„Rodžerio Ekroido nužudymas“ (Agatha Christie, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.
Rodžeris Ekroidas buvo per daug žinantis žmogus. Jis žinojo, kad moteris, kurią mylėjo, nunuodijo savo buvusį vyrą. Jis žinojo, kad kažkas ją šantažavo – ir galiausiai jis sužino, kad ji pati nusižudė, išgėrusi didelę migdomųjų dozę. Netrukus vakariniu paštu gautas laiškas jam atskleis paslaptingojo šantažuotojo vardą. Bet Ekroidas mirė nebaigęs jo skaityti – dūriu į kaklą savo kabineto krėsle... Intriguojantis pasakojimas detektyvų mėgėjams.
Rodžeris Ekroidas buvo per daug žinantis žmogus. Jis žinojo, kad moteris, kurią mylėjo, nunuodijo savo buvusį vyrą. Jis žinojo, kad kažkas ją šantažavo – ir galiausiai jis sužino, kad ji pati nusižudė, išgėrusi didelę migdomųjų dozę. Netrukus vakariniu paštu gautas laiškas jam atskleis paslaptingojo šantažuotojo vardą. Bet Ekroidas mirė nebaigęs jo skaityti – dūriu į kaklą savo kabineto krėsle... Intriguojantis pasakojimas detektyvų mėgėjams.
Labiausiai kontraversiškai vertinama Agata Kristi knyga, dėl kurios ji vos nebuvo išspirta iš „Detektyvų klubo“, knyga įnešusi kažko konkretaus, kažko naujo detektyvų žanre. Gaila, bet man knygos skaitymo malonumas buvo sugadintas, kadangi skaitydamas Kristi biografiją, susidūriau su faktais apie šią knygą ir visa ta paslaptis, kuri darė šią knygą išskirtinę, man jau buvo žinoma nuo pat pradžių. Gal todėl ši knyga man pasirodė tokia neįdomi. Visgi knyga ir be to slapto fakto, man pasirodė per daug pilka. Joje vaizduojama tokia paprasta, klasikinė, britiška žmogžudystė. Nužudomas kažkoks „senis“ dūriu į kaklą, na ir bandoma atrasti kaltininką. Knygoje pateikiamos įvairios užuominos ir faktai, iš kurių mes galėtume susidaryti vaizdą, kas tai galėtų būti. Savotiška dėlionė. Iš kitos pusės atspėti kaltininką pačiam yra praktiškai neįmanoma. O perskaičius istoriją iki galo, nužudymo aplinkybės atrodo tikrai nerealios, netikroviškos, netgi kiek juokingos. Galiu pasakyti, kas tik Kristi, kažką panašaus gali sukurti. Nors paaugliams tai turėtų patikti, man asmeniškai norėjosi kažko paprastesnio, kažko įtikinamesnio. Nustebino tik kai knygoje atradau Erkiulį Puaro. Kažkaip jo čia visai nesitikėjau, niekur, nei knygos aprašyme, nebuvo parašyta, kad čia jį sutiksime. Be to istorija pateikiama ne Hastingso, kas būna įprastai kai veikia Puaro, o kažkokio daktaro Džeimso Šepardo akimis. O šiaip, kas mėgsta Puaro ar Kristi, tas nenusivils knyga, aš tai esu skaitęs tikrai įdomesnių rašytojos knygų. Vos nepamiršau pasakyti, kad knygą labai gerai skaityti prieš miegą. Super migdo.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą