Elzase keistomis aplinkybėmis nužudoma mergina, jos kūne – trys simetriškai išsidėstę dūriai. Išgirdęs apie šią žmogžudystę, komisaras Adamsbergas prisimena prieš penkiolika metų tirtą bylą, kurioje buvo įtariamas jo brolis dvynys. Ar naujos aukos rodo, kad grįžo Tridantis? O gal Neptūno trišakį kaip savo kruvinų darbų įrankį naudoja kitas žiaurus žudikas? Stengiantis susekti jo pėdsakus, netrukus įtariamuoju tampa... ir pats Adamsbergas. Akistatoje su praeitimi, pačiu savimi ir neregima blogio ranka, valdančia paslaptingąjį grėsmingą trišakį, komisaras Adamsbergas turės dar kartą įrodyti, kad gyvybė stipresnė už mirtį.
„Tridantis visada pasprukdavo. Titanas, nelabasis, tikras pragaro Poseidonas. Iškėlęs savo trišakį ginklą ir žudantis vienu smūgiu į pilvą. Sėjantis paskui save suvarpytas aukas su trimis raudonomis kiaurymėmis, išsidėsčiusiomis viena linija“.
Jei trumpai, tai knyga nei patiko nei nepatiko. Lyg ir užkabino pradžioje, bet kiek prailgo ją beskaitant. Adamsbergas tai kaip visad šaunus, šmaikštus, įdomus. Tas visas paf, paf ir rupūžė sprogsta ir pan. Jis visas įdomus, įdomu jį pažinti, skaityti apie jį. Pati istorija tai kiek neįtikinama, tas visas reikalas su slėpimusi po chalatu, ar senute hakere, tai kėlė kiek juoką. Visgi Vargas tikrai moka rašyti, jos stilius man kiek primena Žoržo Simenono kūrybą, tik gal kiek labiau išplėtotas. Knygos ilgesnės, rodos lyg labiau išdirbtos. Ji moka pavaizduoti žmogaus proto veikimo principą, mąstymo eigą, proto kaprizus. Šaunu, ką čia daugiau ir bepasakius.
Toliau atskleidžiamos knygos detalės: Adamsbergas šį kartą gainiojasi serijinį žudiką, kurį kadais pats praminė „Tridančiu“. Jis savo aukas žudo šakėmis, o savo nusikaltimą nuslepia apkaltindamas kitą vargšą, atmintį praradusį nekaltąjį. Šį maniaką komisaras vaikosi dar nuo vaikystės, kai vienos nužudytosios atpirkimo ožiu tapo jo paties brolis. Brolio nekaltumas buvo įrodytas, bet jis vis tiek buvo pasmerktas kaimelio iš kurio pasitraukė, taip pasitraukdamas ir iš Adamsbergo gyvenimo. Brolio neliko, liko tik įniršis sučiupti tikrąjį kaltininką, tačiau kad ir ką komisaras bedarytų, jis vienu žingsniu vis atsilieka nuo maniako. Deja žudiko persekiojimas nutrūksta, šiam mirus nuosava mirtimi. Tačiau praėjus nemažai laiko, komisaras atsitiktinai laikraštyje perskaito apie merginą, nužudytą trimis peilio dūriais. Braižas primena „Tridantį“. Komisarui tai neduoda ramybės ir jis nusprendžia pratęsti savo tyrimą iš naujo. Kas tai? Prisikėlęs žudikas ar tik jo sekėjas? Viskas pakrypsta netikėta linkme, kai pats Adamsbergas apkaltinamas žmogžudyste. Jam tenka sprukti iš šalies ir pradėti savo tyrimą. Nejaugi jis tikrai prisilakęs iki žemės graibymosi galėjo nužudyti merginą? Tai tik vienas iš klausimų į kuriuos atsakymo ieško mūsų mylimas komisaras.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą