Žvarbią žiemos naktį traukinio mašinistas ant tilto vos išvengia susidūrimo su jaunu vyru. Ligoninėje paaiškėja, kad smarkiai karščiuojantis, legionelioze sergantis Mikaelis Koler-Frostas jau prieš septynerius metus paskelbtas mirusiu. Jis, dingęs iš namų su seserimi prieš trylika metų, laikytas serijinio žudiko Jureko Valterio auka. Tiesa, neoficialiai. Komisarui Jonui Linai taip ir nepavyko įrodyti, kad Jurekas, prieš septynerius metus suimtas ir uždarytas griežtojo režimo teismo psichiatrijos skyriaus izoliatoriuje, yra susijęs su daugybe kitų neišaiškintų žmonių dingimų.
Kai komisaras ima tirti, kur buvo „mirusysis“ visus tuos metus, netikėti įrodymai priverčia atversti seniai pamirštą bylą. Tik šįkart laiko jie neturi. Kažkam teks įsismelkti į patologinio žudiko smegenis, kad ir kuo tai grėstų...
Man patinka Lars Kepler knygos. Labiausiai dėl trijų priežasčių. Jo knygas skaitai ir nori skaityti. Iš anksto negali pasakyti kiek tą dieną perskaitysi puslapių: šimtą, du šimtus aš išvis pusę knygos. Ir kad siužetas labai nenuspėjamas. Šie trys dalykai galioja ir naujausiai knygai „Smėlio žmogus“. Aišku tų teigiamų pliusų galima prigalvoti į marias, bet šie trys, mano nuomone, svarbiausi. Knygos siužetas tikrai įtraukiantis ir įdomus. Žiemą ant tilto bėgių randamas jaunas vyras. Kaip paaiškėja vėliau, tai prieš septynerius metus dingęs Mikaelis Koler-Frostas, vienas iš serijinio žudiko Jureko Valterio aukų. Nusilpęs vaikinas patvirtina, kad visus tuos metus buvo kažkur uždarytas, o su juo buvo ir jo sesuo, kuri taip pat vis dar gyva. Policija sukrunta. Jie apgalvoja visus įmanomus būdus kaip surasti merginą ir lieka tik viena neišbandyta galimybė. Jie turi infiltruoti savo žmogų į griežtojo režimo teismo psichiatrijos skyrių kur kali Jurekas. Jie taip ir padaro. Iš tikrųjų turbūt labiausiai įtempta ir intriguojanti, bei baugiausia Lars Kepler knyga. Turbūt daugelis pasakys, kad skaityti apie psichinius ligonius jau ir taip yra baisu. Bet pasitelkus įtikinamą, greitą ir įtaigų Lars Kepler stilių, knyga tampa tiesiog nepralenkiama. Veikėjai, vietos ir siužetas labai įtraukia, o Valteris, visai kaip koks Hanibalas stingdo kraują. Laimei jis ne iš Lietuvos. Kai kam gali pasirodyti, kad Lars Kepler per daug pataikauja skaitytojui: veikėjai ir vietos kaip iš gero kino filmo, o pats siužetas kaip kinoscenarijus. Na bet mano nuomone, jei tai pasiteisina, tai kodėl gi ne. Labai tiko žiemos metas, sniegas, visa ta tamsa kūrė ir taip jau baugią atmosferą. Viskas parinkta paėmus viską kas geriausia iš trilerio. Pabaiga puiki, su klaustuku ar vis dar bus tęsiama Jono Linos serija. Manau bus. Knygoje prajuokino tik kaip vis buvo aprašinėjamos Jono akys, tai jos blizga, tai papilkėja ir pan. Na o šiaip tai priekaištų neturiu, tik va spausdinimo kokybė tai nuvylė. Perbraukus pirštu rašalas valosi. Prastoka, prastoka. Pabaigai galiu pasakyti tik viena: Lars Kepler duetas tikrai žino ko nori skaitytojas ir tai jam suteikia.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą