasikinių muzikos kūrinių pavadinimų ir tas Paganinis, čia labai „vietoje“. Man patiko knygos veikėjai ir jų gyvenimo istorijos: Jono Linos, Sagos Bauer, Penelopės Fernandez, Beverli Andešon ir kitų.

Man patiko, kuomet vietomis būdavo atitrūkstama nuo tyrimo ir pažvelgiama į personažų gyvenimo ir kasdienybės epizodus iš arčiau. Visgi man pritrūko dėmesio Jono Linos gyvenimui. Kažkaip knygoje „Hipnotizuotojas“ jam buvo skiriama daugiau dėmesio. Kaip bebūtų personažai, mano manymu, atskleisti ir pavaizduoti ypač detaliai ir vaizdžiai. Jautiesi taip, lyg pažinotum juos visą gyvenimą.

Dar ką noriu pasakyti, kad kiek teko skaityti knygos apžvalgų, tai Lars Kepler knygos priskiriamos taip vadinamoms „greito skaitymo“. Tai yra knygoms kurios perskaitomos vienu prisėdimu. Mano nuomone, nors knyga iš tiesų skaitosi lengvai, aš atvirkščiai ją skaičiau iš lėto, pasitenkindamas, atitolindamas atomazgą ir pratęsdamas intrigą. Nors tai sekėsi gan sunkiai ir aš perskaitydavau žymiai daugiau puslapių nei įprastinė mano norma, visgi aš knygą priskirčiau atvirkščiai, toms, kurios turi būti skaitomos iš lėto, palengva.

Lars Kepler minusas kurį aš pastebėjau, tai aprašomos aplinkos detalumas. Bet ne namų iš vidaus ar kokio parko. Jie aprašomi tikrai detaliai ir įtikinamai. Aš kalbu apie patį Švedijos miestą, kvartalus, peizažus ir pan. Juk tai geras šansas pateikti mums daugiau informacijos apie šią nuostabią šalį ir galbūt sudominti mus atvykti čia. Kaip bebūtų, tai tik nedidelis minusas iš daugybės šio rašytojo teigiamų savybių.

Kitas minusas, kad vietomis skyrelis prasideda jau po tam tikrų įvykių. Atrodo lyg skaitydamas būtum kažką praleidęs. Atsiverti prieš tai buvusius lapus ir pastebi, kad ne, nieko nepraleidai.

Knyga pilna veiksmo, įtampos, nepamirštamų personažų, svaiginančio, nerealaus bei sudėtingo siužeto iš pažiūros neįmanomo realiame pasaulyje, tačiau tai visai netruko skaityti, o kaip tik kelia pasimėgavimą. Taip sakant kiekvienas ras ką sau bendro ir įdomaus.

Be to man patinka temos, kokias pasirenka rašytojas Lars Kepler (rašytojai jei imsim gilintis). Pirmoji knyga buvo apie hipnotizuotoją, antroji apie prekybą ginklais, na o trečioji apie mediumus, padedančius policijos darbe. Pastaroji beje pirmą kartą buvo išleista 2011-11-11. Jeigu reikėtų rinktis iš dviejų kuri yra geresnė, negalėčiau pasirinkti, nes abi geros. Norėjau skirti keturis balus, bet ai! bala nematė, penki iš penkių!

Noriu pasakyti trumpai ir aiškiai tai, ką aš kartojau visos recenzijos metu – man patiko. Jeigu tau irgi patiko, puiku! Mes jau du.

„Hipnotizuotojas“ ~ Lars Kepler

„Hipnotizuotojas“ (Lars Kepler, 2012 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

„Kaip ugnis. Visai kaip ugnis“, – tokiais pirmais užhipnotizuoto berniuko žodžiais prasideda stingdantis psichologinio detektyvo košmaras. Po žiaurių šeimos skerdynių Stokholmo priemiestyje liko vienas liudininkas – penkiolikametis sūnus Josefas Ekas. Jo būklė neleidžia apklausti, todėl komisaras Jonas Lina mato vienintelę išeitį ekstremalioje situacijoje – ieškoti hipnotizuotojo pagalbos. Erikas Marija Barkas jau dešimt metų neužsiima šia praktika, tačiau padaro išimtį Josefui, tikėdamasis, jog taip išgelbės dingusią jo seserį Eveliną. Kai hipnotizuotojas sulaužo sau duotą priesaiką ir pasineria į vaikino sąmonę, išaiškėja tiesa, kur kas labiau šokiruojanti, nei jis galėjo įsivaizduoti. Ir paties gydytojo šeimai iškilusi grėsmė priverčia Eriką sugrįžti į siaubingą savo praeitį.

Tarptautinės sensacijos, tapusios bestseleriu kiekvienoje iš 37 šalių, kurioje buvo išleista, autoriaus Larso Keplerio paieškos taip pat primena detektyvą. Kai net du garsūs švedų rašytojai oficialiai atsižadėjo Hipnotizuotojo autorystės, vieno dienraščio žurnalistai atkapstė, jog po Larso Keplerio slapyvardžiu slepiasi Alexanderis ir Alexandra Ahndorilai, švedų rašytojų pora. Priremti prie sienos ir apakinti blyksčių, jie pareiškė: „Parašyti knygą – ne nusikaltimas“. Netgi atvirkščiai, pora atrado bendrą pomėgį šalia „rimtų“ profesijų ir netrukus išleido naują istoriją su detektyvu Jonu Lina – „Paganinio kontraktas“. Kad jie gali drąsiai pretenduoti į Stiego Larssono įpėdinių vardą, liudija ir kitas netiesioginis faktas: švedų režisierius Lasse Hallströmas („Sidro namų taisyklės“, „Šokoladas“) ėmėsi ekranizuoti Hipnotizuotoją.

Turėjome Jėzaus erą, magijos ir vampyrų. Dabar užėjo taip vadinama Stieg Larsson era – psichologinių trilerių, nors kiek panašių į „Mergina kuri...“ knygas. Kita vertus tai nėra blogai, nes detektyvų žanras kiek prisikėlė ir atgijo.

Parašytas pagal Stieg Larsson’o tradicijas, „Hipnotizuotojas“ yra dviejų autorių, vyro ir žmonos, Aleksanderio ir Aleksandros Ahndorilų, pasivadinusių Larso Keplerio slapyvardžiu, kūrinys. Knygoje pasakojama apie Stokholmo priemiestyje išžudytą šeimą. Lieka tik vienas liudininkas – penkiolikos metų Josefas. Patyręs šoką, nestabilios būsenos vaikinukas negali kalbėti, tad policija į pagalba pasitelkia žinomą hipnotizuotoją. Erikas Marija Barkas jau dešimtį metų netaiko hipnozės savo praktikoje, bet šį kartą padaro išimtį. Tai, ką sužino policija iš berniuko lūpų visiškai pakeičia tyrimo eigą...

Kuomet knygos viršelio nugarėlė mums šaukia apie Larsono ir „Eriukų tylėjimo“ (ang. viršelis) tradicijas, knyga užsikelia sau išties aukštą kartelę ir sukelia didelius lūkesčius. Tad ar jie buvo pasiekti sužinosime netrukus.

Jau perskaitęs 20 puslapių buvau įtrauktas į šią tragišką, bet kartu intriguojančią istoriją. Teksto pateikimas labai detalus ir smulkus, kas daro istoriją tikrovišką ir įtikinamą, bet nenuobodžią. Mane įtraukė knygos veikėjų charakteriai, kurie atsiskleidžia po truputį, su kiekvienu skyreliu. Mes vis daugiau ir daugiau sužinome apie veikėjų praeitį, bėdas ir išgyvenimus. Veikėjai labai detalūs ir „trimačiai“. Jie netobuli, klystantys, kas daro juos dar žmogiškesniais.

Knygos atmosfera slegianti, persmelkta fatalizmo ir depresijos. Man patiko, kad veiksmas pateikiamas skirtingų veikėjų akimis, skirtingomis laiko perspektyvomis. Čia rašoma detektyvo Jono akimis, čia hipnotizuotojo Eriko, ar jo žmonos. Čia ryte, dienos atgal išvakarėse, ar išvis, prieš dešimtį metų. Mes galime matyti, kaip vienas įvykis skirtingiems žmonėms sukelia skirtingas emocijas.

Knygoje randame pakankamai žiaurių ir kraupių scenų, kuriomis bandoma ne tik išgąsdinti skaitytoją, bet ir sukelti šleikštulį. Čia užtenka sekso, keiksmažodžių, kraujo, smurto ir apskritai mirties. Žmonės pjaustomi ir kapojami kaip kopūstų galvos. Atsižvelgiant į tai, knygos nerekomenduočiau jaunesniam skaitytojui.

Iš kitos pusės, nėra viskas, kaip sviestu patepta. Perskaitęs knygą jautiesi persmelktas išties daug negatyvios energijos. Pasaulis atrodo toks pilkas ir niūrus. Nejučia užlieja depresiškos mintys. Savęs klausi – negi pasaulis išties toks žiaurus?

Kitas užkliuvęs man dalykas, kad knyga yra tarsi padalyta į dvi dalis. Pirmojoje, kaip jau minėjau, pasakojama apie šeimos skerdynes, na o antroji dalis – tai pagrobimo byla. Sujungtos tarsi tarpusavyje nesiderinančios istorijos. Pirmoji knygos dalis išties stipriai užkabino ir įtraukė. Net jei knyga būtų ties ja ir pasibaigusi, aš būčiau buvęs visiškai patenkintas.

Kitas kiek erzinantis dalykas, tai grįžimas 10 metų atgal. Nieko tokio, jei tai būtų 50 puslapių, bet pusantro šimto puslapių išties per daug. Šiek tiek išblaško nuo besitvenkiančios kulminacijos ir atitolina atomazgą.

Jei gerai pasvarstysime, tai veiksmo dėstymas skirtingų veikėjų akimis neapibrėžia, kas yra pagrindinis knygos veikėjas. Jis čia taip ir lieka neaiškus.

Taip pat, mano nuomone, tų pokemonų čia visai nereikėjo. Nežinau kaip Jums, bet man jie pasirodė nereikalingi. Na bet gal Švedijoje, kur vyksta knygos veiksmas, jie populiarūs ir turėjo sukelti skaitytojui kažkokius jausmus, neva „gryna tiesa, mano vaikas irgi dėl jų pamišęs“.

Visgi atsižvelgiant į šiuos nedidelius minusus, knygą palaikyčiau tikrai verta dėmesio ir verta būti perskaityta, žinoma jei Jums patinka detektyvo žanras. Taip pat apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad nereikėtų visų skandinaviškų detektyvų lyginti su Stieg Larrson kūryba. Aš manau, kad jie yra individualūs ir savaip žavi.