.jpg)
Apsakymas buvo spausdinamas „Rankas aukštyn“ Nr. 3(23) 1995 m.
Per tris šimtus metrų nuo Orleano vartų stovėjo senas, aptriušęs trijų aukštų plytinis namas, apsuptas sodo, kuris žiemą virsdavo bala su styrančiomis iš jos krūmų šakomis.
Lentelėje, kabančioje ant durų su anga akutei, buvo užrašyta: „Šeimyninis pensionas. Kainos saikingos“. 1928 metų gruodžio antrąją į šias duris pasibeldė Paryžiaus prokuratūros tardytojas Frože. Jam duris atidarė rudaplaukė, strazdanomis nusėtu veidu mergina, maudžiai trinanti nuo darbo paburkusias rankas.
Namo viduje viešpatavo suirutė. Koridoriaus sienos buvo purvinos. Frože pasuko į dešinę, į valgomąjį. Ten ant aštuonių stalų stovėjo alaus buteliai; kai kurie jau buvo nugerti. Oras dvelkė vaistine.
Kažkoks jaunuolis strimgalviais nusirito laiptais žemyn ir išdūmė į gatvę, net nepažvelgęs į tardytoją.
– Tai jūsų gyventojas?
– Taip. Pas mus gyvena dar keli nuomininkai, bet dabar jų nėra namie.
– O kaip jaučiasi madam Smit? Ar jai jau geriau?
– Atvirkščiai, jos sveikata pablogėjo. Ji sako, kad greit numirs.
– Palydėkite mane pas ją.
Madam Smit gyveno visų vėjų varstomoje mansardoje, kurioje beveik nebuvo baldų. Ten patekti buvo galima tik iš koridoriaus, užversto lagaminais ir visokiais gyventojų daiktais. Frože paklausė merginos, kodėl namo šeimininkė pasirinko – gyventi mansardoje?
– Reikalas tas, kad madam Smit nori išnuomoti visas gyvenamąsias patalpas – tad jai pačiai liko tik šita...
Šeimininkė gulėjo lovoje apytamsėje patalpoje, į kurią šviesa patekdavo per vienintelį stoglangį. Ji buvo tokia liesa, kad po raudona antklode vos matėsi jos kūno kontūrai. Nuslinkęs nuo šono žilas šinjonas buvo pusiau išsileidęs, o kaulėti pečiai siauri it vaiko. Jos akys karštligiškai blizgančios geltoname veide, su neapykanta įsmigo į tardytoją.
– Kaip jūs jaučiatės?
Ji pradėjo kosėti. Iš pradžių turbūt tai buvo apsimetimas, bet paskui ją griebė tikras kosulio priepuolis, ir tik didelių pastangų dėka jai pavyko jį nutraukti ir atgauti kvapą. Po to, neatsakydama į klausimą, ji vėl piktai pažvelgė į tardytoją, lyg tardama: „Štai matote, ko jūs pasiekėte savo tardymais!“. Bet gi gydytojas manė, kad jos būklė gana rimta, tačiau ne tokia jau beviltiška.
Apskritai madam Smit sirgo džiova, bet dabar prie lovos ją „prikaustė“ paprastas peršalimas, kai ji visai to nesitikėjo.
Nelabai seniai pensiono gyventojas – vienos Montparnaso kavinės padavėjas – atsitiktinai sode rado negyvą šunį, kurį, matyt, per gyvatvorę permetė vaikai. Nutaręs sode užkasti maitą, jis pradėjo rausti duobę, ir staiga jo kastuvas užkliuvo už žmogaus palaikų. Visiškai tuo apstulbintas, jis nuskubėjo į policiją ir pranešė apie radinį.
Prasidėjo tyrimas, per kurį kiekviena diena pateikdavo eilini netikėtumą, o madam Smit jautėsi vis blogiau ir blogiau. Liesa, stipriai sukandusi dantis, ji pasitikdavo tardytojus veriančiu, aštriu žvilgsniu.
Namas priklausė jai, ir ji visada stengėsi pati nudirbti jame visus darbus, plušdama nuo ankstaus ryto iki vėlyvos nakties. Jai padėjo tik viena kambarinė. Gyventojai daugiausia buvo anglai ir amerikiečiai. Nežiūrint i tai, kad Montparnasas buvo arti, Čia gyveno mažai dailininkų, užtat buvo įsikūrę ekvilibristai, akrobatai, vaikinai iš miuzikholo ir kažkokie žmonės be pastovaus užsiėmimo.
Teismo ekspertizė, ištyrusi lavoną, nustatė, kad jis palaidotas maždaug prieš penkerius metus. Ekspertizės akte buvo parašyta: „Lavonas vyriškos lyties, 35–40 metų, vidutinio ūgio. Mirtis įvyko dėl kaukolės lūžio. Užkastasis vilkėjo dabar jau beveik supuvusia pižama. Jokių ypatingų žymių nerasta“.
Į visus policijos klausimus madam Smit atsakinėjo žvilgsniais, kupinais neapykantos. Su didžiausiu vargu iš jos pavyko ištraukti vieną vienintelį sakinį:
– Aš nieko nežinau.
Tardytojas pradėjo įtemptai dirbti: į visas puses nuskrido paklausimai. Greitai paaiškėjo, kad aptriušusį namą prie Orleano vartų gaubė kur kas daugiau paslapčių, nei buvo manoma. Taip, pavyzdžiui, netikėtai paaiškėjo tikra ir gana įdomi pačios madam Smit kilmė, kaimynai ją laikė padoria našle ir energinga moterimi, kuriai teko išgyventi nemažai sunkumų.
O štai Skotlend Jardas į paklausimą apie ją atsakė tokia telegrama:
„Natali Ester Grant, pastoriaus duktė iš Kento grafystės, gavo gerą išsilavinimą. Šešiolikos metų pabėgo iš namų į Londoną su klounu iš miuzikholo. Jaunuolis netrukus ją metė.
Kurį laiką ji dirbo tarnautoja prekybinėje firmoje. Po penkerių metų ištekėjo už Ričardo Helouvėjaus, tos pačios firmos direktoriaus pavaduotojo, kuris vėliau pradėjo nuosavą biznį – užsiėmė darbinių rūbų siuvimu. Darbavosi kartu su kažkokiais Grimbornu ir Maueriu. Firmos reikalai klostėsi blogai. Jų pastangos gauti kreditų buvo bevaisės.
Tuo metu, kai Helouvėjaus žlugimas atrodė neišvengiamas, Temzėje buvo rastas apiplėšto inkasatoriaus lavonas. Tyrimas parodė, kad į tą žmogžudystę įvelta visa trijulė: Helouvėjus, Grimbornas ir Maueris. Jų krautuvėje, kaip paaiškėjo, inkasatorius ir buvo užmuštas.
Nusikaltimas buvo įvykdytas 1914 metų sauso dvidešimt penktąją. Tą dieną inkasatoriaus krepšelyje buvo nedaug pinigų, nors paprastai jis vežiodavo stambesnes sumas. Pagrobti pinigai nebuvo rasti.
Helouvėjus prisipažino. Jį nuteisė dvidešimt metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Grimbornui buvo paskelbtas toks pats nuosprendis. Maueris gavo dešimt metų.
Susirgęs džiova, 1919 metais Helouvėjus mirė.
Grimbornas, kaip ir anksčiau, buvo kalėjime, o Maueris, po nelaimingo atsitikimo, kurio metu neteko dešinės akies, 1923 metais buvo išleistas laisvėn.
Apie misis Helouvėj anglų policija nieko nežinojo, išskyrus tai, kad jos dalyvavimas nusikaltime nebuvo įrodytas. Tad ji išvažiavo iš Anglijos tuoj pat po proceso“.
Jos pėdsakus pavyko rasti Paryžiaus XIV apygardos merijoje, kur 1921 metais buvo įregistruota jos santuoka su kažkokiu Džonu Smitu, Anglijos piliečiu, dirbusiu komerciniu vienos anglų firmos atstovu.
Tuo metu ji dar neturėjo nuosavo namo, o dirbo Paryžiuje australų prekybinėje firmoje tarnautoja. Tik po metų madam Smit nusipirko namą prie Orleano vartų, sumokėdama trisdešimt penkis tūkstančius frankų grynais – pusę jo vertės. Antrą pusę ji išmokėjo per kelerius metus.
Pirmomis tyrimo dienomis ponios Smit buvo paprašyta papasakoti apie savo antrąjį vyrą.
– Jis dingo tuoj pat po jūsų vedybų. Kodėl?
– Aš šito nežinau.
– Kur jūs su juo susipažinote?
Atsakymo nebuvo. Pagyvenusios damos tylėjimas teikė tardytojams pagrindą manyti, kad lavonas, rastas sode, tai Džono Smito kūnas. Bet Frože neskubėjo griebtis šios versijos. Jis nusprendė iš pradžių paieškoti pabėgusį madam Smit vyrą – davė skelbimus į laikraščius, kreipdamasis į kurį–ne–kurį Džoną Smitą, kad jis paskambintų telefonu Paryžiaus prokuratūrai. Šis bandymas buvo teisingas. Čia pat iš Bulonės atėjo telegrama su Džono Smito parašu. Telegramoje jis pareiškė, kad nesiruošia pasirodyti Paryžiuje, kol negaus oficialios telegramos ir pinigų kelionei. Visa tai jam prokuratūra išsiuntė. Kai jis atvažiavo į Paryžių, tai pasirodė esąs tas pats Smitas, tik visai ne verslininkas, o labai įtartina asmenybė be pastovaus užsiėmimo.
Pasirodė, kad ir tuo metu, kada Smitas susipažino su misis Helouvėj, jis buvo visai ne komercinis atstovas, o tik eilinis reklamuotojas. Misis Helouvėj tada jam pasiūlė tūkstantį frankų už fiktyvią santuoką Bet jos sąlyga buvo tokia: ją vedęs, jis tą pačią dieną išvažiuos kur nors toliau nuo Paryžiaus.
– Jai buvo reikalinga tik mano pavardė, – paaiškino Smitas, iki šiol taip ir nesupratęs, kam jai to reikėjo.
Taigi Džonas Smitas gyvas ir sveikas, o madam Smit rimta ligonė ir sumaniai naudoja savo būklę, visaip trukdydama tyrimui.
Kaimynai kalbėjo, kad madam Smit jiems visada atrodė esanti labai silpna, vargšė moteris, kuri visai neturi sveikatos ir visą dieną priversta užsiimti namų ūkiu. Kai kurie jos gyventojai, apnikti nuoširdaus gailesčio, kartais net atimdavo iš jos rankų skudurą ar šluotą ir patys tvarkydavo savo kambarius bei koridorius.
Štai ir dabar, gulėdama lovoje, ji šypsojosi gailia aukos šypsena, visa savo išvaizda duodama suprasti aplinkiniams, kad ji – silpna, ligota senutė, visą savo gyvenimą sunkiai kentėjusi, o dabar, nežiūrint sunkios ligos, grubiai kamuojama beširdžių tardytojų apklausomis.
Frože taip pat nejučia sukosėjo.
Išgirdusi kosulį, į kambarį įėjo rudaplaukė tarnaitė ir sviedė tardytojui pilną priekaišto žvilgsnį, lyg jis būtų budelis.
Žemutinio aukšto gyventojas saksafonistas pradėjo repetuoti. Visą namą užliejo metalinė saksafono rauda.
– Ar jūs pajėgsite atsakyti į mano klausimus? – paklausė Frože.
Atsakymas – tik silpna senutės šypsena, aiškiai kaltinanti beširdį tardytoją. Frože reikėjo viso jo vyriškumo, kad po tokios šypsenos pasiliktų ir tęstų tardymą.
– Kodėl jūs, būdama neturtinga ir labai taupi, 1921 metais išleidote tūkstantį frankų tik tam, kad pakeistumėt savo pavardę?
Madam Smit taip užsikosėjo, jog atrodė, kad tas kosulys tuoj pat ją pasmaugs.
Bet Frože tęsė:
– Prancūzijoje niekas nežinojo apie tai, kad jūsų vyras kalėjime. Todėl toji pavardė negalėjo jums pakenkti. O štai jūsų vedybos su Smitu, atvirkščiai, buvo jums pavojingos.
Ji pažvelgė į jį su aiškiu nerimu.
– Aš kartoju: labai pavojingos. Juk netrukus po vedybų jūs nusipirkote namą. Būdama ištekėjusi, jūs turėjote teisę pirkinį užrašyti tik vyro vardu. Jums reikėjo jo parašo, ir jūs iš anksto tuo pasirūpinote: privertėte Smitą pasirašyti ant viso pluošto tuščių firminių lapų... Nepaisant to, jei jis būtų norėjęs, tai pagal įstatymą be vargo iš jūsų galėjo atsiteisti mažiausiai pusę namo.
Madam Smit tylėjo, o jos dvi šaltos, labai skvarbios akys grąžė Frože veidą. Ronos ligonės lūpos sustingo, veidas pagelto; tik ant skruostikaulių pasirodė liguistas raudonis.
– Kiek metų pas jus dirba šita kambarinė? – paklausė Frože
Madam Smit ir toliau nė nemanė atsakinėti.
Tardytojas pasižiūrėjo į savo užrašų knygutę ir pats atsakė:
– Ta, kuri dirba pas jus dabar, buvo pasamdyta 1927 metais. Iki jos pas jus buvo tarnaitė bretonė, kurią jūs priėmėte 1926 metais
O nusikaltimas – aš turiu omenyje rastą lavoną – buvo įvykdytas 1924 metais, kada jūs tenkinotės darbininke, ateinančia 3–4 valandoms per dieną.
Madam Smit užsimerkė ir, kad būtų lengviau kvėpuoti, pravėrė burną.
– Vadinasi, kada visi jūsų gyventojai išeidavo į miestą, jūs turėjote pakankamai laiko iškasti sode duobę ir užkasti lavoną.
Vėl tyla. Iš apačios atsklido melodijos nuotrupa, kurią saksafonistas pradėjo jau trečią kartą ir užbaigdavo garsais, primenančiais juoko protrūkį.
– Nuo 1921 iki 1925 metų jūsų vyras Džonas Smitas kartkartėmis jums rašė čia iš Marselio, čia iš Bordo, čia iš Kale, prašydamas šiek tiek pinigų. Iš pradžių jūs siuntėte jam dešimties frankų banknotus, o nuo 1925 metų nustojote atsakinėti j jo laiškus.
– Man tai tiesiog nusibodo, – staiga prabilo ligonė ir ištiesė ranką prie stiklinės vandens, stovinčios ant stalo. Ne be tardytojo pagalbos ji godžiai išgėrė vandenį ir, bejėgiškai nuleidusi galvą ant pagalvės, paklausė:
– Tikiuosi, jūs baigėte?
Jos veidas pabalo, ir Frože staiga pasirodė, kad po sekundės ji mirs. Nuo tos minties jis ir pats išbalo.
Tuo metu madam Smit vėl pradėjo kosėti. Frože nusigręžė ir suraukė antakius. Apačioje saksafonistas lėtai ir slegiančiai pradėjo groti gamas.
– Kam priklauso kieme surastas svarstis? – palaukęs, kada pasibaigs kosulio priepuolis, paklausė tardytojas.
– Vienam gyventojui, kuris paliko jį ten išsikraustydamas
– Maueris, jūsų pirmo vyro kompanjonas, jei neklystu, neturėjo kairės akies?
– Ne, dešinės... Palaukite... Taip, dešinės.
– Kada jūs matėte jį paskutinį kartą?
– Prieš dvi dienas... iki... 1914 metų bylos. Jis pas mus vakarieniavo... Duokite man dar stiklinę vandens...
– Jis niekada jums nerašė?
– Vieną sykį 1925 ar 1927 metais gavau iš Kanados atviruką su jo parašu.
– O kas jame buvo pavaizduota? Miestas?
– Ne. palaukite... Atrodo, užšalusi upė...
– Maueris neprašė jūsų pinigų?
– Ne... Vandens... Aš daugiau nebegaliu...
Frože įpylė į stiklinę vandens, ištiesė ją madam Smit ir išėjo, prieš tai dar kartą ją nužvelgęs.
Ji negėrė, o sėdėdama, pasikėlusi lovoje, neramiomis ir piktomis akimis žiūrėjo jam įkandin.
Netrukus ją išvežė į ligoninę, kur ji mirė. Byla apie žmogaus lavono, rasto sode, mirties aplinkybių išaiškinimą liko nebaigta. Iš tardytojo Frože užrašų liko tik jo knygutė, o joje – paslapties įminimas..
Šioje, galbūt, pačioje įdomiausioje vietoje, mes nutraukiame pasakojimą, tačiau toks buvo ir Ž. Simenono sumanymas. „Lavoną sode“ ir nemaža kitų trumpų detektyviniu novelių, sudariusių seriją „13 paslapčių“, Žoržas Simenonas sukūrė 1930 metais prancūzų žurnalui „Detektyvas“, kuris jas išspausdino būtent taip, kiekvieną kūrinį padalindamas į dvi dalis. Pirmoje, didesnėje dalyje, skaitytojas susipažindavo su kokiu nors paslaptingu nusikaltimu, jo tyrimo pradžia, kurioje pateikiami įkalčiai, faktai, palikti pėdsakai, reikalingi paslapties įminimui. Išanalizuoti visus šiuos duomenis, surasti nusikaltėli, buvo siūloma patiems skaitytojams. Ir tik po to, kai jie atsiųsdavo savo versijas ir išaiškėdavo nugalėtojas, pasiūlęs įdomiausią sprendimą, žurnalas „Detektyvas“ išspausdindavo finalą, sukurtą Žoržo Simėnono. Kūrinio pabaiga pateikiama žemiau:
Tardytojas knygutėje parašė:
„Madam Smit susimąstė ir netrukus atsakė, kad Maueris neturėjo dešinės akies. Bet juk žinoma, kad jis vienaakiu tapo kalėjime. Vadinasi, ji matė jį jau po to, kai jis išėjo iš kalėjimo, nors kategoriškai tai neigė. Kodėl? Tai mįslės raktas.
Nors Prancūzijoje niekas nežinojo apie jos praeitį, ji išleido tūkstantį frankų tam, kad fiktyviai ištekėtų už Smito, nežiūrint realaus šio sandėrio pavojaus. Vadinasi, pasislėpti po nauja pavarde ji norėjo ne nuo vietinių gyventojų, o nuo kažko, kas turbūt turėjo jos ieškoti. Gal tai buvo Maueris? Ko jam iš jos reikėjo?
Tikriausiai madam – tada dar misis Helouvėj – paslėpė pas save tuos tardymo metu taip ir nerastus tris šimtus tūkstančių frankų, kurie buvo pagrobti iš jos vyro ir jo bendrininkų užmušto inkasatoriaus. Po jų teismo proceso ji išvažiavo į Prancūziją ir ten padidino savo turėtą kapitalą.
Jos vyras numirė; Grimbornas buvo 20 metų įkalintas. Bet Maueris, pretenduojąs į savo nusikalstamo grobio dalį, išėjo laisvėn.
Norėdama pasislėpti nuo Mauerio ir išvengti dalybų, ji fiktyviai ištekėjo, pakeisdama pavardę ir Džono Smito vardu nupirkdama namą.
Ir visgi Maueris, atsidūręs laisvėje ją surado, atvyko į Paryžių ir pareikalavo savo dalies. Norėdama atiduoti jam tuos pinigus, madam Smit turėjo parduoti savo pensioną. Neturėdama moralinių jėgų išsiskirti su savo namu, ji pasiryžo žmogžudystei“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą