„Megre ir žmogus ant suolo“ ~ Žoržas Simenonas

„Megre ir žmogus ant suolo“ (Žoržas Simenonas, 1970 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Megre lengvai įsiminė datą dėl to, kad spalio devynioliktoji – jo svainės gimimo diena. Taip pat negalėjo jam neįstrigti galvon, jog buvo pirmadienis: mat, Orfevrų krantinėj laikomasi nuomonės, kad pirmadienį žmogžudysčių beveik nepasitaiko. Ir pagaliau tądien, kai ėmėsi tirti dalyką, padvelkė žiema.

Tą dien Sen-Marteno bulvare aptiktas peiliu nudurtas tipas. Įprastas žmogelis, jei ne geltoni batai ir ryškus kaklaryšis. Dar jis mėgo dienomis sėdėti ant suolo...

Nėra klasikinis Simenono kūrinys, bent jau tuo, kad nusikaltėlis nėra žinomas iki pat knygos pabaigos. Paprastai žinoma kas jis toks ir tik ieškoma įrodymų jį apkaltinti įvykdžius nusikaltimą, paprastai žmogžudystę. Na atvirai pasakius man net labiau patiko kad intriga išlaikyta iki galo. Tiesa šiuo atveju knygos pabaiga per daug jau staigi. Atrodo lyg autorius būtų kažkur skubėjęs, ar tiesiog nebesugalvojo ką toliau ir be parašyti. Man patiko aukos personažas, kaip Megre bandė susidaryti žuvusiojo portretą. Kaip anas neteko darbo, kaip ieškojo, susidėjo su prastos reputacijos tipu ir pan. Apie jo dvigubą gyvenimą, šantažą, vagystę ir galiausiai mirtį. Gan tikroviškas, tikėtinas personažas. Tuo mane ir žavi Simenono kūriniai, savo tikroviškumu. Istorijos atrodo lyg paimtos ir vietinių laikraščių kronikų. Tyrimas irgi tikroviškas. Jokio fantastinio dedukcinio metodo, paprasčiausiai faktų rinkimas ir tinkamas jų interpretavimas. Vienintelis dalykas kuris mane kiek nuvilia Simenono knygose, jau ne kartą minėjau, kad visos istorijos sukasi apie žmogžudystę. Norisi kažko įvairesnio, nekasdieniško. Kokios vagystės, pagrobimo ar pasikėsinimo. Taip pat norėtųsi daugiau Megre asmeninio gyvenimo detalių. Tiesa šioje knygoje sužinojau kažką naujo. Pasirodo Megre turėjo dukrytę, kuri tik gimusi mirė. Čia buvo kažkas naujo. Daugiau tokių detalių. Jau įveikiau visas autoriaus knygas lietuvių kalba, tiesa gal kur ir likęs koks neskaitytas trumpas apsakymas. Manau anksčiau ar vėliau jei toks yra paklius į rankas ir bus puiki proga vėl sugrįžti prie šio rašytojo kūrybos. Ji tikrai išskirtinė.

„Gaudynės“ ~ Žoržas Simenonas

„Gaudynės“ (Žoržas Simenonas, 1991 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Apsakymas buvo spausdinamas „Rankas aukštyn“ Nr. 3(7) 1991 m.

Neblogas trumpas detektyvinis apsakymas parašytas detektyvų meistro Žoržo Simenono. Ir nors tai ne Megrė istorija, vis vien užburianti. Gal tai visa ta kalėdinė atmosfera, nežinau, bet susiskaitė labai greitai. Tiesa kūrinys irgi laabai trumpas. Stilius tikrai Simenoniškas, nors apsakymas kaip supratau yra spausdinamas sutrumpintai. Na ką, toliau liko „Megrė ir žmogus ant suolo“ ir bus perskaityta viskas, ką pavyko atrasti šio autoriaus lietuvių kalba. Jei kas irgi domisi Simenono kūryba ir skaitė apsakymą kuris mano neįtrauktas į puslapį, būtinai parašykit. Noriu kad puslapis būtų kaip nuoroda besidomintiems šio rašytojo kūryba ir ieškantiems jo kūrinių.

„Lavonas sode“ ~ Žoržas Simenonas

„Lavonas sode“ (Žoržas Simenonas, 1995 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Apsakymas buvo spausdinamas „Rankas aukštyn“ Nr. 3(23) 1995 m.

Per tris šimtus metrų nuo Orleano vartų stovėjo senas, aptriušęs trijų aukštų plytinis namas, apsuptas sodo, kuris žiemą virsdavo bala su styrančiomis iš jos krūmų šakomis.

Lentelėje, kabančioje ant durų su anga akutei, buvo užrašyta: „Šeimyninis pensionas. Kainos saikingos“. 1928 metų gruodžio antrąją į šias duris pasibeldė Paryžiaus prokuratūros tardytojas Frože. Jam duris atidarė rudaplaukė, strazdanomis nusėtu veidu mergina, maudžiai trinanti nuo darbo paburkusias rankas.

Namo viduje viešpatavo suirutė. Koridoriaus sienos buvo purvinos. Frože pasuko į dešinę, į valgomąjį. Ten ant aštuonių stalų stovėjo alaus buteliai; kai kurie jau buvo nugerti. Oras dvelkė vaistine.

Kažkoks jaunuolis strimgalviais nusirito laiptais žemyn ir išdūmė į gatvę, net nepažvelgęs į tardytoją.

– Tai jūsų gyventojas?

– Taip. Pas mus gyvena dar keli nuomininkai, bet dabar jų nėra namie.

– O kaip jaučiasi madam Smit? Ar jai jau geriau?

– Atvirkščiai, jos sveikata pablogėjo. Ji sako, kad greit numirs.

– Palydėkite mane pas ją.

Madam Smit gyveno visų vėjų varstomoje mansardoje, kurioje beveik nebuvo baldų. Ten patekti buvo galima tik iš koridoriaus, užversto lagaminais ir visokiais gyventojų daiktais. Frože paklausė merginos, kodėl namo šeimininkė pasirinko – gyventi mansardoje?

– Reikalas tas, kad madam Smit nori išnuomoti visas gyvenamąsias patalpas – tad jai pačiai liko tik šita...

Šeimininkė gulėjo lovoje apytamsėje patalpoje, į kurią šviesa patekdavo per vienintelį stoglangį. Ji buvo tokia liesa, kad po raudona antklode vos matėsi jos kūno kontūrai. Nuslinkęs nuo šono žilas šinjonas buvo pusiau išsileidęs, o kaulėti pečiai siauri it vaiko. Jos akys karštligiškai blizgančios geltoname veide, su neapykanta įsmigo į tardytoją.

– Kaip jūs jaučiatės?

Ji pradėjo kosėti. Iš pradžių turbūt tai buvo apsimetimas, bet paskui ją griebė tikras kosulio priepuolis, ir tik didelių pastangų dėka jai pavyko jį nutraukti ir atgauti kvapą. Po to, neatsakydama į klausimą, ji vėl piktai pažvelgė į tardytoją, lyg tardama: „Štai matote, ko jūs pasiekėte savo tardymais!“. Bet gi gydytojas manė, kad jos būklė gana rimta, tačiau ne tokia jau beviltiška.

Apskritai madam Smit sirgo džiova, bet dabar prie lovos ją „prikaustė“ paprastas peršalimas, kai ji visai to nesitikėjo.

Nelabai seniai pensiono gyventojas – vienos Montparnaso kavinės padavėjas – atsitiktinai sode rado negyvą šunį, kurį, matyt, per gyvatvorę permetė vaikai. Nutaręs sode užkasti maitą, jis pradėjo rausti duobę, ir staiga jo kastuvas užkliuvo už žmogaus palaikų. Visiškai tuo apstulbintas, jis nuskubėjo į policiją ir pranešė apie radinį.

Prasidėjo tyrimas, per kurį kiekviena diena pateikdavo eilini netikėtumą, o madam Smit jautėsi vis blogiau ir blogiau. Liesa, stipriai sukandusi dantis, ji pasitikdavo tardytojus veriančiu, aštriu žvilgsniu.

Namas priklausė jai, ir ji visada stengėsi pati nudirbti jame visus darbus, plušdama nuo ankstaus ryto iki vėlyvos nakties. Jai padėjo tik viena kambarinė. Gyventojai daugiausia buvo anglai ir amerikiečiai. Nežiūrint i tai, kad Montparnasas buvo arti, Čia gyveno mažai dailininkų, užtat buvo įsikūrę ekvilibristai, akrobatai, vaikinai iš miuzikholo ir kažkokie žmonės be pastovaus užsiėmimo.

Teismo ekspertizė, ištyrusi lavoną, nustatė, kad jis palaidotas maždaug prieš penkerius metus. Ekspertizės akte buvo parašyta: „Lavonas vyriškos lyties, 35–40 metų, vidutinio ūgio. Mirtis įvyko dėl kaukolės lūžio. Užkastasis vilkėjo dabar jau beveik supuvusia pižama. Jokių ypatingų žymių nerasta“.

Į visus policijos klausimus madam Smit atsakinėjo žvilgsniais, kupinais neapykantos. Su didžiausiu vargu iš jos pavyko ištraukti vieną vienintelį sakinį:

– Aš nieko nežinau.

„Megre ir lavonas be galvos“ ~ Žoržas Simenonas

„Megre ir lavonas be galvos“ (Žoržas Simenonas, 1970 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Broliai Žiulis ir Popolis No kaip visada per daug prisikrovę anglies bandė išjudinti savo baržą. Iš vandens kilo burbulai. Staiga pasijuto kažkoks smūgis, ėmė braškėti krumpliaračiai. Gal sraigtą užkabino kokia grandinė? Žiulis No savo kobiniu bandė užgriebti kažkokį daiktą. Šis po valandėlės atsipalaidavo ir iškilo į paviršių. Iš po persprogusių laikraščių kyšojo žmogaus ranka. Ji buvo balkšva ir patižusi kaip negyva žuvis.

Pranešus policijai, ši nusistebėjo: „Vyro?“. Matot paprastai randama moters. Kokios prostitutės ar panašiai, kuri susipešus būdavo įmetama upėn. Paprastai toks nusikaltimas išaiškinamas greitai, bet vyro? Buvo kažkas naujo.

Netrukus pasitelkus narą, randamos kojos, o vėliau ir liemuo. Nerandama tik galva...

Jau maniau, kad esu perskaitęs visas į lietuvių kalbą išverstas Ž. Simenono knygas. Tad labai apsidžiaugiau, kai visai netikėtai atradau dar du neskaitytus Megrė romanus. Kalbant apie „Megre ir lavonas be galvos“, tai esu skaitęs kitas apžvalgas, kad kiti šį kūrinį vertina šiaip sau ir nerekomenduoja nuo jo pradėti. O man pasirodė atvirkščiai, kad tai labai tipinis rašytojo kūrinys, puikiai atskleidžiantis Simenono stilių. Megrė jame išsprendžia nusikaltimą ne naudodamas kažkokį dedukcinį metodą, o tiesiog bandydamas išsiaiškinti aplinkybes, pažindamas nusikaltime dalyvavusius asmenis. Šiame kaip ir daugumoje Megrė istorijų, nusikaltėlis yra kaip ir žinomas nuo pradžių. Pagrindinė seklio užduotis įrodyti jo kaltę, išsiaiškinti kaip ir kodėl buvo padarytas nusikaltimas, pažinti žmones ir jų motyvus. Rašymo stilius labai tipinis, nedetalus, bet visgi turintis kažkokio šarmo. Pati knyga turi būti skaitoma lėtai, nerangiai, kaip ir paties komisaro judesiai. Reikėtų dar paminėti, kad žmonėms siekiantiems įprasto detektyvinio siužeto, mįslės, paslapties ar mistikos, nerekomenduočiau šio kūrinio. Čia viskas labai konkretu, aišku, skvarbu, nieko per daug įmantraus ar painaus. Toks jau yra Simenono stilius. Jo knygoms skaityti reikia atitinkamo laiko ir atmosferos. Jei bandysite skaityti greitai, prabėgomis, nesigilinant, iškart sakau – iš to nieko gero nesigaus. Negaliu pasakyti, kad esu didelis šio rašytojo fanas, bet visgi jo knygos mane kažkuo traukia. Gal atmosfera, gal tikroviškumu, o gal realiais, žmogiškais personažais. Pabandykit ir Jūs, o gal patiks?

„Varžytinės prie žvakių“ ~ Autorių kolektyvas

„Varžytinės prie žvakių“ (Autorių kolektyvas, 1991 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Visuotinai pripažintų detektyvinio žanro autorių kūrinių rinkinys. Knygą sudaro novelės: Žoržas Simenonas „Varytinės prie žvakių“, Agata Kristi „Senų laiškų paslaptis“, Seitio Macumotas „Provincijos siužetas“, Helen Nilsen „Prisipažinimas“, Eleris Kvinas „Vieta prie vairo“, Džonas Vindemas „Kelionė į pragarą“.

Nebloga apsakymų rinktinė, tiesa kiek per trumpa, perskaitoma vienu prisėdimu. Kiekvienos novelės atskirai nenagrinėsiu, paminėsiu tik žinomesnių rašytojų. Žoržas Simenonas „Varytinės prie žvakių“ – man pasirodė, kad tai ištrauka iš Simenono apsakymo, nes kiek žinau šis rašytojas berods trumpų novelių nerašė. Jeigu visgi tai novelė, tuomet neišbaigta. Agata Kristi „Senų laiškų paslaptis“ – jau skaityta kažkurioje kitoje knygoje. Nebloga, kiek trumpoka. Eleris Kvinas „Vieta prie vairo“ – labai jau trumpa novelė, praktiškai nėra kur įsijausti. Kitos novelės taip pat neblogos. Nesupratau tik Džono Vindemo „Kelionė į pragarą“. Dar reikėtų paminėti vieną dalyką. Labai jau daug klaidų knygoje. Tokioje trumpoje knygoje tiek klaidų yra tiesiog neatleistinas dalykas. Kaip bebūtų, leidyklos galėtų dažniau leisti detektyvinių novelių rinktinių. Kartais norisi paskaityti kažko įvairaus, trumpo ir greitai perskaitomo.

„Megrė ir žmogžudystė prie upės“ ~ Georges Simenon

„Megrė ir žmogžudystė prie upės“ (Georges Simenon, 2012 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Pliaupiant lietui ir tvyrant rūkui upių uosto arklidėje netoli šliuzo nr. 14. randamas madingais drabužiais vilkinčios moters lavonas. Kas ji ir kaip tokioje vietoje atsidūrė? Tai, rodos, neįmenama paslaptis, bet atplaukia sero Volterio Lempsono jachta ir paaiškėja, kad velionė – ponia Meri Lempson. Įtarimai išsyk krinta ant abejingo jos vyro. Kol narpliojama ši byla, kanale randamas sero Lempsono kompaniono lavonas... Prieš komisaro Megrė akis atsiveria aistrų kupinas uosto gyvenimas, ir jis netrunka savęs paklausti, ar Meri Lempson – tikrai Meri Lempson?

Iš tikrųjų nelabai ką turiu pasakyti apie šią knygą. Ne pati įdomiausia Megrė istorija, o ir labai trumpa. Pasakojama kaip vienoje prieplaukoje randamas moters lavonas. Vėliau paaiškėja, kad tai ponia Meri Lempson, kapitono sero Volterio Lempsono žmona. Po kelių dienų randamas ir moters meilužio lavonas. Kas tai? Vyro pavydas? Aklas įsiūtis? Tai bando išsiaiškinti Megrė. Kaip visada, byla išsprendžiama tik knygos pabaigoje. Iš ties nelabai užkabinanti istorija. Daug neaiškių dialogų ir dar daugiau neaiškesnių įvykių. Knygos pabaiga kiek prikėlė kartelę, bet bendras įspūdis vis vien prastas. Iš tikrųjų labai keistas leidėjų pasirinkimas. Ne Megrė mėgėjui net nesiūlyčiau skaityti. Bet labiau likau nepatenkintas knygos kokybe. Sumokate apie 30 litų, o gaunate knygą, kur vos perbraukę pirštais per tekstą pamatote, kad visas rašalas plaukia nusivalydamas. Labai prasta spausdinimo kokybė. Galima pasidžiaugti, kad bent popierius geras ir viršelis gražus.

„Žmogus, kuris žiūrėjo į nuvažiuojančius traukinius“ ~ Georges Simenon

„Žmogus, kuris žiūrėjo į nuvažiuojančius traukinius“ (Georges Simenon, 2011 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Keso Popingos gyvenimas daugelį metų sruveno ramiai. Vieną dieną bendrovė, kurioje jis dirba ir į kurią yra įdėjęs visus savo pinigus, bankrutuoja. Nuo šios akimirkos jo gyvenimas gali pakrypti visai kita vaga...

Ką pasirinks Kesas Popinga – bandys išsaugoti savo miesčionišką namų jaukumą ar sės į naktinį traukinį, riedantį išsvajotos laisvės link?

Kas jis iš tiesų – beprotis maniakas, pavojingas žudikas ar tik nelemtai susiklosčiusių aplinkybių auka?

Kesas Popinga turėjo gerą darbą, mylinčią šeimą, didelį namą ir aukščiausios rūšies baldus. Jo šeima buvo tokia, kokia ir turėtų būti. Viskas klostėsi puikiai, kol vieną žvarbią dieną Kesas sutinka viename, garbingam žmogui nepriderančiame lankytis bare, savo vadovą, kuris nusigėręs paskelbia, kad jau kelerius metus užsiima machinacijomis ir rytojaus dieną, jo laivų bendrovei bus paskelbtas bankrotas. Įmonė bus likviduota. Popinga supranta, kad praras viską ką iki šiol turėjo. Vadovas paguosdamas įteikia jam 500 florinų, o pats pasileidžia suvaidinti savižudybės. Popinga visad svajojo būti kažkuo kitu, ne pačiu savimi, ne Kesu Popinga. Jis įsėda į traukinį ir išvyksta į Paryžių. Jau netrukus įvykiai susiklostys taip, kad Kesas bus kaltinamas žmogžudyste, apie jį rašys visi laikraščiai, jis kaip tikras nusikaltėlis keis viešbučius bei drabužius ir netgi bus persekiojamas gangsterių. Gyvenimas taps tarsi šachmatų partija, vienas neteisingas žingsnis ir tu jau pralaimėjęs. Iš tikrųjų gan keistas kūrinys, visai neprimenantis Simenono kūrybos, parašytas kitu, mums dar nežinomu jo stiliumi. Kol kas dar negaliu atsakyti, ar kūrinys man patiko, ar ne. Jis toks iškrentantis iš konteksto. Palyginti galiu tik su Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, kur viskas taip pat pasakojama nusikaltėlio akimis, nagrinėjamas jo vidinis pasaulis, minčių eiga. Šis kūrinys priskiriamas prie „sunkiųjų“ Simenono darbų, tikriausiai dėl neįprastų situacijų kurios klostosi čia. Šioje knygoje mes įstringame pagrindinio herojaus galvoje, matome, girdime, ką girdi jis, jaučiame, galvojame, pykstame kartu su juo. Kūrinyje mes susiduriame su žmogumi, kuris pasiryžta iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą. Kaip sakoma gimęs vaikščioti, neskraidysi. Bet Popinga vis vien, mažiausiai, bent pabandys, kad tuo įsitikintų. Ar jam tai pavyks, mes sužinosite, žinoma, tik perskaitę knygą.

„Latvis Petersas“ ~ Georges Simenon

„Latvis Petersas“ (Georges Simenon, 2011 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Komisarui Megrė pranešama, kad į Paryžių atvyksta visoje Europoje pagarsėjęs sukčius ir banko čekių klastotojas. Tai labai paslaptinga, policijos nesusekama asmenybė. Traukinys į Paryžiaus geležinkelio stotį atveža... lavoną. Nepaaiškinamomis aplinkybėmis įvykdomos dar kelios žmogžudystės.

„Latvis Petersas“ – pirmasis Žoržo Simenono detektyvas, kuriame pasirodo komisaras Megrė. Šį rankraštį autorius įteikė Paryžiaus leidėjui Fejarui. Štai ką, perskaitęs romaną, atsakė rašytojui leidėjas: „Mielas bičiuli aš perskaičiau jūsų romaną, iš esmės tai ne detektyvas. Jame nesilaikoma įprastų taisyklių, nesukoncentruota viena problema, nėra nepaprasto, paslaptingo nusikaltimo, kuris būtų panašus į neįmenamą mįslę ir specialiai sugalvotą sudėtingą šachmatų partiją. Tokį nusikaltimą išpainioti gali tik neeilinės asmenybės. O jūsų pagrindinis herojus – paprastas tarnautojas, niekuo neišsiskiriantis, be to, jis negražus, nejaunas, na, ir visi personažai – vidutinybės, nei labai geri, nei labai blogi žmonės. Romane nėra skaitytojus intriguojančios aistringos meilės. Pagaliau jis baigiasi blogai“. Po tokių žodžių Simenonas, žinoma, nieko gero nelaukė. Tačiau leidėjas netikėtai užbaigė: „Parašykite keletą tokių romanų, ir aš juos išspausdinsiu, nors bijau, kad man tai baigsis katastrofa“. Fejaro leidykla išleido penkis romanus. Sėkmė pranoko visus lūkesčius. Pirmą kartą knygas apie Megre pasirašė pats autorius (išradingas leidėjas nusprendė, kad tikroji autoriaus pavardė skamba kur kas geriau negu bet koks pseudonimas). Taigi taip prasidėjo ilga serija... Šiame romane mes susipažįstame su garsiuoju, na vėliau garsiu tapsiančiu, komisaru Megrė. Šis yra griozdiškas, stambių kaulų, nepaslankus, tvirtų raumenų, vešlių kaštoninių plaukų su retomis žilsvomis gijomis apie smilkinius, kas rytą nusiskutęs, prižiūrėtomis rankomis, plebėjiškos laikysenos. Iš tikrųjų malonu, kad vertėjai susigrėbė išversti pirmąją knygą. Nes buvo lyg ir nelogiška skaityti seriją apie garsų seklį, nežinant jo ištakų, pradžių pradžios. Labai nusistebėjau, kai pamačiau, kad ji išleista, tad per daug nelaukdamas jokių nuolaidų ėmiau ir nusipirkau. Tai ką aš galiu pasakyti apie ją. Iš tikrųjų maniau, kad pirmoji knyga skirsis savo rašymo stiliumi. Na žinot, rašytojas bando rašyti, kurti, atrasti savo stilių ir panašiai, bet labai nusistebėjau, kai atradau, kad to visai nėra. Čia mes randame Megrė tokį, kokį pažįstame. Stilius nesiskiriantis, dialogai, veikėjai irgi. Tikriems Megrė mėgėjams bus dar viena nepaprasta šio seklio istorija. Šiaip pati byla man pasirodė kiek nuobodoka ir aš jos neskirčiau prie geresnių. Labai paini, nelabai aišku kas vyksta. Kažkoks Megrė ir latvio Peterso kantrybės išbandymas. Kas kurį prigriebs, arba kitaip sakant, kuris pirmas suklups. Daugeliui skaitytojų gali neužtekti kantrybės stebėti tą jų kova, nors man visai patiko. Taip pat tai turbūt pirmoji mano skaityta seklio istorija, kurioje jis sužeidžiamas, o vienas jo kolegų net miršta. Gan neįprasta. Ir dar viena pastaba, knygos viršelis labai malonus liesti. Skamba kvailai, bet pirštai tiesiog limpa prie jo :D

„Sen Fiakro byla“ ~ Georges Simenon

„Sen Fiakro byla“ (Georges Simenon, 2004 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Viso pasaulio ir lietuvių skaitytojams pažįstamas komisaras Megrė tiria dar vieną bylą. Šįsyk savo gimtajame kaime. Policija gavo raštelį, kad Sen Fiakro bažnyčioje per pirmąsias mišias bus įvykdytas nusikaltimas. Iš tiesų, priėmusi komuniją, bažnyčioje mirė grafienė. Ją ištiko širdies smūgis. Bet Megrė čia tam ir atvažiavo, kad ištirtų visas aplinkybes, išpainiotų sudėtingus žmonių santykius ir surastų žudiką.

Metai eina į pabaigą. Paryžius sukaustytas šalčio. Megrė leidžia rutinines dienas policijos komisariate, kai vieną dieną į jo rankas pakliūva raštelis: „Vėlinių dieną Sen Fiakro bažnyčioje per pirmąsias mišias bus įvykdytas nusikaltimas“. Megrė gal ir neatkreiptų į tai domesio, tik eilinis pamišėliškas raštelis, jei Sen Fiakras nebūtų jo gimtais miestelis. Jis jį atsimena kaip malonų, nedidelį miestelį, su maloniais žmonėmis ir gražiais gamtos peizažais. Jis negali patikėti, kad čia gali būti įvykdytas nusikaltimas. Jis nusprendžia aplankyti seniai pamirštas vietas... Iš ryto, pakilęs iš šaltų patalų, nusiprausęs ir nusiskutęs jis pasileidžia link bažnyčios, kviečiančios savo varpais. Mišioms einant į pabaigą, Megrė mąstė, kad tikriausiai tai tik apgaulingas raštelis... Mišioms pasibaigus visi ėmė skirstytis namo. Ant suolelio liko sėdėti tik viena moteris. Ji sėdėjo ramiai, nejudėdama. Megrė priėjo arčiau, kad įsitikintų... o ne, košmaras virto realybe, moteris kurią Megrė kažkada pažinojo jauną ir gražią, dabar sėdėjo negyva, praradusi dvasią. Kas ją nužudė? Kodėl? Kaip? Tai ir bandys išsiaiškinti mūsų mielas draugas komisaras Megrė. Iš tikrųjų neblogas, lengvai skaitomas kūrinys nukeliantis mus į pamirštas vaikystės vietas. Skaitydamas prisimeni ir savo senus draugus, žmones, pamirštas vietas, kurias, galbūt, jau nelankai. Šiaip šis kūrinys yra neblogas Simenono kūrybos pavyzdys. Su konkretumu, nutylėjimais, skvarbiais dialogais ir įdomiu siužetu. Verta paskaityti ir apmąstyti. Man užkliuvo tik pabaiga, kurios nelabai supratau. Nepagavau visos tos suvaidintos dramos esmės...

„Mano draugas Megrė“ ~ Georges Simenon

„Mano draugas Megrė“ (Georges Simenon, 2004 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Komisarui Megrė pranešama, kad Porkerolio saloje rastas nužudytas Marselenas, aplinkiniams tvirtinęs, jog Megrė yra jo draugas. Kartu su vykstančiu šios bylos tirti komisaru važiuoja ir jo kolega Skotland Jardo inspektorius. Apsistoję salos viešbutyje, jie narplioja įvykius.

Megrė kaip visada Paryžiuje, dirba rutininį darbą. Jam talkinti į pagalbą ir pasisemti žinių atvyksta inspektorius iš Skotland Jardo ponas Paikas. Kartu su juo komisaras Megrė gauna progą ištrūkti iš lietingo Paryžiaus į Porkerolio salą. Čia randamas nužudytas vyras, vadinęs save komisaro Megrė draugu... tai turbūt pirmoji mano skaityta Megrė istorija, kur veiksmas vyksta ne gimtajame Paryžiuje. Šį kartą tai nedidelė egzotiška saulėta sala, pasižyminti šiltu klimatu ir vėsiu vėjeliu. Megrė džiaugėsi, o kartu ir aš. Pati istorija iš tikrųjų gan standartiška. Nužudomas žmogus, visi tampa įtariamaisiais na ir žinoma ieškomas žudikas tarp jų. Ši knyga man iš ties labiau priminė A. Kristi kūrinius nei paties Simenono darbus. Didesnę dalį vidinių dialogų pakeitė standartiniai klausimai įtariamiesiems. Knygos atmosfera maloni, malonūs gamtos peizažai, kvapai, įvairūs personažai. Jų man pasirodė kiek per daug, todėl buvo gan sunku susigaudyti istorijoje. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad tai nėra įdomiausia mano skaityta komisaro istorija, na bet Simenono fanai jos nepraleis pro akis.

„Komisaras Megrė ir pamišėlė“ ~ Žoržas Simenonas

„Komisaras Megrė ir pamišėlė“ (Žoržas Simenonas, 1993 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

...Paryžiuje gyveno maža žavinga senučiukė, kuri buvo įsikalusi į galvą, kad, jai nesant, kažkas verčiasi po jos daiktus. Ko ieško? Brangenybių? Bet brangenybių ji neturi! Tai ko?

Komisaras Megrė nespėja senutei pagelbėti – ją nužudo. Tada ir prasideda paslapčių kupina istorija apie nusikaltėlių ir gangsterių pasaulį...

Dar viena Megrė istoriją kurią aš perskaičiau. Manau, kas seka mano blogą, jau suprato, kad aš esu nemažas Žoržo Simenono novelių mėgėjas. Na bent jau dėl to, kad nemažai jų perskaičiau. Šią nusipirkau viename iš taip vadinamų „padėvėtų“ knygų knygyne. Juk tik du litai, negalėjau to praleisti. Šiaip Megrė istorijos man patinka savo tikroviškumu. Jos nėra labai sudėtingos, bet tokios kurias tu galėtum atrasti realiame pasaulyje. Be to jo istorijos yra tos, kurias galime pavadinti „senoji klasika“. Juose nėra nieko įmantraus ar painaus, tad daugeliui skaitytojų gali pasirodyti nuobodžios. Bet iš tikrųjų reikia atitinkamo laiko jas skaityti, o ir būti Megrė mėgėju, kad galėtum tinkamai įvertinti. Megrė yra lėtas, nerangus, tačiau pasitikintis savimi žmogus, lygiai taip šias knygas reikia skaityti. Palengva, mėgaujantis dialogais ir tikrovišku siužetu. Iš tikrųjų geras, taip vadinamo „kas tai padarė?“ detektyvo pavyzdys. Be to neblogas poilsis tarp sudėtingesnio siužeto knygų.

„Megrė ir vienišas žmogus“ ~ Georges Simenon

„Megrė ir vienišas žmogus“ (Georges Simenon, 1994 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Paryžius, 1965 metai. Apleistame name, kurį rengiamasi nugriauti, randamas ten gyvenęs, nužudytas trimis šūviais iš revolverio, valkata, Klošaras Marselis Vivjenas. Kažkada jis buvo stalius, bet vieną dieną išėjo ir nebegrįžo. Megrė susitinka su Vivjeno žmona ir dukterimi, tačiau nesužino nieko, kad paaiškintų jo mirtį ar dingimą. Taigi tyrimas tęsiasi...

Jau ne kartą sakiau – jei nerandi ką skaityti, visada gali pasikliausi Žoržo Simenono kūryba. Jo kūriniai nėra ilgi ir painūs kaip šiuolaikiniai romanai, bet visada sudomins savo dialogais, tikroviškumu ir įtaigumu. Šis kūrinys iš tokių. Neverta jo giliau nagrinėti. Paprasčiausiai tą, kuris mėgsta šio rašytojo literatūra, ilgai įtikinėti nereikės. Jis paims ir perskaitys. Aš taip pat paėmiau ir perskaičiau... ir likau patenkintas, nors ir turėjau ką skaityti.

„Belos mirtis“ ~ Georges Simenon

„Belos mirtis“ (Georges Simenon, 1994 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Spenserio Ešbio diena buvo kaip įprasta. Jis papietavo. Valgomajame buvo šilta. Žmonos skruostai rausvi. Vėliau ji išėjo lošti bridžą, o jis į savo dirbtuvę. Ištekinęs lempai koją nuėjo gulti... bet vėliau atsitiko kažkas neįprasto. Kažkas nederančio. Mirtis atėjo į šiuos namus. Spenseris negalėjo tuo patikėti. Bela Sherman buvo rasta negyva savo kambaryje. Namo durys buvo užrakintos. Apylinkės tykios. Visas policijos dėmesys krinta ant paties Spenserio. Jis gerai atmena ką daręs. Gerai atmena kad nenužudė Belos. Nejaugi kažkas pažįstamas įsmuko į namus, nugirdė merginą, o tada pasmaugė? Visa tai dar reikia išsiaiškinti. Bet ar tiesa bus rasta?

Ž. Simenono knygos laikomos psichologiniais detektyvais. Tačiau aš jas skaitydamas daugiau dėmesio kreipdavau į žodį detektyvas. Tik ne šį kartą. Šį karta aš norėjau pasakyti, tai tikrai psichologinis detektyvas. Čia daug dėmesio skiriama žmogaus apmąstymams, jo minčių eigai. Įvykdytas nusikaltimas. Visi įtaria namo šeimininką. Tad knygoje viskas pateikiama šiojo akimis. Kokios mintys sukasi galvoje, kai visi galvoja, kad tai tu esi žudikas? Tie visi žvilgsniai, pasibjaurėjimas. Dar juk nieko neįrodyta, o jis jau nustojo būti vienu iš jų. Atstumtuoju, mes pavadintume jį. Ta slegianti atmosfera, žvilgsniai, šnabždesys. Ar žmogus gali tą pakelti? Šiame kūrinyje nėra komisaro Megrė. Aš jau esu skaitęs vieną šio rašytojo knygą, kurioje taip pat nebuvo šio veikėjo ir knyga buvo visai nieko. Čia aš kiek nusivyliau, nes kažkaip jo trūko. Išties įdomus leidėjų pasirinkimas. Įdomu kodėl jie pasirinko būtent šį kūrinį? Romanas visai nieko, nors asmeniškai aš jo pabaigos taip ir nesupratau. Gal čia norėta pasakyti, kad kai visi tave laiko žudiku, tai anksčiau ar vėliau tu tokiu ir tampi? Knygą sudaro ir kitas romanas „Megrė ir vienišas žmogus“. Apie jį vėliau. Dar reikia perskaityti, bet pirmiau aš imu kitą knygą. Šis kūrinys dar gali palaukti...

„Senas geras detektyvas“ ~ Ž. Simenonas, F. Diurenmatas, N. Marš

„Senas geras detektyvas“ (Ž. Simenonas, F. Diurenmatas, N. Marš; 1992 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Knygą sudaro romanai: „Nepažįstami žmonės namuose“ (Ž. Simenonas), „Įtarimas“ (Frydrichas Diurenmatas), „Kas žingsnis konsteblis“ (Najo Marš).

Romane „Nepažįstami žmonės namuose“ (Les inconnus dans la maison, 1940), kaip ir kituose savo kūriniuose, Simenonas nagrinėja nusikaltimų priežastis, kritikuoja teismą. Čia vietoje Megrė – naujas herojus, advokatas Lursa, kurio paveikslu autorius tarsi teigia, kad toks kaip Megrė gali būti kiekvienas, svarbiausia būti žmogumi ir ryžtingai siekti tikslo.

Šveicarų rašytojas Frydrichas Diurenmatas (1921-1991) išgarsėjo savo teatro ir radijo dramaturgija. Svarbiausios dramos „Romulas Didysis“, „Pono Misisipio santuoka“, „Senos damos vizitas“, „Frankas V“, „Fizikai“, „Meteoras“ ir kitos. Žymia, vietą jo kūryboje užima detektyviniai filosofinės psichologinės problematikos romanai: „Teisėjas ir jo budelis“, „Avarija“, „Įtarimas“, kuriuos jungia bendras komisaro Berlacho paveikslas.

Najo Marš (1899-1982) – populiari Naujosios Zelandijos rašytoja, dramaturge ir režisierė, yra sukūrusi nemažai detektyvinių romanų, kuriuos galima laikyti šio žanro klasika. Pirmieji kūriniai, susiję su autorei gerai pažįstamu meno pasauliu, pasirodė dar studijuojant. Pripažinimą pelnė jos romanai „Negyvėlis“, „Menininkų smukimas“, „Kvailio mirtis“, „Netikras aromatas“ ir kiti. Jiems būdingi egzotiški siužetai, psichologinė charakterių analizė, šmaikšti frazė, drąsiai keliami socialiniai momentai. Vyriausiasis inspektorius Roderikas Aleinas – vienas mėgstamiausių nuotykinės literatūros personažų. Romane „Kas žingsnis konsteblis“ išaiškinti sąmokslą Aleinui padeda jo žmona, atsitiktinai pakliuvusi į tą pati garlaivį, kuriuo plaukė stambus nusikaltėlis su savo bendrais.

Pirmas kūrinys pusėtinas. Man patiko jo pirmas skyrelis, kuriame mes matome advokato Lursa vidinį minčių pasaulį, kaip jis vertina susidariusią situaciją ir bando surasti sprendimą. Kiti skyreliai, tai teismo procesas, kuris nėra pats įdomiausias dalykas žemėje. Antras romanas, tai grynas kliedalas. Kažkokie gigantai žydai, nykštukai ir panašios nesąmonės, galima praleisti neskaičius. Trečias kūrinys, tai grynas klasikinis detektyvas. Jų mėgėjams turėtų patikti, man pasirodė per „skystas“, pritrūko intrigos.

„Komisaro Megrė istorijos: Tomas I“ ~ Georges Simenon

„Komisaro Megrė istorijos: Tomas I“ (Georges Simenon, 1997 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

„Naktis kryžkelėje“, – tiksliau, Trijų našlių kryžkelėje. Čia testovi trys namai, ir vieną ryta vieno jų garaže svetimoje mašinoje randamas nušautas atvykėlis – nekokios šlovės juvelyras iš Antverpeno. Atvyksta Megrė...

„Komisaras Megrė spendžia spąstus“ – Simenono ir Megrė istorija apie Monmartro Džeką Skerdiką.

Dar kelios Megrė istorijos. Nieko ypatingo, bet man Megrė patinka tuo, kad jei knyga nėra įdomi, tai bent ir ne nuobodi. Kažkur per vidurį, tiek viena, tiek kita istorija.

„Dėl žmogaus gyvybės“ ~ Žoržas Simenonas

„Dėl žmogaus gyvybės“ (Georges Simenon, 1994 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Vienuoliktu numeriu pažymėtas kalinys-mirtininkas randa savo kameros duris praviras. Sargybinio kėdė irgi tuščia. O viskas prasidėjo nuo raštelio priklijuoto ant lėkštės dubenėlio „Spalio 15 antrą valandą ryto tavo kameros durys bus neužrakintos...“. Ar tai jo bendrininkai bando jį išvaduoti dėl dviejų moterų subadymo peiliu? Bet ar jis išvis turėjo bendrininkų? O jei paaiškės kad jis nekaltas? Į šiuos klausimus atsakymus bando surasti komisaras Megrė. Ar jam pavyks?

Vienas geresnių rašytojo romanų. Bene geriausiai atskleidžia Ž. Simenono kūrybos, stiliaus ypatumus. Norintys susipažinti su šio rašytojo kūryba, gali drąsiai pradėti nuo šio kūrinio. Kol kas man geriausias šis ir „Pirmoji Megrė užduotis“.

„Geltonas šuo“ ~ Georges Simenon

„Geltonas šuo“ (Georges Simenon, 1994 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Penktadienis, lapkričio septintoji. Konkarno gatvės tuščios, kaip iššluotos. Už pylimu dunkso senamiestis: šviečiantis jo bokšto laikrodis rodo be penkių vienuolika. Potvynio pats smarkumas; pietvakarių viesulo purtomi, uoste vienas į kitą daužosi barkai. Vėjas, įsisukęs į gatves, gena pažeme popiergalius. Egijono krantinėje – jokio žiburėlio. Langinės uždarytos. Visi miega. Tiktai „Admirolo“ viešbutyje – jis stovi aikštės ir krantinės kampe – šviečia trys langai.

Pasaulinę šlovę pelnęs komisaras Megrė tiria painią bylą Konkarno mieste, Bretanėje. Jo dėmesį atkreipia „Admirolo“ viešbučio kavinėje dirbanti jauna padavėja ir geltonas šuo, paprastai pasirodąs ten, kur padaromas nusikaltimas.

Kažkaip labai labai keistai, negrabiai ir lėtai skaitėsi. Nepamenu kaip buvo ankstesnėse knygose, bet čia rašymo stilius labai krenta į akis. Negaliu paaiškinti kuo, nes reikia būtinai perskaityti. Gal nuo laiko, kuriuo veiksmas pateikiamas (viskas esamuoju laiku), gal pats stilius kažkoks scenaristinis ir trūkčiojantis, lyg neužbaigta mintis, o gal tiesiog aš atpratau nuo Simenono kūrybos, nes seniai beskaičiau. Nuo kitų rašytojo knygų skiriasi tuo, kad čia slypi paslaptis, slepianti kaži kokią nesuprantamą nusikaltimų seriją. Dažniausiai nusikaltėlis yra žinomas ir tiesiog ieškoma jo kaltės įrodymo, arba pats nusikaltimas yra lengvai paaiškinamas. Viena geriausių rašytojo knygų, bent taip rašoma internete. Aš taip nepasakyčiau, esu skaitęs ir įdomesnių. Šiaip Megrė man patinka tuo, kad jis paprastas žmogelis, turi žmoną, pietauti keliauja namo ir neturi jokių keistų polinkių, nebent gadinti kepenis alkoholiu. Istorijos būna realistiškos ir ganėtinai paprastos.

„Apsakymai“ ~ Agata Christie, Georges Simenon

„Apsakymai“ (Autorių kolektyvas, 1991 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Knygoje pateikiami apsakymai Georges Simenon: „Pirmoji Megre užduotis“, Agatos Kristi: „Mirties sūkuryje“, „Mėlynojo ąsočio paslaptis“, „Stimfalidės“, „Senų laiškų paslaptis“.

G. Simenono „Pirmoji Megre užduotis“ jau esu aprašęs, todėl nesikartosiu, o šį kartą aptarsiu A. Kristi kūrinius. Romanas „Mirties sūkuryje“ padalintas į dvi dalis. Pirmoji mums pateikia vienos šeimos santykius, intrigas, nesutarimus dėl, aišku, pinigų. Išties ne tik įdomi, bet ir neprailgstanti istorija. Tačiau vėliau, antroje dalyje įvykdomas nusikaltimas ir jį tirti atvyksta, žinoma, Erkiulis Puaro! Tai gal būtų ir pusė bėdos, jei savo pasirodymu jis nebūtų visko sugadinęs. Pasakojimas čia tampa vienu, ilgu, nenutrūkstančiu dialogu. Kažkoks burbulinadas. O jau norėjau sakyti, kad čia bus ta knygą, kurioje viskas kiek kitaip. Bet še tau kad nori. Antra dalis pasakoja apie įvykdytą žmogžudystę, gal net tris, kurias išnarplioti bando seklys Erkiulis Puaro. Viskas čia komplikuota, painu, nerealu ir sudėtinga. Nusikaltimas, kaip visada, įvykdytas kažkaip nerealia painiai. Taip žmonės miršta, matyt, tik muilo operose ir pigiuose romanuose. Na, bet juk tai Kristi ir tai jos stilius. Visgi apibendrindamas galiu pasakyti, kad iš mano skaitytų autorės romanų, šis kol kas Top viršūnėje. Labiau mane sudomino apsakymai „Mėlynojo ąsočio paslaptis“ ir „Stimfalidės“. Įdomūs ir verti dėmesio. Turi savo potekstę ir išties išmintingą. „Senų laiškų paslaptis“ – viena mis Marpl mini bylų. Šiaip sau, bet galima pasidžiaugti, kad apskritai, visose trijose novelėse, niekas nemirė ir nebuvo sužeistas. Vuhuuuhuu! Tokia puikia gaida ir baigiu.

„Felicija čia!“ ~ Georges Simenon

„Felicija čia!“ (Georges Simenon, 1993 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Senasis Žiulis Lapi, vadinamas Medine koja, surandamas paslaptingai nužudytas labiausiai nederančioje aplinkoje: vaizdingame kotedže šalia Paryžiaus, kur jis gyveno vienas su savo jauna tarnaite Felicija.

Bet Lapi nebuvo vienas – Megre, vyriausiasis Paryžiaus kriminalinės policijos inspektorius, yra tuo įsitikinęs. Žmogus, kuris triūsia sode su šiaudine skrybėle ant galvos, apsiavęs klumpėmis, nepaliks staiga savo pomidorų sodinukų, neis į bufetą pasiimti ropinukės su gerai išlaikytu konjaku ir nesipils sau stikliuko pavėnėje.

Tam tikru metu ant šito žaliai dažyto sodo stalo būta ir antro stikliuko. Kažkas jį nunešė. Felicija? Tiesi kaip lyginimo lenta, giži, įnoringa, smailu veidu, nevykusiai ištepliotu pudra ir raudonais dažylais, tarnaičiukė, vaidinanti princesę kaimo vakaronėje, dabar įsmeigusi į jį nejaukų, paniekos kupiną žvilgsnį? Net jei ir taip, visa tai pirmiausia reikės išsiaiškinti...

Jei trumpai, tai gan nuobodi istorija. Be to, kelios Megrė istorijos paeiliui – prastas sumanymas.

„Komisaras Megrė pyksta“ ~ Georges Simenon

„Komisaras Megrė pyksta“ (Georges Simenon, 1993 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Buvo karšta slogaus rugpjūčio mėnesio diena. Policijos ekskomisaras Megre jau išėjęs į pensiją, leidžia savo ramias, nuobodžias dienas Mene prie Luaro, nuosavame namelyje. Dabar jis buvo įsitaisęs patogiame supamajame krėsle ir vienintelis jo galvos skausmas – baklažanus apspitę Kolorado vabalai.

Staiga jis išgirsta plaktuko bildesį į vartelius, bildesį, kuris išjudina jį iš nusistovėjusios rutinos ir prikelia užgesusią kibirkštėlę akyse. Tą dieną jį aplankė sena dama, patraukusi iš šiltos atokaitos ir gražinusi į senas vėžes ir į Orfevrų krantinę...

Nors Ž. Simenono kūryba nėra kažkuo labai išskirtinė, tačiau perskaičius vieną knygą, po kurio laiko norisi į rankas paimti ir kitą Megrė istoriją. Taip atsitiko ir šį kartą. Kūrinys paprastas, nieko per daug įmantraus ar įdomaus. Kiekvieną kartą perskaitęs klausiu savęs, kodėl po galais aš ją paėmiau? Atsakymo nerandu, tačiau, manau, kad tai dar ne paskutinė mano skaityta Megrė istorija. Kol kas verčiausia dėmesio man pasirodė tik „Pirmoji Megrė užduotis“. Kitos knygos gan nuobodžios, be to, noriu dar kartą pakartoti, jog gaila, kad dauguma Megrė istorijų sukasi apie įvykdytą žmogžudystę ir tyrimą. Tuo Šerlokas Holmsas lenkia, mat Konan Doilio kūryba įvairesnė ir labiau paslaptingesnė.