„Žmogus, kuris žiūrėjo į nuvažiuojančius traukinius“ ~ Georges Simenon

„Žmogus, kuris žiūrėjo į nuvažiuojančius traukinius“ (Georges Simenon, 2011 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Keso Popingos gyvenimas daugelį metų sruveno ramiai. Vieną dieną bendrovė, kurioje jis dirba ir į kurią yra įdėjęs visus savo pinigus, bankrutuoja. Nuo šios akimirkos jo gyvenimas gali pakrypti visai kita vaga...

Ką pasirinks Kesas Popinga – bandys išsaugoti savo miesčionišką namų jaukumą ar sės į naktinį traukinį, riedantį išsvajotos laisvės link?

Kas jis iš tiesų – beprotis maniakas, pavojingas žudikas ar tik nelemtai susiklosčiusių aplinkybių auka?

Kesas Popinga turėjo gerą darbą, mylinčią šeimą, didelį namą ir aukščiausios rūšies baldus. Jo šeima buvo tokia, kokia ir turėtų būti. Viskas klostėsi puikiai, kol vieną žvarbią dieną Kesas sutinka viename, garbingam žmogui nepriderančiame lankytis bare, savo vadovą, kuris nusigėręs paskelbia, kad jau kelerius metus užsiima machinacijomis ir rytojaus dieną, jo laivų bendrovei bus paskelbtas bankrotas. Įmonė bus likviduota. Popinga supranta, kad praras viską ką iki šiol turėjo. Vadovas paguosdamas įteikia jam 500 florinų, o pats pasileidžia suvaidinti savižudybės. Popinga visad svajojo būti kažkuo kitu, ne pačiu savimi, ne Kesu Popinga. Jis įsėda į traukinį ir išvyksta į Paryžių. Jau netrukus įvykiai susiklostys taip, kad Kesas bus kaltinamas žmogžudyste, apie jį rašys visi laikraščiai, jis kaip tikras nusikaltėlis keis viešbučius bei drabužius ir netgi bus persekiojamas gangsterių. Gyvenimas taps tarsi šachmatų partija, vienas neteisingas žingsnis ir tu jau pralaimėjęs. Iš tikrųjų gan keistas kūrinys, visai neprimenantis Simenono kūrybos, parašytas kitu, mums dar nežinomu jo stiliumi. Kol kas dar negaliu atsakyti, ar kūrinys man patiko, ar ne. Jis toks iškrentantis iš konteksto. Palyginti galiu tik su Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, kur viskas taip pat pasakojama nusikaltėlio akimis, nagrinėjamas jo vidinis pasaulis, minčių eiga. Šis kūrinys priskiriamas prie „sunkiųjų“ Simenono darbų, tikriausiai dėl neįprastų situacijų kurios klostosi čia. Šioje knygoje mes įstringame pagrindinio herojaus galvoje, matome, girdime, ką girdi jis, jaučiame, galvojame, pykstame kartu su juo. Kūrinyje mes susiduriame su žmogumi, kuris pasiryžta iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą. Kaip sakoma gimęs vaikščioti, neskraidysi. Bet Popinga vis vien, mažiausiai, bent pabandys, kad tuo įsitikintų. Ar jam tai pavyks, mes sužinosite, žinoma, tik perskaitę knygą.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.