Komisarui Megrė pranešama, kad į Paryžių atvyksta visoje Europoje pagarsėjęs sukčius ir banko čekių klastotojas. Tai labai paslaptinga, policijos nesusekama asmenybė. Traukinys į Paryžiaus geležinkelio stotį atveža... lavoną. Nepaaiškinamomis aplinkybėmis įvykdomos dar kelios žmogžudystės.
„Latvis Petersas“ – pirmasis Žoržo Simenono detektyvas, kuriame pasirodo komisaras Megrė. Šį rankraštį autorius įteikė Paryžiaus leidėjui Fejarui. Štai ką, perskaitęs romaną, atsakė rašytojui leidėjas: „Mielas bičiuli aš perskaičiau jūsų romaną, iš esmės tai ne detektyvas. Jame nesilaikoma įprastų taisyklių, nesukoncentruota viena problema, nėra nepaprasto, paslaptingo nusikaltimo, kuris būtų panašus į neįmenamą mįslę ir specialiai sugalvotą sudėtingą šachmatų partiją. Tokį nusikaltimą išpainioti gali tik neeilinės asmenybės. O jūsų pagrindinis herojus – paprastas tarnautojas, niekuo neišsiskiriantis, be to, jis negražus, nejaunas, na, ir visi personažai – vidutinybės, nei labai geri, nei labai blogi žmonės. Romane nėra skaitytojus intriguojančios aistringos meilės. Pagaliau jis baigiasi blogai“. Po tokių žodžių Simenonas, žinoma, nieko gero nelaukė. Tačiau leidėjas netikėtai užbaigė: „Parašykite keletą tokių romanų, ir aš juos išspausdinsiu, nors bijau, kad man tai baigsis katastrofa“. Fejaro leidykla išleido penkis romanus. Sėkmė pranoko visus lūkesčius. Pirmą kartą knygas apie Megre pasirašė pats autorius (išradingas leidėjas nusprendė, kad tikroji autoriaus pavardė skamba kur kas geriau negu bet koks pseudonimas). Taigi taip prasidėjo ilga serija... Šiame romane mes susipažįstame su garsiuoju, na vėliau garsiu tapsiančiu, komisaru Megrė. Šis yra griozdiškas, stambių kaulų, nepaslankus, tvirtų raumenų, vešlių kaštoninių plaukų su retomis žilsvomis gijomis apie smilkinius, kas rytą nusiskutęs, prižiūrėtomis rankomis, plebėjiškos laikysenos. Iš tikrųjų malonu, kad vertėjai susigrėbė išversti pirmąją knygą. Nes buvo lyg ir nelogiška skaityti seriją apie garsų seklį, nežinant jo ištakų, pradžių pradžios. Labai nusistebėjau, kai pamačiau, kad ji išleista, tad per daug nelaukdamas jokių nuolaidų ėmiau ir nusipirkau. Tai ką aš galiu pasakyti apie ją. Iš tikrųjų maniau, kad pirmoji knyga skirsis savo rašymo stiliumi. Na žinot, rašytojas bando rašyti, kurti, atrasti savo stilių ir panašiai, bet labai nusistebėjau, kai atradau, kad to visai nėra. Čia mes randame Megrė tokį, kokį pažįstame. Stilius nesiskiriantis, dialogai, veikėjai irgi. Tikriems Megrė mėgėjams bus dar viena nepaprasta šio seklio istorija. Šiaip pati byla man pasirodė kiek nuobodoka ir aš jos neskirčiau prie geresnių. Labai paini, nelabai aišku kas vyksta. Kažkoks Megrė ir latvio Peterso kantrybės išbandymas. Kas kurį prigriebs, arba kitaip sakant, kuris pirmas suklups. Daugeliui skaitytojų gali neužtekti kantrybės stebėti tą jų kova, nors man visai patiko. Taip pat tai turbūt pirmoji mano skaityta seklio istorija, kurioje jis sužeidžiamas, o vienas jo kolegų net miršta. Gan neįprasta. Ir dar viena pastaba, knygos viršelis labai malonus liesti. Skamba kvailai, bet pirštai tiesiog limpa prie jo :D
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą