Prie Stokholmo krantų dreifuojančiame laive randama mirusi jauna moteris. Specialistai nustato, kad jos plaučiai pilni jūros vandens, bet vandens pėdsakų nėra ant drabužių ir kūno. Ar gali būti, jog moteris nuskendo laive? Kitą dieną prabangiame bute aptinkamas pasikoręs vyras. Niekas negali paaiškinti, kaip vyrui pavyko pasiekti aukštoje palubėje kabančią kilpą, kai aplinkui nėra jokių daiktų, ant kurių galima pasilypėti. Gal tai ne savižudybė, o žmogžudystė? Ar šios dvi keistos mirtys susijusios? Detektyvas Jonas Lina imasi pavojingo, įtempto ir netikėtų posūkių kupino tyrimo.
„Paganinio kontraktas“ antroji knyga Lars Kepler serijoje, kurioje mes atrandame švedų seklį Joną Liną, protingą, ambicingą ir daug ką į priekį numatantį žmogų. Su sekliu mes jau susipažinome knygoje „Hipnotizuotojas“, na o šį kartą detektyvas tiria jaunos moters nuskandinimo bylą ir pagyvenusio vyro pasikarimo tragediją. Pirma ką noriu pasakyti, kad istorija daug ilgesnė nei sako aprašymas. Viskas kas telpa knygos aprašyme telpa į pirmus šešiasdešimt puslapių iš beveik šešių šimtų. Taigi kaip supratote, knygoje dar daug ko įvyks netikėto, o istorija nesibaigs pakaruoklio nukabinimu.
Netrukus Lina suvokia, kad įvykusios tragedijos yra tarpusavyje susijusios. Tyrimas įgauna visai kitą pagreitį. Knygos aprašymas mus įtikina, kad knyga sukasi apie eilinę klasikinę žmogžudystę, kai viskas daug rimčiau – tarptautinė prekyba ginklais. Paslaptis, įtampa, psichologinė nežinomybė, viskas čia yra. Kiek politikos ir visuomeninės intrigos taip pat. Man patinka Lars Kepler knygos, nes čia nežinai ko gali tikėtis. Taip pat nebūtina perskaityti šio rašytojo pirmos knygos, kad susigaudytum šioje. Nors pirmoje knygoje pateikiama daugiau faktų apie detektyvą Joną Liną, kas skaitymą, mano manymu, padaro dar įdomesnį. Taip pat dažnai detektyve mes susiduriame su tyrimu susijusiu su žmogžudyste. Čia taip pat yra mirusių, bet yra ir persekiojamų nusikaltėlio. Bandau prisimintu kur kažką panašaus aš būčiau skaitęs ir į galvą ateina tik viena knyga – „Avinėlių tylėjimas“, kur vietomis istorija pateikiama merginos uždarytos rūsyje akimis. Iš tikrųjų knygoje daug skirtingų veiksmo pateikimo perspektyvų. Daugelis pasakytų, kad net per daug, bet man patiko, nes leidžia neužsifiksuoti ties vienu veikėjų, o skaitant skirtingų veikėjų akimis, patirti skirtingas emocijas.
Knygoje „Hipnotizuotojas“, buvo scena, kur buvo pateikiami vieno asmens prisiminimai. Jie anoje knygoje užėmė berods kiek pamenu virš šimto puslapių. Tai kiek erzino nes atitraukė nuo pagrindinio siužeto. Čia taip pat yra prisiminimų, bet jie, lyg rašytojai būtų įsiklausę į gerbėjų pastabas, nei per ilgi, nei per trumpi. Man patiko Akselio Riseno prisiminimai. Skaitydamas jaučiau lyg pats girdėčiau tą jo grojamą muziką, tą smuiko griežimą. Nepaprastas epizodas. Noriu paminėti dar kelis gerus epizodus: kai lauke siautėja audra, o pas persekiojamąją atplaukia gelbėjimosi laivas, taip pat scena kuomet bandoma sugauti samdomą žudiką bei finalinė scena jachtoje.
Man patiko, kad tiksliai išverstas knygos pavadinimas. Angliškas knygos pavadinimas „The Nightmare“ (košmaras) taip pat neblogas, nors originalus arba lietuviškas, mano manymu, tikslesnis, nes knygoje aptinkama daug klasikinių muzikos kūrinių pavadinimų ir tas Paganinis, čia labai „vietoje“. Man patiko knygos veikėjai ir jų gyvenimo istorijos: Jono Linos, Sagos Bauer, Penelopės Fernandez, Beverli Andešon ir kitų.
Man patiko, kuomet vietomis būdavo atitrūkstama nuo tyrimo ir pažvelgiama į personažų gyvenimo ir kasdienybės epizodus iš arčiau. Visgi man pritrūko dėmesio Jono Linos gyvenimui. Kažkaip knygoje „Hipnotizuotojas“ jam buvo skiriama daugiau dėmesio. Kaip bebūtų personažai, mano manymu, atskleisti ir pavaizduoti ypač detaliai ir vaizdžiai. Jautiesi taip, lyg pažinotum juos visą gyvenimą.
Dar ką noriu pasakyti, kad kiek teko skaityti knygos apžvalgų, tai Lars Kepler knygos priskiriamos taip vadinamoms „greito skaitymo“. Tai yra knygoms kurios perskaitomos vienu prisėdimu. Mano nuomone, nors knyga iš tiesų skaitosi lengvai, aš atvirkščiai ją skaičiau iš lėto, pasitenkindamas, atitolindamas atomazgą ir pratęsdamas intrigą. Nors tai sekėsi gan sunkiai ir aš perskaitydavau žymiai daugiau puslapių nei įprastinė mano norma, visgi aš knygą priskirčiau atvirkščiai, toms, kurios turi būti skaitomos iš lėto, palengva.
Lars Kepler minusas kurį aš pastebėjau, tai aprašomos aplinkos detalumas. Bet ne namų iš vidaus ar kokio parko. Jie aprašomi tikrai detaliai ir įtikinamai. Aš kalbu apie patį Švedijos miestą, kvartalus, peizažus ir pan. Juk tai geras šansas pateikti mums daugiau informacijos apie šią nuostabią šalį ir galbūt sudominti mus atvykti čia. Kaip bebūtų, tai tik nedidelis minusas iš daugybės šio rašytojo teigiamų savybių.
Kitas minusas, kad vietomis skyrelis prasideda jau po tam tikrų įvykių. Atrodo lyg skaitydamas būtum kažką praleidęs. Atsiverti prieš tai buvusius lapus ir pastebi, kad ne, nieko nepraleidai.
Knyga pilna veiksmo, įtampos, nepamirštamų personažų, svaiginančio, nerealaus bei sudėtingo siužeto iš pažiūros neįmanomo realiame pasaulyje, tačiau tai visai netruko skaityti, o kaip tik kelia pasimėgavimą. Taip sakant kiekvienas ras ką sau bendro ir įdomaus.
Be to man patinka temos, kokias pasirenka rašytojas Lars Kepler (rašytojai jei imsim gilintis). Pirmoji knyga buvo apie hipnotizuotoją, antroji apie prekybą ginklais, na o trečioji apie mediumus, padedančius policijos darbe. Pastaroji beje pirmą kartą buvo išleista 2011-11-11. Jeigu reikėtų rinktis iš dviejų kuri yra geresnė, negalėčiau pasirinkti, nes abi geros. Norėjau skirti keturis balus, bet ai! bala nematė, penki iš penkių!
Noriu pasakyti trumpai ir aiškiai tai, ką aš kartojau visos recenzijos metu – man patiko. Jeigu tau irgi patiko, puiku! Mes jau du.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą