Luisas ir Reičelė Kridai. Ideali jauna šeima, kurioje auga du žavūs vaikučiai. Nusipirkę namą tikisi laimingai sulaukti senatvės ir... mirties. Tad giltinė nelaukia; netrukus ji jau šiepia savo aštrius grasius dantis. Deja, paaiškėja, kad yra dalykų kur kas baisesnių nei pati Mirtis...
Kai Krydai persikelia gyventi į gražų seną namą Meino valstijoje, viskas atrodo kaip tikra pasaka: gydytojas tėvas, graži žmona, žavi duktė ir nenuorama sūnus – tiesiog idiliška šeima. Kaip šeima, jie turi viską... įskaitant ištikimąjį katiną Čerčą. Tačiau netoliese esantis miškas slepia bauginančią tiesą, daug baisesnę net už pačią mirtį. Netrukus Kridai supranta, kad kartais miręs yra geriau nei gyvas...
Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną Stiveno Kingo knygą, šį kartą esančią pirmu numeriu „Rinktinių raštų“ serijoje. Iš tiesų prieš imdamas skaityti šį romaną aš galvojau, kad tai knyga apie kapines, kuriose palaidoti gyvūnai prisikelia iš numirusiųjų, o vėliau vaidenasi savo šeimininkams naktimis. Galvojau, kad bus labai kvaila ir banalu. Tačiau ei! Kūrinys yra daug sudėtingesnis ir labiau komplikuotas, tad banalaus čia nėra visiškai nieko. Taip, mes čia randame vaiduoklį, o kai kurios knygos scenos kėlė ne tiek siaubą, kiek juoką, tačiau turiu pripažinti, kad nors aš skaitau dažniausiai detektyvus ir jų siužetas sukasi apie mirtį, ši knyga „prisiliečia“ prie mirties temos arčiausiai iš visų mano skaitytų knygų. Tai knyga apie šeimą, kuri atrodo turi viską ko tik galima trokšti, ir apie tai, kaip kartais užtenka vieno mažo įvykio, kuris visa tai sugriauna. Ir nors mirtis yra tarsi visų pasaulio skaudulių šaltinis, kartais ji yra geriau nei gyvenimas. Būtent tokią mintį mums ir bando įskiepyti Kingas, na o man nelieka nieko kito, kaip tik jam pritarti.
Knyga yra gan lėto tempo, kaip ir dauguma Kingo knygų, tačiau, mano nuomone, toks autoriaus pasirinkimas yra sąmoningas, mat to kažko baisaus ir netikėto laukimas kelia skaitytojui žymiai didesnę baimę ir siaubą, nei baisiausios knygos scenos. Na o bijoti tikrai yra ko. Tai ir prisikėlusi mirusio studento vėlė, ir senos mikmakų kapinės, ir atgijęs šeimos augintinis, ir vieno iš šeimos narių mirtis, ir kapo iškasimas, ir Vendigo dvasia, ir pan. Net ir pats Stivenas Kingas yra pasakęs, kad tai viena iš baisiausių jo kada nors parašytų istorijų.
Skaitydamas šį kūrinį patyriau visą šūsnį emocijų. Nuo džiaugsmo ir nesutramdomo juoko bangos, iki liūdesio, siaubo ir noro nusikramtyti visus savo pirštų nagus. Pirmoji knygos dalis, tai Kridų šeimos įkurtuvės Ladlou miestelyje. Mes pamatysime, kaip bus atšvęstos Kridų Kalėdos, kaip tėvas leis aitvarą su sūnumi, kaip Luisas gurkšnos alų su kaimynų, ar mylėsis su žmona. Deja, antroje knygos dalyje Stivenas Kingas pabandys visa tai sugriauti, dėl ko norėjosi keikti autorių ir mušant į krūtinę rėkti „Kodėl?!“.
Autorius meistriškai kuria įtampą, meistriškai prikelia savo veikėjus skaitytojui prieš akis, meistriškai rutulioja siužetą, tad net ir nesutinkant su kai kuriais rašytojo sprendimais knygoje, visgi reikia jį gerbti už jo didelį talentą ir virtuoziškumą. Kingo noras pakalbėti apie mirtį, apie vieną didžiausių žmonijos baimių, tikrai žavi, bei kelia tokius klausimus, kaip kad, ką tu padarytum dėl kito žmogaus jei žinotum, kad yra būdas jį prikelti iš mirusiųjų, ar ryžtumeisi tam, ar vėliau nesigailėtum?
Knygoje veikėjų nėra daug. Tai visų pirma Luisas Kridas, jo žmona Reičelė, dukra Elė, sūnus Geidžas, katinas Čerčas ir jų kaimynai Džadas ir Norma Krendolai. Tačiau jų personažai tokie ryškūs ir detalūs, kad jie užpildė visą knygą iki pat galo. Nemeluosiu ir prisipažinsiu Jums, kad pamilau juos visus taip, lyg būčiau juos pažinojęs visą savo gyvenimą. Juk ne veltui sakoma: „Kas neskaito knygų nugyvena tik vieną gyvenimą, o tas, kuris skaito knygas, nugyvena jų tūkstančius“. Ši knyga, tai istorija apie mirtį, apie patį natūraliausią procesą visatoje (juk visi anksčiau ar vėliau mirsime), ir apie tą liūdesį bei sunkias akimirkas, kurios seka po to. Žmonija visad norėjo prikelti mirusiuosius antram gyvenimui ar prailginti mirštančiųjų gyvenimą, bet gal kartais mirtis visgi yra geriau nei gyvenimas? Pasvarstykime apie tai, o tada būtinai imkime skaityti knygą „Gyvulėlių kapinės“.
Tarp kitko, noriu pasidžiaugti ir visiems pasigirti, kad neseniai surinkau pilną Stiveno Kingo knygų kolekciją lietuviškai, tad dabar laukia ilgi vakarai skaitant ir aprašinėjant. Tikiuosi iki pensijos spėsiu suskaityti visas autoriaus knygas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą