„Dešimt negriukų“ ~ Agata Kristi

„Dešimt negriukų“ (Agata Kristi, 1992 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Dešimt vienas kito visiškai nepažįstantys anglai pakviečiami į vilą nuošalioje saloje. Pietaujant paslaptingas balsas kiekvieną svečią kaltina anksčiau įvykdytais, nusikaltimais, už kuriuos jie nebuvo nubausti. Vienas po kito svečiai tampa nežinomo kaltintojo aukomis...

Istorija prasideda nuo to, kaip dešimt, tarpusavyje nepažįstamų svečių yra pakviečiami į atokiai izoliuotą salą, pavadintą Negro sala. Romanas pirmiausia mus supažindina su kiekvienu iš svečių ir jų pakvietimo istorija. Atsidūrę saloje svečiai pakviečiami į kambarį kur jiems patiekiamas maistas. Tuomet pasigirsta nepažįstamas balsas, kaltinantis kiekvieną svečią dėl padaryto nusikaltimo, dėl kurio jie nesulaukė atpildo. Svečiai pasimeta, bet labiausiai, kai vienas iš svečių netikėtai miršta. Kyla maišatis, gal jis pats nusinuodijo, tačiau nuomonė pasikeičia kai po kurio laiko miršta dar du svečiai. Izoliuotieji supranta, kad kažkas juos medžioja ir visai kaip Negriukų dainelėje, išžudys po vieną. Tada ir prasideda šis mistinis trileris.

Iš tiesų jums pasakysiu, kad nesu pats tinkamiausias asmuo Agatos Kristi knygoms vertinti. Nesu aš labai didelis jos gerbėjas, bet galbūt kaip tik dėl to, mano įvertinimas bus objektyvesnis. Turiu pasakyti, kad nors istorija man jau pažįstama (kai žudomi svečiai vienas po kito), kažką panašaus esu skaitęs Gven Bristou ir Briuso Maningo romane „Nematomas šeimininkas“, bet ši knyga man visai patiko. Ji tokia klasikinė, tokia Agata Kristinė. Ji labai gerai pateikia šios rašytojos stilių ir apskritai detektyvo „aukso“ amžių. Man patiko. Neradau prie ko prikibti, na nebent tuo, kad pats rašymo stilius gan vaikiškas man pasirodė. Tiktų kokiam penkiamečiui gąsdinti prieš miega. Na bet šiaip knyga pakankamai įdomi ir intriguojanti. Epilogas knygos pabaigoje pasirodė net nelabai būtinas. Būčiau pasitenkinęs ir pabaiga be jo. Dar vienas dalykas Agatos Kristi knygose, kad gali bandyti spėlioti kas bus žudikas. Prisipažįstu kad neatspėjau, nors tikrasis žudikas buvo mano numeris du spėliojimų sąraše. Gan arti, bet nepakankamai. Be to ši istorija man pasirodė ne tokia supainiota ir nereali kaip dažnai būna šios rašytojos knygose. Paskutinį Kristi romaną buvau skaitęs beveik prieš metus, bet šį kartą turbūt pasiimsiu anksčiau nei po metų. Tarp kitko, kažkada žaidžiau kompiuterinį žaidimą pastatytą pagal šią knygą.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.