Policija gauna trumpą filmuką. Žmogus su kamera iš sodo slapta filmuoja moterį už lango. Kitą dieną ji randama žiauriai subadyta peiliu. Policija gauna antrą filmuką, bet nustatyti, kokia moteris nufilmuota jame, kol neįvyko nelaimė, nėra jokių galimybių. Aišku tik, kad veikia serijinis žudikas. Nelaimingos nužudytosios moters vyrą taip sukrečia žmogžudystė, kad jis ištiktas šoko sutvarko visus namus ir paguldo žmoną į lovą. Galbūt jis rado ką nors labai svarbaus, bet nelaimėlio būklė kliudo policijai jį apklausti. Pagelbėti kviečiamas talentingas psichiatras ir hipnotizuotojas Erikas Marija Barkas, tačiau tai, ką vyras papasakoja, verčia gydytoją meluoti policijai...
Nežinau kas labiau laukė. Ar Jūs laukėt šios knygos įvertinimo, ar aš laukiau kada gausiu šią knygą. Kaip bebūtų, knygą gavau, perskaičiau ir dalinuosi šviežiais įspūdžiais. Iškart pasakysiu, kad rašytojams esu užkėlęs labai aukštą kartelę, bet mano dideliam nustebimui, jie dar kartą pateisino visus mano lūkesčius.
Šioje knygoje pasakojama apie tai, kaip policija gauna nuorodą į trumpą filmuką Youtube puslapyje, kuriame žmogus filmuoja moterį už lango. Kitą dieną moteris randama negyva. Po kelių dienų policija gauna naują filmuką, bet ir vėl nespėja nustatyti moters tapatybės. Viską pablogina dar ir tai, kad sukrėstas nužudytosios vyras atvykęs į namus ir radęs subjaurotą žmonos lavoną, viską sutvarko ir persigandęs pabėga. Jo būklė neleidžia apklausti jo įprastai, tad pakviečiamas talentingas psichiatras ir hipnotizuotojas Erikas Marija Barkas. Užhipnotizavęs jis supranta, kad dėl moters mirties gali būti kaltas žmogus, kuris jau yra žudęs prieš devynerius metus, ir kurio atveju domėjosi pats Erikas...
Iš tikrųjų buvau visai pamiršęs Lars Kepler duetą. Maniau, jog jie parašė keturias knygas ir ties tuo sustojo. Juolab, kad jie patys sakė, kad uždirbo tiek pinigų, kad jau gali nebedirbti. O pasirodo, kad rašytojai nesnaudė ir per tuos metus parašė net dvi naujas knygas. Su viena iš jų mes ir turime progą susipažinti lietuviškai.
Tikrai nežinojau ko laukti iš knygos, bijojau blogiausio, o būtent to, kad rašytojai išsisėmė ir nusirašė, tačiau knyga yra tiek gera, kad geresnio kūrinio serijai „Skandinaviško detektyvo elitas“, tiesiog nesugalvotum.
Knygoje mes atrandame senus, pamėgtus veikėjus, tarp kurių hipnotizuotojas Erikas Marija Barkas, Saugumo policininkė Saga Bauer (tiesa jos čia labai mažai), pats Jonas Lina, Nilsas Olsenas ir kiti. Čia taip pat prisimenamas ir garsus psichopatas Jurekas Valteris, pasirodęs ankstesnėje knygoje ir sukėlęs didelę sumaištį.
Jonas Lina, aišku, stipriai pasikeitęs, pavaizduotas kaip nusmukęs šlubčiojantis didvyris, su barzda, išsikerojusiais plaukais ir purvinu švarku, tačiau vis dar guviomis akimis.
Knygų išskirtinis bruožas – įtampa, niekur nedingo. Romano įtampa tiesiog nepakeliama. Galvojau, kad „Obuolys“ kaip visad perdeda reklamuodamas knygą ir rašydamas neva „neskaitykite jos vieni namuose su dideliais langais kažkur tyrlaukiuose“, bet pasirodo, kad leidykla visai nejuokavo, mat skaitant net pagaugai eina per kūną. Nuo įtampos kuomet pasakojama, kaip moteris aplankė žudikas per nugarą bėga šaltas prakaitas, o nuo užhipnotizuoto vyro atsiminimų net šiurpsta oda.
Tačiau nemanykite, kad romanas, tai ilga virtinė mirčių ir žmogžudysčių. Čia taip pat randame keletą gražių, atpalaiduojančių epizodų, kaip antai, kai Erikas mokosi groti pianinu ar ima susitikinėti su akla mokytoja.
Romane daug šaunių epizodų, kurių net geriausiame filme nesutalpintum. Tarkim kelionė traukiniu, Jono sutikimas policijos nuovadoje, orgijos vakarėlis, muštynės su valkatomis, slapstymasis nuo policijos, pabėgimas iš psichiatrinės ligoninės, įkalinimas narve ir kita.
Skaitydamas pirmąją knygą „Hipnotizuotojas“, pagalvojau, jog rašytojai galėjo žymiai daugiau dėmesio skirti pačiam hipnotizuotojui Erikui. Ši knyga tarsi įgyvendina mano troškimus, mat Erikas yra, galima sakyti, pagrindinis romano veikėjas, bandantis įminti žmogžudysčių mįsles. Kitaip sakant romanas yra tarsi savotiškas, taip vadinamas, „solo“ romanas kurio centre Erikas, nors ne nuošaly atsiduria, žinoma, ir pats Jonas Lina, bei nauja veikėja Margota Silverman.
Knygos idėja – vaizdajuostėje nufilmuotos aukos yra išties šauni ir nekasdieniška, o pats tyrimas labai įtraukiantis. Visgi kai kurie momentai man pasirodė kažkokie nerealūs, lyg iš kažkokio psichodelinio košmaro. Tarkim tas susišaudymas sandėliuose? Ir ką sau rašytojai galvojo? Joną Liną įsivaizduoti kaip šlubčiojantį valkatą irgi buvo labai sunku. Jis man priminė tą veikėją iš romano „Potvynis“, kurio net vardo nebeatsimenu. O dar ta begalė psichotropinių vaistų pavadinimų lyg iš medicininio vadovėlio...
Kaip bebūtų, skaitant knygą nebuvo nė vienos minutės, kad būčiau nuobodžiavęs. Romane veiksmas seka po veiksmo, knygą sunku padėti, o pagrindinis nesklandumas su kuriuo teko susidurti, tai akių nuovargis, mat bent jau aš po 150 puslapių turėdavau jas pailsinti. Taip pat susidūriau su kita problema – buvo tiesiog nepakeliama laukti visą dieną kada grįšiu namo iš darbo, bei toliau galėsiu mėgautis skaitydamas. Pabaiga, kaip visad su saldžia „razina“ iškeliančia klausimą, o kaip gi viskas rutuliosis toliau?
Apibendrindamas pasakysiu labai paprastai – pirkit ir mėgaukitės, nors naujokams visgi pasiūlyčiau pradėti nuo pirmosios knygos „Hipnotizuotojas“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą