Pagrindinė šios pribloškiančios istorijos herojė – Švedijos ginkluotųjų pajėgų karininkė Džasmina Paskal-Anderson. Vykdydama NATO karinės misijos užduotį šiaurinėje Kosovo dalyje, moteris patenka į siaubingą susišaudymą ir bemaž miršta nuo patirtų sužeidimų. Jos širdis net 40 sekundžių nustoja plakusi, kol Džasmina vėl grąžinama į gyvenimą. Atsigavusi moteris papasakoja apie klinikinės mirties potyrius: paaiškėja, kad ji atsidūrė paslaptingame persikėlimo mieste, savotiškoje tarpinėje stotelėje tarp gyvybės ir mirties; tik bėda, kad mieste įsigalėjusi sistema kelia vien siaubą...
Grįžusi į Stokholmą Džasmina įsidarbina sekretore ir gyvena visiškai ramiai bei paprastai. Kartą ji drauge su penkiamečiu sūnumi patenka į eismo įvykį. Šįkart ligoninėje atsiduria berniukas. Gydytojai pasiryžę jį išgelbėti, tačiau operacijos metu privalės trumpai sustabdyti mažojo paciento širdį. Džasmina supranta viena: jeigu sūnus atsidurs tame žiauriame mieste, kuriame tiek daug smurto, vienas jis neįstengs sugrįžti į gyvenimą... Juk niekas negali vienareikšmiškai nei patvirtinti, nei paneigti, kad ištikus klinikinei mirčiai išgyventi nutikimai yra tiesa.
Leitenantė Šasmina Paskal-Anderson ir jos būrio vyrai gavo ypatingą užduotį Leposavičiuje, Kosove. Jos būrys buvo vienas iš tų, kurie turėjo išsiaiškinti, ar pagrįsti pranešimai, kad Sočanicoje puldinėjami civiliai gyventojai. Atvykę iki kaimo jie išvydo mažą mergaitę, gulinčią veidu į šlapią žolę, nėščią moterį nušautą į krūtinę, bei trisdešimt atsiskyrusių serbų karių, kurie buvo išrikiavę berniukų eilę ir šaudė juos vieną po kito. Nors pastiprinimas jau buvo pakeliui, tačiau laukti nebuvo kada. Ji davė įsakymą vyrams pulti, o tada ir pati ėmė šaudyti. Markas ir Vinsentas buvo sužeisti, o netrukus ir ji pati gavo kulką į nugarą.
Vėliau veiksmas nusikelia į Orsagoš Orvosi ligoninę Budapešte, kur Šasmina pabudo po narkozės, o vėliau tris mėnesius gėrė neuroleptikus, mat patyrė į psichozę panašius įsivaizdavimus, kad iš tiesų matė mirties karalystę. Ji dažnai pabusdavo dėl košmarų apie uostą, iš kurio išplaukiama į mirusiųjų karalystę, bet niekada niekam apie tai nebepasakodavo išskyrus seserį.
Kartą psichozės priepuolį jai sukėlė nepažįstamo vyro mirtis darželyje ir ji vėl atsidūrė Skubios psichiatrinės pagalbos skyriuje. Galiausiai įvykiai pakrypsta taip, kad Šasmina, jos motina ir sūnus Dantė pakliūna į avariją, kurios metu sunkiai sužeidžiamas jos vaikas. Gydytojai yra pasiryžę padėti berniukui, tačiau operacijos metu privalės trumpam sustabdyti jo širdį. Šasmina ima stipriai nerimauti, juk uostas kurį ji matė būdama mirties patale yra pilnas smurto ir savų taisyklių, tad jos vargšas sūnus gali paprasčiausiai nerasti kelio atgal į gyvųjų karalystę. Kad išgelbėtų savo sūnų, Šasmina pasiryžta dar kartą numirti...
Taigi, kaip jau supratote, rašytojai Ahndorilai pasirinko išties šaunią temą savo naujai knygai. Juk pomirtinis pasaulis visad buvo plačiai diskutuojamas ir apšnekamas, tačiau patikimų įrodymų apie jo egzistavimą lygi šiol nėra. Vienose religijose jis prasideda nuo teismo, kuriame žmogaus siela sveriama su tiesos plunksna, kitose, tai Geltonieji šaltiniai, kur mirusieji laukia savo teismo dienos, dar kitose religijose mirusiųjų karalystė randa pradžią prie upės, kurią reikia perplaukti valtimi ir pan. Na o mokslininkai mirties potyrius bando paaiškinti fiziologiškai, kaip elektros impulsus ir deguonies trūkumą.
Lars Kepler duetas tai įsivaizduoja kaip Kinijos prieplauką, uostamiestį, kur patekusios vėlės laukia eilėje į laivą, keliantį juos per vandenyną. Išties įdomus ir neįprastas įsivaizdavimas, kuris tiek pat intrigavo, kiek ir glumino. Mano nuomone, įtikinamiau būtų mirusiųjų karalystės pradžią įsivaizduoti kaip Indijos lūšnynus, juk hinduizmas yra senesnė religija, nei budizmas, bet, galbūt, toks rašytojų pasirinkimas turi logišką paaiškinimą (kaip antai, kad mirusiųjų karalystė gyvavo iki visų kultūrų), kas leido jiems geriau perteikti knygos atmosferą ir romano idėją. Čia gi mes randame visą tą purvą, laužus, kekšes, narkotikus, laivelius, triadą, makaronus ir pan.
Daugelis romano skaitytojų liks patenkinti tokius Lars Kepler pasirinkimu, o kai kas, visgi liks nusivylę. Labiausiai nuvilia ne tiek pati pomirtinio gyvenimo idėja, kiek nelabai įtikinamas rašymo stilius. Nežinau kaip kitiems, bet manęs rašytojai neįtikino. Gal dėl to, kad jie jau kartą bandė įtraukti į knygą antgamtinius reiškinius, kaip knygoje „Ugnies liudininkas“, kur mes randame mediumę bendraujančią su mirusiųjų sielomis, kurią jie vėliau pateikė kaip paprasčiausią apgaviką. Čia gi manęs neįtikino pats pasakojimo stilius, kuris nors ir labai vaizdingas ir kinematografiškas, visgi man labiau priminė vaikų pasaką nei rimtą fantastiką. Manau, Žano-Kristofo Granžė bandymas prisiliesti prie pomirtinio gyvenimo knygoje „Limbų priesaika“ buvo kiek sėkmingesnis ir įtikinamesnis.
Iš kitos pusės, realaus pasaulio scenos nepriekaištingos. Jos tokios detalios ir smulkmeniškos, kad net stebina. Viskas apgalvota iki mažiausių smulkmenų, nuo to, kaip Šasmina sužeidžiamas, kaip gydoma ligoninėje, kaip susilaukia vaiko, kaip išsikelia gyventi viena, patiria panikos priepuolį, išgyvena avariją ir pan. Viskas atrodo taip pedantiškai sutvarkyta ir apmąstyta, kad veikėjai atgyja prieš akis, visai kaip kokiame vaidybiniame filme. Kiekvienas knygos veiksmas turi atoveiksmį, viskas čia vyksta ne be priežasties. Turiu prisipažinti, kad kažkur ties 150 puslapiu buvau galutinai įtrauktas ir jau nebegalėjau padėti knygos į šalį.
Romanas turi viską. Neeilinį siužetą, įdomią pagrindinę veikėją, tikrovišką pasakojimą, sistemingą įtampos didėjimą ir net kelis labai gerai apgalvotus ir įtikinamus sutapimus. Kūrinys skaitosi labai lengvai, puslapiai tirpsta tiesiog akyse, kas, be abejonės, yra geros knygos rodmuo. Tai knyga apie motiną, kuri padarytų bet ką dėl savo sūnaus, apie neteisybę esančią net už mirties slenksčio ir apie tą gyvenimo loteriją, kuri gali nulemti gyvensite Jūs ar mirsite. Darosi baugu pagalvojus, kad tai galėtų būti tikra.
Prie knygos pliusų priskirčiau ir knygos pavadinimą, kuris čia turi labai konkrečią reikšmę. Jei teismas būdavo neteisingas, galima buvo pareikalauti, kad byla būtų ištirta žaidimų aikštelėje. Na o kas tai tokio, aš leisiu Jums patiems išsiaiškinti.
Apibendrindamas pasakysiu, kad Lars Kepler duetas tikrai moka rašyti ir man belieka sušukti, Sivenai Kingai, pasisaugok, atsirado naujas konkurentas!
P. S. knygoje vietomis randame neatitikimų ir loginių spragų, bet kam tai rūpi, kai knyga tokia gera.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą