„Pradžios link“ ~ Agatha Christie

„Pradžios link“ (Agatha Christie, 2006 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Koks galėtų būti ryšys tarp nepavykusio bandymo nusižudyti, neteisingo mokinukės apkaltinimo vagyste bei garsaus tenisininko meilės reikalų? Paprastam stebėtojui – visiškai jokio. Tačiau pietų dalyviams susirinkus Gals Pointe – pagyvenusios našlės name pajūryje, ankstesni įvykiai išsirutulioja į dramatišką atomazgą.

Visa tai – rūpestingai suregztas žmogžudystės planas.

„Pradžios link“ yra paprastas kūrinys keliantis vienu metu ir nostalgiją, ir nuobodulį. Nostalgiją jis kelia dėl to, kad primena laikus, kai viskas, iš pažiūros, buvo daug paprasčiau, o gina nuobodulį todėl, kad eilinį kartą parodo, jog prie knygų, kaip ir prie narkotikų labai greitai priprantama. Žiūrėk net nepastebėsi, kaip pamąstymai: „ar kartais nebus kalčiausias liokajus?“, Jūsų nebetenkins, o nusiraminimą Jūs rasite tik psichologiškai sudėtingesniuose romanuose. Na bent jau man taip atsitiko, tad pilnas dvaras įtariamųjų manęs jau nebejaudina taip, kaip anksčiau.

„Ispaniška skrynia“ ~ Agata Kristi

„Ispaniška skrynia“ (Agata Kristi, 1990 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Apysaka buvo spausdinama „Rankas aukštyn“ Nr. 3 1990 m.

Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną Agatos Kristi apysaką, šį kartą pasakojančią apie ispaniškoje skrynioje rastą lavoną...

...Į draugišką vakaronę, pailsėti ir pasilinksminti, susirinko aukštesnės visuomenės žmonės. Jie gana orūs, išdidūs ir malonūs, tačiau kambaryje, kur jie pramogauja, paslėptas... lavonas! Ir sunku patikėti, kad žudikas – vienas iš šių mielų žmonių! Kas jis?..

Iš karto pasakysiu, kad nors ir nesu didelis Agatos Kristi gerbėjas, tačiau mėgstu skaityti jos apsakymus, ypač ilsėdamasis nuo kitų, rimtesnių kūrinių. Šį kartą man į rankas pakliuvo „Ispaniška skrynia“, kūrinys lietuvių skaitytojus pasiekęs per periodinį leidinį „Rankas aukštyn“. Apysaka man pasirodė visai nebloga, nors trumpi autorės apsakymai man patinka labiau. Joje mes pastebime kelis Kristi romanams būdingus akcentus, kaip kad dialogų gausą, ar nuoseklus įtariamųjų tardymas. Apysakos pabaiga man pasirodė gan netikėta, nors dalį mįslės įminimo man pavyko atspėti. Manau, šis kūrinys turėtų patikti visiems rašytojos Agatos Kristi gerbėjams, bei žmonėms mėgstantiems klasikines angliškas mįsles.

„Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės“ ~ John Curran

„Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės“ (John Curran, 2017 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Agatha Christie (1890-1976) po mirties tapo garsiausia detektyvų rašytoja pasaulyje. 2004 m. rastas neįtikėtinas jos palikimas – septyniasdešimt trys užrašų knygelės, prikeverzotos beveik neįskaitomai. Jose surašyta įvairių pastabų, sudaryti sąrašai ir planai daugybei būsimų kūrinių.

Neįkainojamas radinys atskleidžia didžiausią Agathos Christie paslaptį – kaip iš jos pieštuku primargintų užrašų gimė visame pasaulyje pripažinimo sulaukę detektyvai. Įvairūs siužetai, alternatyvios pabaigos, išbrauktos ir kelis kartus pakeistos scenos – tai sudomins visus, perskaičiusius bent vieną Agathos Christie knygą ar mačiusius kurį nors pagal jos kūrinį pastatytą filmą.

Šioje knygoje Johnas Curranas nagrinėja daugybę ištraukų iš užrašų knygelių, taip pat pateikia du jose rastus ir kitur nepublikuotus Erkiulio Puaro apsakymus.

Anglų rašytoja Agata Kristi yra bene viena žinomiausių detektyvo „aukso“ amžiaus rašytojų, parašiusių virš septyniasdešimt detektyvinių romanų, o kur dar apsakymų rinkiniai, poemos, pjesės, autobiografijos ir pan. Labiausiai ji išgarsėjo sukūrusi tokius įsimintinus personažus, kaip Erkiulis Puaro, mis Marpl, Parkeris Peinas ir kt.

Ir štai dabar mes sulaukėme knygos, apžvelgiančios rašytojos kūrybos užkulisius. Knyga „Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės“ yra biografinis kūrinys, parašytas visiems tikriems Agatos Kristi kūrybos fanams. Juk ir jį patį parašė toks pat gerbėjas, kuris kartą net atkeliavo iš paties Dublino į Kalgarį vien dėl Agatos Kristi pjesės, kuri čia buvo rodoma. Kadangi rašytojas Džonas Karanas (John Curran) buvo pažįstamas su rašytojos giminaičiais, nenuostabu, kad gavo priėjimą prie kai kurių didžiosios meistrės užrašų.

Na o viskas prasidėjo nuo to, kad 2005 metais Metjus Pričardas (Mathew Prichard, Kristi anūkas) savaitgaliui pasikvietė rašytoją Džoną Karaną į Grinvėjų, kad šis pamatytų kaip jis atrodo prieš prasidedant plataus mąsto „National Trust“ renovacijos darbams, skirtiems atkurti jo šlovingam praeities pavidalui. Na o čia, viename iš kambarių, rašytojas senoje dėžėje atrado septyniasdešimt tris rašytojos Agatos Kristi užrašų knygeles. Jas permetęs akimis Džonas sužinojo ne tik tai, jog iš pradžių „Mirtis ant Nilo“ turėjo būti mis Marpl istorija, kūrinyje „Dešimt negriukų“ detektyve turėjo dalyvauti daugiau nei dešimt veikėjų, bet ir sužinojo rašytojos užmačias dėl „Paskui ateina mirtis“ pabaigos... ir kaip ji žaidė su „Kreivo nameliūkščio“ sprendimais. Šios knygelės taip užvaldė Džoną, kad jis beveik dvidešimt keturias valandas praleisdavo užburiančiame kambaryje laiptų viršuje nagrinėdamas begalės detektyvinių siužetų vingrybių.

Kai 2006-aisiais Karanas kreipėsi į Metjų dėl galimybės išleisti knygą apie jos senelės užrašų knygeles, šis dėl savo įprasto dosnumo iškart sutiko. Taigi taip ir gimė ši knyga, kurioje taip pat spausdinami ir du, niekur kitur nepublikuoti Erkiulio Puaro apsakymai.

Rašytojas savo naujai parašytoje knygoje mums ne tik primins pirmosios Agatos Kristi knygos parašymo aplinkybes, bet ir pažvelgs į patį žymųjį seklį Erkiulį Puaro kiek detaliau. Juk tuo metu detektyvų personažams buvo privaloma turėti kokį nors charakteringą bruožą arba dar geriau – ne vieną, o kelis, tad stebėtis tuo, kad pirmojo romano veikėju tapo „užsienietis“ belgas, turbūt, nereikėtų. Juk to meto tyrėjai buvo ne ką mažiau išskirtiniai. Holmsas turėjo savo smuiką, kokainą, ir pypkę; Tėvas Braunas turėjo skėtį ir mokėjo kurti išsiblaškėlio įspūdį; lordas Pyteris Vimzis – monoklį, kamerdinerį ir antikvarinių knygų kolekciją. Na o Puaro buvo sukurtas kaip belgas su ūsiukais, pilkomis ląstelėmis, perdėta tuštybe ir pedantiškumo manija.

Vos pasirodžius pirmajam romanui, buvo aišku, kad vienas iš Kristi talentų yra sugebėjimas parašyti lengvai skaitomą tekstą. Paprastai tariant, tai toks tekstas, kurį žmogus pradeda skaityti nuo puslapio viršaus ir be vargo pasiekia apačią bei sugeba šį veiksmą pakartoti du šimtus kartų – tokia yra kiekviena jos knyga. Kristi proza, kuri išties yra išskirtinė, plaukia lengvai, jos personažai įtikinami ir skirtingi, o dauguma knygų išdėstyta dialogais. Nors aš pats ir nesu didelis Agatos Kristi knygų gerbėjas, gal netgi atvirkščiai, tačiau vertinu rašytoją už jos paprastumą, ir tai kaip ji nesistengia prigrūsti savo knygų ištęstais klausimais ir atsakymais, smulkmeniškais moksliniais paaiškinimais ir teksto gausa. Kristi intrigos galia ir neįtikėtinai lengvai skaitomas tekstas yra ta kombinacija, kuriai per penkiasdešimt metų nesugebėjo prilygti daugiau niekas. Jau ko vertas tas faktas, kad jos knygų perduota begalės, pagal jas statomi filmai, serialai, spektakliai, radijo pastatymai, o dabar jos pasirodo ir elektroniniu formatu.

Kiekvieną mėnesį perskaitant po vieną Kristi kūrinį, jos knygų Jums užtektų beveik septyneriems metams. O Agatos Kristi ekranizacijų užtektų dvejiems metams, jei kas mėnesį žiūrėtumėte vis kitą. Taigi, Kristi darbai peržengė visas geografines, kultūrines, rasines, amžiaus ir lyties ribas.

Rašytojas knygoje taip pat nagrinės ir pateiks skaitytojui kai kurių Kristi užrašų knygelių turinį, kaip rašytoja planavo savo istorijas, ir kokia forma ir su kokiais pakeitimais jos galiausiai buvo išleistos. Agatos užrašų knygelės, tai daugumos jos parašytų detektyvinių kūrinių eskizai, juodraščiai ir apmatai, kuriose buvo keverzojamos idėjos arba šaunančios į galvą pastabos.

Džonas Karanas šioje knygoje kalba apie jų seką, rašymo ypatybes, turinį, ar parašymo aplinkybes. Turiu pritarti rašytojui, kad tikriems Agatos Kristi fanams, tai yra brangesnis turtas nei paveldėtos brangenybės, ar laimėtas loterijos bilietas. Beje, rašytojas savo knygoje kalba ir apie „įžymiąją“ Agatos Kristi rašysena. Kaip jis rašo, pačiu produktyviausi laikotarpiu Kristi rašysena buvo pati neįskaitomiausia. Tokia keverzojimo priežastis yra ta, kad produktyviausiais metais išradingame prote knibždėte knibždėjo knygų ir apsakymų idėjų, tad kūrėja turėjo jas kuo greičiau užrašyti.

Kalbant apie dar niekur nespausdintus Erkiulio Puaro apsakymus, tai jie yra visai neblogi, nors pirmasis man pasirodė kiek neišbaigtas. Jis vadinasi „Cerberio pagrobimas“ ir turėjo būti dvyliktasis Puaro žygdarbis rinkinyje „Herkulio žygdarbiai“. Visgi apsakymas taip ir nebuvo išleistas dėl tuometinės politinės situacijos ir pernelyg akivaizdaus Adolfo Hitlerio paveikslo jame. Antrasis apsakymas vadinasi „Atsitikimas su šuns kamuoliuku“ ir niekad nebuvo pasiūlytas išleisti, nes 1935-1936 metais virto romanu „Nebylus liudytojas“.

Apibendrindamas pasakysiu, kad knyga „Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės“ yra kiekvieno rašytojos Agatos Kristi gerbėjo svajonė, bet taip pat turėtų patikti ir tikriems (labai, labai, labai, labai, labai tikriems) detektyvo žanro mėgėjams. Perskaičius kūrinį paaiškėja, kad iš pažiūros plonose ir mažai išliekamosios vertės turinčiose knygelėse yra įdėta tiek pat daug darbo, kaip ir rimtuose ir sudėtinguose kūriniuose. Tiesiog nuostabu!

„Milijono pagrobimas“ ~ Agata Kristi

„Milijono pagrobimas“ (Agata Kristi, 1991 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Apsakymas buvo spausdinamas „Rankas aukštyn“ Nr. 4(8) 1991 m.

„Milijono pagrobimas“ yra trumpas anglų rašytojos Agata Kristi apsakymas, kuriame mes atrandame mūsų jau pamėgtą seklį Erkiulį Puaro. Čia jam tenka aiškintis milijono vertės obligacijų dingimą, kurios buvo siunčiamos Londono ir Škotijos banko į Niujorką, laineriu „Olimpija“. Seklys išaiškina nusikaltimą nesunkiai, įrodydamas, kad nusikaltėlių pasitaiko ir tarp žmonių, užimančių aukštą padėtį.

„Keistas pokštas“ ~ Agata Kristi

„Keistas pokštas“ (Agata Kristi, 1993 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Apsakymas buvo spausdinamas „Rankas aukštyn“ Nr. 4(16) 1993 m.

Perskaičiau dar vieną trumpą Agatos Kristi apsakymą, jau skaitytą ne kartą kituose rinktinėse, tačiau vis kitu pavadinimu. Apsakymo pagrindinė veikėja yra mis Marp, šį kartą bandanti padėti jaunuoliams atrasti paslėptą lobį. Apsakymas yra labai šaunus, parodantis, kad ir Agatai Kirsti nestinga humoro, ji yra puiki painių apsakymų rašytoja. Kūrinyje, beje, minimas ir Arsenas Liupenas, kas man buvo labai netikėta. Pasirodo, šiai autoriai nesvetima Moriso Leblano kūryba. Ateityje žadu apžvelgti daugiau rašytojos apsakymų, atrastų žurnaluose „Rankas aukštyn“.

„Paskelbta žmogžudystė“ ~ Agata Kristi

„Paskelbta žmogžudystė“ (Agata Kristi, 1997 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

„Žmogžudystės – ne žaidimas“, – tokią išvadą padaro garsioji ypatingų bylų tyrinėtoja mis Marpl. Kai policijos inspektoriui Kredokui iškyla neišsprendžiama problema, vienintelis žmogus, kuriuo jis gali pasikliauti, – senoji dama. Ir šio romano veiksmas be galo komplikuotas. „Mirties žaidimas“ virsta tragedija. Kodėl žuvo vaikinas? Tai savižudybė ar?...

Miestelio gyventojus nustebina skelbimas laikraštyje. Jame skelbiama apie žmogžudystę įvyksiančią vienos ponios namuose. Nurodomas netgi tikslus laikas, o visi kviečiami apsilankyti. Netrukus skelbime nurodytos ponios namuose susirenka grupelė žmonių, suintriguoti skelbimu, manydami, kad tai žaidimas vaidmenimis. Sutartą valandą name dingsta šviesa ir tarpduryje išdygsta kaukėtas vyras. Staiga pasigirsta keli šūviai ir kaukėtasis vyras, netekęs pusiausvyros, pargriūna. Kaip paaiškėja vėliau, jis buvo nušautas. Kas tas paslaptingas vyras? Kokie buvo jo ketinimai? Kas jį nušovė? Viską išsiaiškinti bandys inspektorius Kredokas. Į pagalbą jis pasitelks mis Marpl, juolab, kad netrukus įvyksta dar kelios žmogžudystės.

Nesu aš didelis Agatos Kristi mėgėjas. Perskaitau vieną kitą knygą, iš esmės tik dėl to, kad nemažai jų turiu. Vienu metu jas pirkau, nors nebuvau nė vienos skaitęs. Dabar nežinau kur jas dėti. Ši buvo skolinta, bet pasirinkta būtent dėl jos populiarumo. Ji laikoma viena geriausių mis Marpl knygų. Kaip ir visos Kristi knygos sudaryta iš dialogų ir tokia per viduriuką. Knygoje tik viena kita pastraipa paties teksto, kas mane visad nervina. Pradžia gan nuobodoka, nes įvykus nusikaltimui visi asmenys apklausiami. Visiems užduodami tie patys, jau pabodę klausimai: Kur stovėjote nusikaltimo metu? Ką darėte? Ką girdėjote ir matėte? Vėliau viskas tiriama irgi pasitelkus vien dialogus ir vidinius monologus. Veikėjai kaip visad painiojasi, o nuorodas, kad pats galėtum įminti mįslę, pastebėti kaip visad nerealu. Labiausiai patiko paskutiniai knygos puslapiai, kur paaiškinama kas kaltas. Knyga, sakyčiau, tokia per viduriuką. Aš tik po šiai dienai nesuprantu, kam vis dar leidžiamos šios rašytojos knygos, kai jų ir taip marios. Sirokas geriau užsiimtu kažkuo rimtesniu. Negi jas visas kas išperka? Tai, turbūt, ta rašytoja, kurios knygų lietuvių kalba išversta daugiausiai, o ir šiaip visame pasaulyje. Mano galva jų jau užtenka, tad susimildami, nebeleiskit daugiau.

„Žmogžudystė Mesopotamijoje“ ~ Agata Kristi

„Žmogžudystė Mesopotamijoje“ (Agata Kristi, 1992 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

„Žmogžudystė Mesopotamijoje“ – vienas iš populiariausių detektyvo karalienės A. kristi romanų. Archeologų ekspedicijoje Irake įvyksta žmogžudystė. Auka – gražuolė vadovo žmona. Nusikaltimą išnarplioja garsusis seklys Erkiulis Puaro.

Kūrinys lyg tikra dėlionė protui. Joje pateikiamas detalus veikėjų, veiksmo vietos aprašas, smulkiai aprašomi veikėjų charakteriai ir profesijos. Knyga man pasirodė taip per vidurį, kaip ir dauguma Agatos Kristi knygų. Ir nors aš nelaikau rašytojos labai kūrybinga asmenybe (neskaitant jos šaradų), bet kad ji sukūrė savo stilių, dabar daugelio pamėgdžiojamą, tai jau tikrai. Knyga pasirodė pakankamai įdomi iki kol pasirodė Puaro. Po to eilinis dialogomarazmas. Nužudoma viena moteris, o įtariamaisiais tampa visi ekspedicijos dalyviai (kaip visad). Viską ištirti padės nepakartojamasis Erkiulis Puaro! Tam jis pasitelks savo išmintį ir dialogų laviną. Čia truputį su šypsena, bet jei norit paprasto, trumpo, nerimto kūrinio, tai jis Jums prieš akis. Tiesa, reikėtų paminėti, kad veiksmas pateikiamas iš pirmojo asmens perspektyvos, vienos tarnaitės akimis. Pradžioj kiek rėžė tai akis, bet greit apsipratau.

„Žmogžudystė Rytų eksprese“ ~ Agatha Christie

„Žmogžudystė Rytų eksprese“ (Agatha Christie, 2013 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

„Žudikas turi būti tarp mūsų – traukinyje...“.

Iškart po vidurnakčio garsusis Rytų ekspresas priverstas sustoti kelyje dėl sniego pūgos. Ryte savo kupė, kurios durys buvo užrakintos iš vidaus, aptinkamas milijonieriaus Samuelio Edvardo Retčeto lavonas su tuzinu durtinių žaizdų. Vienas iš jo bendrakeleivių yra žudikas.

Izoliuotas nuo pasaulio dėl sniego pūgos, detektyvas Erkiulis Puaro turi išaiškinti žudiką tarp tuzino mirusiojo priešų, kol žudikas nenusprendė smogti vėl...

Pirma gal reikėtų iškart paminėti, kad nesu labai didelis Agatos Kristi knygų gerbėjas. Karts nuo karto paimu ir paskaitau vieną kitą žinomesnę, nes tarp galybės knygų galima atrasti ir tikrai neblogų. Visgi knyga „Žmogžudystė Rytų eksprese“, kuri laikoma viena geresnių autorės knygų, man pasirodė šiaip sau. Kaip jau supratot iš knygos aprašymo, veiksmas vyksta traukinyje, kuris negali pajudėti iš vietos dėl sniegu užpūstytų reisų. Jei to dar būtų negana, naktį kažkas nužudo ir vieną iš jo keleivių, o žudikas slepiasi tarp jų. Paprašytas kelių asmenų, bylą imasi tirti Erkiulis Puaro. Knygos siužetas pasirinktas kaip ir visai neblogas, bet realiai labiau gal tinkamas filmui nei knygai.

Visų pirma, visas knygos veiksmas vyksta tik traukinyje. Jokių kraštovaizdžių ar gamtovaizdžių čia nėra. Knygos veiksmas vyksta apie parą, per tą parą išaiškinama žmogžudystė. Taigi veiksmo čia irgi nelaukite. Knygą iš esmės sudaro vien keleivių apklausos, kitaip sakant vieni dialogai. Dialogai po dialogų. Kas kur buvo, ką darė ir pan. Aš sutinku, kad gerai suregzti dialogą yra nepaprastai sunku. Aš pats esu bandęs šiek tiek rašyti ir sunkiausia man būdavo parašyti dialogus, na bet viskam yra ribos. Galima juk įterpti vietos aprašymų, kažkokio praktinio darbo ieškant įkalčių ir pan. Galiausiai pats Puaro man pasirodė kažkoks netoks. Nežinau. Kiek teko skaityti jo knygų, tai paprastai jis būdavo kažkoks irzlus, pasipūtęs, pedantiškas, vis minėdavo savo „pilkąsias“ ląsteles. O ir Hastingso kažkaip trūko. Pasidomėjau ir pasirodo, kad šis veikėjas ne taip jau ir dažnai sutinkamas kartu su Puaro. Bet man visai patikdavo, kai veiksmas būdavo pateikiamas jo akimis, dienoraščio forma. Turbūt primindavo man A. K. Doilio Vatsoną, kuris aprašinėdavo Šerloko Holmso nuotykius. Dar reikėtų paminėti, kad be bylos tyrėjų, yra dvylika įtariamųjų. Man toks skaičius pasirodė per didelis. Vis pasimesdavau kas yra kas, būdavo sunku juos atskirti ir susigaudyti. Taip pat man nepatiko faktas, kad įkalčiai knygos pabaigoje ištraukiami lyg iš niekur. Čia rankenėlė ne toj pusei, čia dar tas, anas. Realiai pats tuos įkalčius nelabai galėjai pastebėti ir susidaryti savo nuomonę.

Kaip bebūtų, aš atspėjau kas buvo žudikas. Gan neįprastas pasirinkimas, tačiau neretai pasitaikantis ir kitose knygose. Apibendrindamas visgi galiu pasakyti, kad „Žmogžudystė Rytų eksprese“ yra labai klasikinis Agatos Kristi kūrinys. Jis gerai atskleidžia jos kūrybą. Sudėtinga, paini byla, bet realybėje nelabai tikėtina. Manau gyvenime viskas būna daug paprasčiau... Dar norėčiau paminėti, kad yra sukurtas kompiuterinis žaidimas pagal knygą. Asmeniškai jo nesu išbandęs, nes tuo metu jau vis mažiau žaisdavau kompiuterinius žaidimus, bet paminiu nes anksčiau dažnai žaisdavau „The Adventure Company“ žaidimus.

„Varžytinės prie žvakių“ ~ Autorių kolektyvas

„Varžytinės prie žvakių“ (Autorių kolektyvas, 1991 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Visuotinai pripažintų detektyvinio žanro autorių kūrinių rinkinys. Knygą sudaro novelės: Žoržas Simenonas „Varytinės prie žvakių“, Agata Kristi „Senų laiškų paslaptis“, Seitio Macumotas „Provincijos siužetas“, Helen Nilsen „Prisipažinimas“, Eleris Kvinas „Vieta prie vairo“, Džonas Vindemas „Kelionė į pragarą“.

Nebloga apsakymų rinktinė, tiesa kiek per trumpa, perskaitoma vienu prisėdimu. Kiekvienos novelės atskirai nenagrinėsiu, paminėsiu tik žinomesnių rašytojų. Žoržas Simenonas „Varytinės prie žvakių“ – man pasirodė, kad tai ištrauka iš Simenono apsakymo, nes kiek žinau šis rašytojas berods trumpų novelių nerašė. Jeigu visgi tai novelė, tuomet neišbaigta. Agata Kristi „Senų laiškų paslaptis“ – jau skaityta kažkurioje kitoje knygoje. Nebloga, kiek trumpoka. Eleris Kvinas „Vieta prie vairo“ – labai jau trumpa novelė, praktiškai nėra kur įsijausti. Kitos novelės taip pat neblogos. Nesupratau tik Džono Vindemo „Kelionė į pragarą“. Dar reikėtų paminėti vieną dalyką. Labai jau daug klaidų knygoje. Tokioje trumpoje knygoje tiek klaidų yra tiesiog neatleistinas dalykas. Kaip bebūtų, leidyklos galėtų dažniau leisti detektyvinių novelių rinktinių. Kartais norisi paskaityti kažko įvairaus, trumpo ir greitai perskaitomo.

„Užsienio detektyvas“ ~ Autorių kolektyvas

„Užsienio detektyvas“ (Autorių kolektyvas, 1992 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Knygą sudaro apsakymai: Agata Kristi „Astartos šventykla“, Agata Kristi „Aukso Luitai“, Morisas Leblanas „Arseno Liupeno suėmimas“, Janas Ekstremas „Žaisti žmogžudystę“, Agata Kristi „Arlekino mirtis“, Agata Kristi „Vaistai mis Marpl“.

Neblogi trumpi detektyviniai apsakymai, paskaitymui tarp televizijos reklamų. Asmeniškai man Agatos Kristi novelės gal net labiau patinka nei romanai. Mažiau prailgsta, o ir nusikaltimą lengviau įminti pačiam. Labiausiai patiko „Astartos šventykla“ ir „Vaistai mis Marpl“. Knygoje beje spausdinamas ir Moriso Leblano „Arseno Liupeno suėmimas“.

„Rodžerio Ekroido nužudymas“ ~ Agatha Christie

„Rodžerio Ekroido nužudymas“ (Agatha Christie, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Rodžeris Ekroidas buvo per daug žinantis žmogus. Jis žinojo, kad moteris, kurią mylėjo, nunuodijo savo buvusį vyrą. Jis žinojo, kad kažkas ją šantažavo – ir galiausiai jis sužino, kad ji pati nusižudė, išgėrusi didelę migdomųjų dozę. Netrukus vakariniu paštu gautas laiškas jam atskleis paslaptingojo šantažuotojo vardą. Bet Ekroidas mirė nebaigęs jo skaityti – dūriu į kaklą savo kabineto krėsle... Intriguojantis pasakojimas detektyvų mėgėjams.

Labiausiai kontraversiškai vertinama Agata Kristi knyga, dėl kurios ji vos nebuvo išspirta iš „Detektyvų klubo“, knyga įnešusi kažko konkretaus, kažko naujo detektyvų žanre. Gaila, bet man knygos skaitymo malonumas buvo sugadintas, kadangi skaitydamas Kristi biografiją, susidūriau su faktais apie šią knygą ir visa ta paslaptis, kuri darė šią knygą išskirtinę, man jau buvo žinoma nuo pat pradžių. Gal todėl ši knyga man pasirodė tokia neįdomi. Visgi knyga ir be to slapto fakto, man pasirodė per daug pilka. Joje vaizduojama tokia paprasta, klasikinė, britiška žmogžudystė. Nužudomas kažkoks „senis“ dūriu į kaklą, na ir bandoma atrasti kaltininką. Knygoje pateikiamos įvairios užuominos ir faktai, iš kurių mes galėtume susidaryti vaizdą, kas tai galėtų būti. Savotiška dėlionė. Iš kitos pusės atspėti kaltininką pačiam yra praktiškai neįmanoma. O perskaičius istoriją iki galo, nužudymo aplinkybės atrodo tikrai nerealios, netikroviškos, netgi kiek juokingos. Galiu pasakyti, kas tik Kristi, kažką panašaus gali sukurti. Nors paaugliams tai turėtų patikti, man asmeniškai norėjosi kažko paprastesnio, kažko įtikinamesnio. Nustebino tik kai knygoje atradau Erkiulį Puaro. Kažkaip jo čia visai nesitikėjau, niekur, nei knygos aprašyme, nebuvo parašyta, kad čia jį sutiksime. Be to istorija pateikiama ne Hastingso, kas būna įprastai kai veikia Puaro, o kažkokio daktaro Džeimso Šepardo akimis. O šiaip, kas mėgsta Puaro ar Kristi, tas nenusivils knyga, aš tai esu skaitęs tikrai įdomesnių rašytojos knygų. Vos nepamiršau pasakyti, kad knygą labai gerai skaityti prieš miegą. Super migdo.

„Paskui ateina mirtis“ ~ Agatha Christie

„Paskui ateina mirtis“ (Agatha Christie, 2001 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Veiksmas vyksta senovės Egipte, šventos kapavietės prižiūrėtojo Imhotepo dvare. Vieną dieną našlys Imhotepas parsiveda į namus jauną ir gražią gulovę Nofretę. Tačiau su ja įžengia ir mirtis.

Nuobodi knyga. Kažkaip Egiptas, egzotiška šalis, lyg ir turėtų vilioti savo grožiu ir tradicijomis, bet čia visai juo net nekvepia. Visai nėra detalizuotų gamtos peizažų, supančios aplinkos. Aš suprantu, čia Agata Kristi, ji niekad nepasižymėjo detaliais aplinkos aprašymais, na bet čia to taip trūko. Tie visi dialogai labai greitai pabosta, ima varginti, o ir didesnė intriga visai neišlaikyta. Norisi, tik kad viskas greičiau baigtųsi ir visai nerūpi, kas padarė nusikaltimą. O tai ir yra vienas didžiausių detektyvo minusų. Romanas yra iš tų Agatos Kristi knygų, kur žudoma po vieną, kol lieka tik keli personažai, o vienas iš jų pasirodo beesąs žudikas. Jei iškart būčiau tai žinojęs, knygos gal net nebūčiau ėmęs skaityti. Kažką panašaus jau skaičiau anksčiau.

„Dešimt negriukų“ ~ Agata Kristi

„Dešimt negriukų“ (Agata Kristi, 1992 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Dešimt vienas kito visiškai nepažįstantys anglai pakviečiami į vilą nuošalioje saloje. Pietaujant paslaptingas balsas kiekvieną svečią kaltina anksčiau įvykdytais, nusikaltimais, už kuriuos jie nebuvo nubausti. Vienas po kito svečiai tampa nežinomo kaltintojo aukomis...

Istorija prasideda nuo to, kaip dešimt, tarpusavyje nepažįstamų svečių yra pakviečiami į atokiai izoliuotą salą, pavadintą Negro sala. Romanas pirmiausia mus supažindina su kiekvienu iš svečių ir jų pakvietimo istorija. Atsidūrę saloje svečiai pakviečiami į kambarį kur jiems patiekiamas maistas. Tuomet pasigirsta nepažįstamas balsas, kaltinantis kiekvieną svečią dėl padaryto nusikaltimo, dėl kurio jie nesulaukė atpildo. Svečiai pasimeta, bet labiausiai, kai vienas iš svečių netikėtai miršta. Kyla maišatis, gal jis pats nusinuodijo, tačiau nuomonė pasikeičia kai po kurio laiko miršta dar du svečiai. Izoliuotieji supranta, kad kažkas juos medžioja ir visai kaip Negriukų dainelėje, išžudys po vieną. Tada ir prasideda šis mistinis trileris.

Iš tiesų jums pasakysiu, kad nesu pats tinkamiausias asmuo Agatos Kristi knygoms vertinti. Nesu aš labai didelis jos gerbėjas, bet galbūt kaip tik dėl to, mano įvertinimas bus objektyvesnis. Turiu pasakyti, kad nors istorija man jau pažįstama (kai žudomi svečiai vienas po kito), kažką panašaus esu skaitęs Gven Bristou ir Briuso Maningo romane „Nematomas šeimininkas“, bet ši knyga man visai patiko. Ji tokia klasikinė, tokia Agata Kristinė. Ji labai gerai pateikia šios rašytojos stilių ir apskritai detektyvo „aukso“ amžių. Man patiko. Neradau prie ko prikibti, na nebent tuo, kad pats rašymo stilius gan vaikiškas man pasirodė. Tiktų kokiam penkiamečiui gąsdinti prieš miega. Na bet šiaip knyga pakankamai įdomi ir intriguojanti. Epilogas knygos pabaigoje pasirodė net nelabai būtinas. Būčiau pasitenkinęs ir pabaiga be jo. Dar vienas dalykas Agatos Kristi knygose, kad gali bandyti spėlioti kas bus žudikas. Prisipažįstu kad neatspėjau, nors tikrasis žudikas buvo mano numeris du spėliojimų sąraše. Gan arti, bet nepakankamai. Be to ši istorija man pasirodė ne tokia supainiota ir nereali kaip dažnai būna šios rašytojos knygose. Paskutinį Kristi romaną buvau skaitęs beveik prieš metus, bet šį kartą turbūt pasiimsiu anksčiau nei po metų. Tarp kitko, kažkada žaidžiau kompiuterinį žaidimą pastatytą pagal šią knygą.

„N ar M?“ ~ Agatha Christie

„N ar M?“ (Agatha Christie, 1998 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Vyksta Antrasis pasaulinis karas, ir Anglijos Karališkosios oro pajėgos neduoda ramybės hitlerinės Vokietijos karinėms oro pajėgoms. Tačiau Anglijai gresia dar ir kitas pavojus – priešas viduje – paprastais gyventojais apsimetę nacistai.

Padėtis Europoje blogėja, ir Slaptoji tarnyba pasitelkia nė iš tolo į žvalgus nepanašią porą – Tomį ir Tapensę Berisfedus. Jų užduotis: tarp spalvingų pajūrio pensiono svečių išaiškinti du šnipus – vyrą ir moterį. Ši užduotis – ne pasivaikščiojimas promenada palei jūrą, nes N ir M ką tik nužudė vieną geriausių Anglijos žvalgų...

Mėgėjiškas pasakojimas apie šnipinėjimą, iškart jaučiasi, kad diletanto kūrinys, nors nesakyčiau, kad visai neįdomus. Visgi Kristi mažai turėjo kažką bendro su šnipinėjimu. Jei Jūs paauglys ar jaunesnis sutvėrimas, tai istorija turėtų greičiausiai patikti, atminty liks malonus prisiminimas, apie tikrą, neįtikėtiną šnipinėjimo istoriją. Bet jei jūs subrendęs, tai knyga pasirodys labai primityvi ir vaikiška. Intrigos nulis, o sudominimas minus penki kvadratu. Pabaiga per daug banali ir netikroviška, vien dėl savo laimingos, saldžios užbaigties. Taip ir norisi pasakyti „taip gyvenime nebūna“. Herojai nieko neišsiskiriantys ir visai nesudominantys. Viena, kas čia man patiko, kad įvykių centre ne žmogžudystė, o bandymas atsekti šalies priešus – šnipus, pasivadinusius „N“ ir „M“ vardu, o tai kažkas naujo Kristi knygose. Kitas man patinkantis dalykas šioje ir kitose naujose rašytojos knygose, tai jų formatas. Nedidelės, patogios ir lengvai skaitomos. Ne šiuolaikinės „biblijos“, su kuriom žmogų galima būtų užmušti. Išvada – jei nesat verčiamas jos skaityti ir niekas nelaiko prie Jūsų kaktos ginklo, tai geriau meskit ją kuo toliau. Sutaupysit ir laiko, ir laisvos vietos savo smegeninėj. Na o jei visgi nusprendėte skaityti, tada sėkmės.

„Mieganti žmogžudystė“ ~ Agatha Christie

„Mieganti žmogžudystė“ (Agatha Christie, 2008 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Vos tik Gvenda atsikraustė į išsvajotąjį namą, prasidėjo keisti dalykai. Kad ir kaip stengėsi namą atnaujinti, jai pavykdavo tik grįžti į praeitį. Maža to, kiekvieną kartą, lipdama laiptais, Gvenda pajusdavo nesuvokiamą siaubą. Neištvėrusi ji kreipėsi į mis Marpl, kad padėtų atsikratyti vaiduoklių. Paaiškėjo, jog jos susidūrė su prieš daugelį metų tobulai įvykdytu nusikaltimu.

Nors aš nesu Kristi mėgėjas, o juo labiau mis Marpl, visgi pasiėmiau vieną jos romanų. Turiu pasakyti, man visai patiko. Tai paskutinė Agatos Kristi knyga. Berods ji buvo parašyta anksčiau, bet išspausdinta kaip paskutinė, jei neklystu. Turiu pripažinti, atrodo daug brandesnė ir labiau apgalvota. Dialogai nekrenta taip į akis, kaip ankstesniuose mano skaitytose rašytojos knygose, nors nereiškia, kad jų čia mažiau. Taip pat viso kūrinio metu išlaikyta intriga ir paslaptis. Skaitant jautėsi keista, slegianti atmosfera, lyg nuo Tvin Pykso miestelio. Istorijoje nėra daug veiksmo, o siužetas nėra aukso vertas, bet viskas pateikta skoningai ir pakankamai įdomiai. Priminė man „Adventure“ tipo kompiuterinius žaidimus, kuriuos žaisdavau prieš dešimtį metų. Seni geri laikai, kai viskas sukosi tik apie „save“ ir „load“, o knygos gulėjo nuošaly. Pabaiga gan nuspėjama ir standartinė – nuošaliausias asmuo ir yra tikrasis nusikaltėlis.

„Apsakymai“ ~ Agata Christie, Georges Simenon

„Apsakymai“ (Autorių kolektyvas, 1991 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Knygoje pateikiami apsakymai Georges Simenon: „Pirmoji Megre užduotis“, Agatos Kristi: „Mirties sūkuryje“, „Mėlynojo ąsočio paslaptis“, „Stimfalidės“, „Senų laiškų paslaptis“.

G. Simenono „Pirmoji Megre užduotis“ jau esu aprašęs, todėl nesikartosiu, o šį kartą aptarsiu A. Kristi kūrinius. Romanas „Mirties sūkuryje“ padalintas į dvi dalis. Pirmoji mums pateikia vienos šeimos santykius, intrigas, nesutarimus dėl, aišku, pinigų. Išties ne tik įdomi, bet ir neprailgstanti istorija. Tačiau vėliau, antroje dalyje įvykdomas nusikaltimas ir jį tirti atvyksta, žinoma, Erkiulis Puaro! Tai gal būtų ir pusė bėdos, jei savo pasirodymu jis nebūtų visko sugadinęs. Pasakojimas čia tampa vienu, ilgu, nenutrūkstančiu dialogu. Kažkoks burbulinadas. O jau norėjau sakyti, kad čia bus ta knygą, kurioje viskas kiek kitaip. Bet še tau kad nori. Antra dalis pasakoja apie įvykdytą žmogžudystę, gal net tris, kurias išnarplioti bando seklys Erkiulis Puaro. Viskas čia komplikuota, painu, nerealu ir sudėtinga. Nusikaltimas, kaip visada, įvykdytas kažkaip nerealia painiai. Taip žmonės miršta, matyt, tik muilo operose ir pigiuose romanuose. Na, bet juk tai Kristi ir tai jos stilius. Visgi apibendrindamas galiu pasakyti, kad iš mano skaitytų autorės romanų, šis kol kas Top viršūnėje. Labiau mane sudomino apsakymai „Mėlynojo ąsočio paslaptis“ ir „Stimfalidės“. Įdomūs ir verti dėmesio. Turi savo potekstę ir išties išmintingą. „Senų laiškų paslaptis“ – viena mis Marpl mini bylų. Šiaip sau, bet galima pasidžiaugti, kad apskritai, visose trijose novelėse, niekas nemirė ir nebuvo sužeistas. Vuhuuuhuu! Tokia puikia gaida ir baigiu.

„Erkiulio Puaro Kalėdos“ ~ Agata Kristi

„Erkiulio Puaro Kalėdos“ (Agata Kristi, 2007 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Kalėdų išvakarės. Į Simeono Li namus susirenka visa šeima. Sudėtingus giminaičių santykius dar labiau sukomplikuoja siaubingas įvykis: griūvančių baldų, dūžtančių indų triukšmą perskrodžia šiurpus klyksmas. Įvykdyta kraupi žmogžudystė – didžiuliame kraujo klane aptiktas namų šeimininkas. Erkiulis Puaro apsiima padėti tirti šią bylą.

Knygos pradžia man pasirodė visai įdomi, sukėlė keistų jausmų antplūdį ir priminė tuos laikus, kai dar būdamas visai mažas, žiūrėdavau TV serialą Puaro ir Džesika Flečer. Juokinga, bei tai tiesa. Pati istorija man pasirodė taip pat primenanti serialo epizodą – didelė šeima susirenka švęsti Kalėdas, bet čia netikėtai įvyksta nusikaltimas. Visi šeimos nariai tampa įtariamaisiais, o visą tiesą gali išsiaiškinti tik knygos herojus, šiuo atveju Erkiulis Puaro. Tai yra mano jau trečioji skaityta A. Kristi knyga. Nors ji kol kas, sakyčiau, geriausia, visgi asmeniškai man nelabai patinka šios rašytojos rašymo stilius, mat pati istorija plėtojama per dialogus. Visa knyga – tai vienas ilgas, nesibaigiantis dialogas. Tai ne man (knygą skaičiau mat buvau gavęs dovanų). Knygos pabaiga taip pat pasirodė kiek lėkšta ir banaloka. Tikėjausi kažko originalesnio ir labiau subtilaus. Prie teigiamų dalykų galima priskirti tai, jog kūrinyje rašytoja vis bando skaitytoją suklaidinti ir suabejoti savo susikurta hipoteze, apie tikrąjį nusikaltėlį, kas, sakyčiau, jai gan neblogai sekėsi. Kita vertus, mano manymu, pasakojimo metu pateikiama per mažai faktų, kad pats skaitytojas galėtų susidaryti tvirtą nuomonę ir ją pasitikrinti knygos pabaigoje. Iš kitos pusės, jeigu prisiminsime net patį Šerloką Holmsą, tai čia istorijos paprastam mirtingajam taip pat buvo vargiai įkandamos.

„Trylika prie pietų stalo“ ~ Agata Kristi

„Trylika prie pietų stalo“ (Agata Kristi, 1994 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Knygoje pasakojama apie garsų seklį Erkiulį Puaro (labai populiarų Agatos Kristi knygų personažą), kuris padeda savo draugui sekliui Džepui atskleisti labai keistą žmogžudystės atvejį.

Atrodo, kad turtingas ir žinomas lordas Edgvairas nužudomas dūrių į kaklą, o visi įrodymai krenta ant jo žmonos ir aktorės Džein Vilkinson. Puaro ketina sužinoti viską kas įvyko ir randa nuostabią, bei visai netikėtą tiesą.

Imdamas skaityti šią knygą, norėjau surasti įdomaus ir intriguojančio siužeto pasakojimą su nepaprastuoju sekliu Erkiuliu Puaro. Prieš tai mano skaityta Agatos Kristi knyga „Faraonų kapo paslaptis“ buvo per trumpa ir neįdomi. Ši, deja, savo ruoštu pasirodė per ilga ir tragiškai nuobodi. Atrodo lyg visą knygą sudaro vienas, ilgas ir nesibaigiantis dialogas. Ši knyga, tai dialogai po dialogų. Tai nėra blogai, nes tokiu atveju knyga skaitosi greičiau ir lengviau (o visa tai daugumos yra labai mėgstama), tačiau ir čia turi būti ribos. Viskas kas per daug – nesveika. Nėra jokios intrigos ar įtampos skaitant, juo labiau noro pratęsti skaitymą kitą dieną. Kiek įdomiau darosi kai lieka paskutiniai 50 puslapių, o byla eina link atomazgos. Galima pasidžiaugti tik tuo, kad serialas Puaro, nuostabiai atkuria visas knygas, įskaitant turbūt ir šią. Neverta gaišti laiko skaitant šią knygą, geriau pasižiūrėt serialo epizodą, ar pasigrožėti vaizdu pro langą.

„Faraonų kapo paslaptis“ ~ Agata Kristi

„Faraonų kapo paslaptis“ (Agata Kristi, 1991 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Atkasamas faraono Men Har Ra kapas. Netrukus atsitinka keistų įvykių virtinė. Seras Džonas Vilardas netikėtai miršta nuo širdies priepuolio. Po dviejų savaičių misteris Bleibneris miršta nuo kraujo užkrėtimo, o dar po kelių dienų jo giminaitis nusišauna.

Labiausiai besivaikantys sensacijų laikraščiai griebiasi paslaptingos mumijos prakeikimo versijos. Tačiau yra manančių kitaip. Antgamtines jėgas pasiryžta išaiškinti ne kas kitas, kaip pats Erkiulis Puaro.

Knygoje skaitytojas suras pasaulinio garso anglų rašytojos aštraus siužeto apsakymus „Faraonų kapo paslaptis“, „Karališkojo rubino pagrobimas“, „Šokėjos karoliai“.

Nusivyliau. Imdamas skaityti šią knygą galvojau surasti vieną apsakymą „Faraonų kapo paslaptis“. Tikėjausi nuotykių Egipte, daug paslapties ir visokių kitokių vingrybių, o pasirodo, kad knygą sudaro jau minėti trys apsakymai. Kadangi jie trumpi, tai nėra ko tikėtis, kad bus įdomūs. Pirmasis baigiasi net neprasidėjęs (neužima nė 20 psl.). Antrasis man pasirodė kiek įdomesnis, o kadangi veiksmas vyksta per Kalėdas, tai turintis savotiškos geros auros, be to apsieita be lavonų. Trečiasis apsakymas, taip pat trumpas ir nieko neišsiskiriantis. Išvada, jei netyčia į rankas Jums pakliūtų ši knygą, geriau meskit šalin ir nesivarginkit skaitydami, na nebent antrąjį apsakymą apie Kalėdas. Skaityti patarčiau tarp televizijos reklamų ar kitų trumpų pertraukėlių 🙂